Diabetas, apsinuodijimas alkoholiu ir narkotinėmis medžiagomis, padidėjęs kraujospūdis – naujos vaikų sveikatos bėdos. Apie tai, ar tėvai padaro viską saugodami savo atžalas nuo ligų ir jų komplikacijų, apie gydytojų pastangas jas laiku diagnozuoti ir efektyviai gydyti kalbamės su Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo Vaikų ligoninės Pediatrijos centro vadove, vaikų ligų gydytoja, nefrologe prof. dr. Augustina Jankauskienė.
Ar tikrai beveik nebėra visai sveikų, jokiomis ligomis nesergančių vaikų?
Tokias kalbas girdime jau nebe pirmą dešimtmetį, tačiau taip tikrai nėra. Vaikų sveikatos problemos išlieka tokios pačios kaip ir prieš tris dešimtis metų, kai pradėjau dirbti: silpnėja regėjimas, nemažą dalį vargina stuburo patologijos ir netaisyklinga laikysena, nutukimas. Pastebiu, kad vaikus prižiūrintys šeimos gydytojai šiek tiek prisibijo mažųjų pacientų, jų sveikatos problemas dažnai užgožia suaugusiųjų ligos, kurios kažkodėl atrodo rimtesnės, todėl yra nemažai užleistų atvejų.
Kokių naujų sveikatos sutrikimų, kurie anksčiau mažiesiems pacientams nebuvo būdingi, atsiranda?
Vis dažniau tenka teikti pagalbą mažamečiams, apsinuodijusiems alkoholiu, vartojantiems narkotines medžiagas. Ir tai nėra pavieniai atvejai, jų daugėja, dažnai atvežami tie patys pacientai, apsinuodiję nebe pirmą kartą. Jauniausieji, kuriuos teko gydyti, yra vos 12–13 metų. Labai liūdna, kad jau tokiame amžiuje atsiranda priklausomybė. Dažnai tai nutinka dėl problemų šeimoje – nebūtinai dėl sunkių gyvenimo sąlygų, kartais tiesiog pritrūksta tėvų dėmesio, šilumos, tėvai nenori pripažinti, kad jų vaikas turi šią problemą.
Pastaraisiais metais daugėja naujų cukrinio diabeto atvejų. Jis diagnozuojamas vis mažesniems vaikams. Aišku, situacija dar nėra tokia bloga kaip Jungtinėje Karalystėje ar JAV, kur vaikų sergamumas šia liga artėja prie epidemijos lygio, bet nerimą kelia. Maži vaikai dažniausiai suserga ne antro, o pirmo tipo diabetu, kuris nesusijęs su gyvenimo būdu. Nors priežastys, dėl kurių susergama, nėra iki galo aiškios, manoma, jog tai autoimuninė liga su genetiniu polinkiu. Nutukimas, kasos ligos, infekcijos taip pat yra rizikos veiksniai.
Vaikams vis dažniau nustatomas padidėjęs kraujospūdis. Su kuo tai susiję?
Tai dar viena labai rimta sveikatos problema. Kraujospūdį reikia pradėti matuoti visiems vaikams nuo trejų metų amžiaus, o tiems, kurie priklauso rizikos grupei, jau pirmaisiais gyvenimo metais. Deja, tai daro retas šeimos gydytojas. Nesakau, kad jie tingi ar neskiria tam dėmesio, daugelis net neturi vaikiškų manžečių, matuoja kraujospūdį skirtomis suaugusiesiems jas susukę, todėl parodymai būna netikslūs. Taip pat būtina kraujospūdį matuoti paaugliams. Dažnai susiduriame su atvejais, kai padidėjęs kraujospūdis laikomas atsitiktinumu, esą vaikas susinervino. Jam neskiriamas joks gydymas, nesiunčiamas konsultuotis su kitais specialistais. Kai pacientas galų gale atkeliauja į ligoninę, kai kurie organai būna pažeisti, dėl nekontroliuojamo kraujospūdžio padidėja širdies skilvelis.
Turime puikias galimybes šiuos pacientus ištirti ir gydyti. Vartodami vaistus jie nejaučia jokių simptomų. Tai geriau, nei laukti rimtesnių širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimų. Lietuvoje pasitaiko atvejų, kai vaikai patiria insultą, laimė, jie nedažni. Tėvai nekreipia reikiamo dėmesio į aukštą kraujospūdį, tačiau tai nieko nuostabaus, nes nemažai suaugusiųjų gyvena su šia problema apie ją nežinodami arba ignoruodami. Jiems nė į galvą neateina, kad jų atžalos irgi gali būti paveldėję aukštą kraujospūdį. Vaikai, skirtingai nei suaugusieji, dažniausiai serga antrine arterine hipertenzija, kurią 80 procentų atvejų lemia inkstų ligos. Todėl į šį simptomą numoti ranka pavojinga.
Kokios inkstų ligos labiausiai paplitusios?
Dažniausiai vaikai serga šlapimo organų infekcijomis, ypač maži – kūdikiai ir iki dvejų metų amžiaus. Specifinių simptomų nėra, todėl reikėtų atkreipti dėmesį, jeigu vaikas karščiuoja be aiškaus infekcijos židinio, nėra peršalimo požymių. Neretai šlapimo takų infekcijas uždelsiama diagnozuoti. Tai padidina inkstų pažeidimų ir kitų komplikacijų riziką.
Ar daugėja vaikų, sergančių onkologinėmis ligomis? Jų labiausiai bijome, į jas skaudžiausiai reaguojame.
Tiesiog pagerėjo diagnostikos galimybės, be to, yra daugiau informacijos apie šias ligas, nuolatos rašoma apie jomis sergančius vaikus, todėl susidaro toks įspūdis. Lietuvoje kasmet onkologinėmis ligomis vidutiniškai suserga apie 100 vaikų, bet džiugina tai, kad iki 80 procentų jų pasveiksta. Bendri sergamumo rodikliai šiomis ligomis netgi mažėja, nes, deja, mūsų šalyje mažėja vaikų.
Ar dažnai pasitaiko atvejų, kai nepavyksta nustatyti diagnozės net ir atlikus visus įmanomus tyrimus?
Mūsų ligoninė yra universitetinė, daugiaprofilinė, joje dirba įvairiausių specialybių medikai, tad neaiškiais, sudėtingais atvejais vaikai patenka pas mus.
Ir galiu pasidžiaugti, kad beveik 100 procentų pavyksta nustatyti, kuo iš tiesų serga ligonis. Nors yra nemažai retų ligų, netipiškų atvejų, kai tikrai ilgai abejoji ir dvejoji, ypač susijusių su įvairiomis infekcijomis. Laimė, mažėja infekcinių ligų, jas padeda kontroliuoti skiepai.
Statistika rodo, kad nemažai vaikų atvežami į ligoninę visai be reikalo. Kokios priežastys tai lemia?
Manau, labai nekantrūs tėvai arba prastai dirbanti pirminė grandis. Anksčiau vaiko dėl kiekvieno sukarščiavimo, viduriavimo ar vėmimo neveždavo į ligoninę: esu dirbusi priėmimo skyriuje prieš kelis dešimtmečius, tad galiu palyginti. Kita vertus, jei karščiuoja, vemia ar viduriuoja kūdikis, tai daug pavojingiau negu tokiems simptomams pasireiškus mokyklinio amžiaus vaikui. O dabar veža ir penkiamečius, ir dešimtmečius, dar reikalauja greito, aiškaus atsakymo, kokia šių sutrikimų priežastis. Deja, tai ne visada įmanoma, kai kurie tyrimai užtrunka ir kelias dienas ar dar ilgiau. Žinoma, daugelį jų atliekame labai greitai.
Pastebiu, kad tėvams trūksta patikimos informacijos, kaip tinkamai suteikti vaikui pirmąją pagalbą, mažinti karščiavimą, kokių priemonių imtis, jei jis vemia, kokie požymiai rodo, kad jį būtina vežti pas gydytoją. Nors informacijos internete labai daug, ji dažnai būna netiksli, o tėvai prisiima per mažai atsakomybės, nesupranta, kaip tai svarbu.
Tėvai dėl vaiko ligos kartais kaltina save. Ar šie kaltinimai pagrįsti?
Kai kurie tėvai susirgus vaikams ima save nemotyvuotai kaltinti, ypač jei ligoniukas mažas, o liga sunki. Tačiau jie turėtų žinoti, kad ne jų nepriežiūra ar netinkamas gyvenimo būdas dėl to kalti. Pavyzdžiui, diabeto ankstyvame amžiuje priežastys dar nepakankamai ištirtos, bet tai autoimuninė liga, nepriklausanti nuo gyvenimo būdo ar suvartotų saldumynų kiekio.
Tai pasakytina ir apie daugumą kitų ligų. Tarp jų ir onkologines. Dėl kraujospūdžio taip pat dažniausiai kaltas paveldimumas, bet įtakos turi ir gyvenimo būdas, nejudrumas, ydingi valgymo įpročiai. Kai pasižiūriu, kiek laiko vaikai praleidžia lauke, suprantu, kad padėtis katastrofiška. Neseniai atlikome inkstų ligomis sergančių pacientų apklausą ir paaiškėjo, kad kai kurie per visą savaitę gryname ore būna mažiau nei pusvalandį. Tėvai juos nuveža į mokyklą ir iš jos parveža, jie sėdi pamokose, o paskui namuose. Tėvai mano, kad daro gera vežiodami atžalas į sporto sales, baseinus, tačiau nepagalvoja, kad geriau jau pasivaikščioti išsivestų.
Nieko neatsitiktų, jei mokiniai nuvažiuotų į mokyklą visuomeniniu transportu. Kalbant apie vaikų sveikatą svarbūs ir psichologiniai faktoriai, daugelis ligų susiję su blogais santykiais šeimoje, tėvų dėmesio trūkumu, nenoru ir nesugebėjimu suprati savo atžalas.
Kas pasikeitė vaikų sveikatos priežiūros sistemoje per pastaruosius dešimtmečius?
Medicina tampa labai techniška, gydytojai teikia paslaugas kaip kokioje cheminėje valykloje. Formuojasi techniškas požiūris ir į žmogų. Pacientų tėvai įsivaizduoja, jog užtenka atlikti tyrimus, kad diagnozuotum ligą. Pernelyg juos sureikšmina ir dar nori, kad padarytume nemokamai. Pavyzdžiui, paguldžius vaiką į ligoninę reikalauja nustatyti kraujo grupę ar patikrinti akis, kad nereikėtų eiti į polikliniką.
Dar blogiau, kad kai kurie tėvai pageidauja invazinių tyrimų. Lietuvoje žmonės labai tiki instrumentinių tyrimų galia, jeigu skauda galvą, jiems atrodo, kad reikia atlikti kompiuterinę tomografiją. Daugelis nesupranta, kokią didžiulę apšvitos dozę gauna mažasis pacientas jos metu. Prieš skirdama savo vaikui tokį tyrimą labai gerai pagalvočiau.
Kartais tėvai savo iniciatyva, už savo pinigus daro vaikams įvairius tyrimus. Pavyzdžiui, kraujo tyrimas rodo, kad kai kurie rodikliai padidėję ar sumažėję. Tačiau tai dar nieko nereiškia, nes vienu atveju svarbus ir nedidelis pokytis, o kitu jis bus visai nereikšmingas, ir tai įvertinti gali tik gydytojas. Ne šiaip sau medikai mokosi daugiau kaip 10 metų ir tai ne viską per tą laiką išmoksta. Kiek esu buvusi stažuotėse užsienyje, nė karto negirdėjau, kad pacientų tėvai nurodinėtų gydytojui, kokius tyrimus reikia daryti, kaip gydyti. O Lietuvoje tokių yra nemažai.
Kokių naujų technologijų, diagnostikos ir gydymo metodų atsirado?
Ypač pagerėjusi laboratorinė diagnostika: tiek imuninių ligų, tiek infekcinių, kai vos iš kelių mililitrų kraujo galime gauti daug informacijos. Nauji kardiologiniams ligoniams svarbūs tyrimai yra paros kraujospūdžio ir elektrokardiogramos registravimas ir analizė. Magnetinis rezonansas plačiai taikomas neurologijoje, kardiologijoje. Inkstų scintigrafija padeda atsakyti į daugelį klausimų, į kuriuos negauname atsakymų atlikę kitus tyrimus.
Kokios savybės svarbiausios vaikų gydytojui?
Kaip ir kitų sričių gydytojams – profesionalumas ir žinios. Medicinoje viskas labai greitai keičiasi, tuo ji įdomi ir patraukli, todėl negalime „užmigti“, turime nuolatos tobulintis, domėtis naujienomis. Svarbus ir gebėjimas bendrauti, įgyti pasitikėjimą, užmegzti gerą kontaktą, nuo to priklauso gydymo sėkmė. Tačiau man nepriimtinas nuo sovietinių laikų išlikęs požiūris, kad vaikų gydytojas turi visą laiką meiliai čiauškėti su ligoniais. Žinoma, turime gerbti mažuosius savo pacientus, jų tėvus, tačiau labai asmeniškų santykių tikrai nereikia.
Kita problema, kad vis dažniau susiduriame su ypač didele ligonių tėvų nepagarba. Ir aš nekalbu apie asocialius ar apkvaitusius asmenis, normalūs išsilavinę žmonės kartais leidžia sau nurodinėti gydytojui, mokyti jį. Lietuviai niekaip nesugeba atsikratyti įsitikinimo, kad visi moka žaisti krepšinį, yra statybininkai ir gydytojai. Kitas kraštutinumas – gydytojo sudievinimas. Jis yra žmogus, daro viską, ką gali, bet ne stebuklus.
Giedrė BUDVYTIENĖ | Ūkininko patarėjas
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą