Mylėti, matyti, girdėti ir suprasti vienas kitą ne tik iki, bet ir po vestuvių – tai ne mitas, o visiškai pasiekiama realybė. Sudarydami sąjungą, vyras ir moteris atsineša į savo šeimą vertybes, kurias savo laiku sugėrė į save tėvų namuose. Kiekvienas iš jų turi savas taisykles, vertybes, savotišką statutą. Kartais jie gali būti nesuderinami. Pavyzdžiui, žmonos tėvų šeimoje visada vakarieniaudavo sugrįžus namo šeimos galvai. O vyro šeimoje visi vakarieniavo, kada noras užeidavo, tiesiog namiškių darbo grafikas neleido drauge susėsti už stalo.
Kurdama šeimą, jaunoji žmona bando laikytis paveldėtos tvarkos, kuri jai atrodo vienintelė įmanoma. Ji iki vėlumos laukia mylimojo, kuriam pagamino fantastišką vakarienę, o jis sugrįžta vėlai, be to – sotus ir dar bando išsikovoti laisvę pačiam rinktis, kur jam valgyti: užkąsti pakeliui į namus ar pas tėvus. Šeimyninis konfliktas neišvengiamas.
Kai barnių, nutylėjimų, nesusipratimų kraitelė užsipildo, sutuoktiniai pradeda tolti vienas nuo kito, nesuprasdami, kas su jais dedasi, kodėl prasideda visi tie skandalai ir kaip galima būtų susigrąžinti ankstesnę meilę ir laimę. Savaime aišku – vienas kitą kaltina. Pradėjus aiškintis, kaip tarpusavyje sąveikauja šeimos nariai, dažniausiai paaiškėja, kad kažkuris partneris “nemato” kito, kitas – “negirdi”.
Sutuoktiniai dažniausiai bijo pasakoti vienas kitam apie savo asmenines problemas ir vidinius pergyvenimus, baimindamiesi pasirodyti silpnais ar susilaukti išdavikiško smūgio į nugarą per eilinį barnį. Dėl to realias vidines problemas ima keisti išorinės – asmeninės, socialinės, materialinės. Labai dažnai padaroma be galo originali išvada: “Dėl visko kaltas/kalta tu ir tavo tėvai”.
Į pagalbą pasitelkiami įvairiausi teisėjai, “bešališki ir nesavanaudiški” patarėjai, kuriais su dideliu malonumu apsiima padirbėti tėvai, draugės ir draugai – laiku patardami, kaip reikėjo atsikirsti partneriui, kaip pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje.
Šitie patarimai dažniausiai skirti apginti “nukentėjusią” pusę, visiškai neatsižvelgiant, kad konflikte dalyvauja ne mažiau kaip du žmonės ir atsakomybė jiems už tai dalinama perpus. Neištvėrę emocinio spaudimo buvę mylimieji gelbstisi bėgimu iš šeimos. O sukūrę naują, su kitu partneriu, sukuria lygiai tokius pačius santykius, kaip ir praeitą kartą. Situacija vis kartojasi ir kartojasi, rezultatas – tas pats. Sudėtingose situacijose žmogui visada lengviau apkaltinti kitą, o ne save.
Tačiau, kaip žinia, idealių žmonių nebūna ir tai pasakytina taip pat ir apie mūsų aprašomus partnerius.
Negalima būtų sakyti, kad partneriai nenorėtų vienas su kitu bendrauti ar ko nors keisti. Jie to nori, netgi labai. Problema ta, kad vis iš naujo užlipdami ant to paties grėblio, jie nesusimąsto, kaip tą grėblį pašalinti sau iš kelio. Kai visgi sutuoktiniai ryžtasi pradėti aiškintis, kas vyksta – padaro atradimą: pasirodo, daugumą konfliktų galima išspręsti garsiai išsakant abiem suprantama forma savo norus ir pretenzijas.
Jie pagaliau pastebi sau po kojomis tą nelemtą grėblį, supranta, kas kelia nuolatinį abipusį nepasitenkinimą, supranta, kurioje vietoje gali vienas kitam nusileisti, o kur kažkuris iš jų gali paimti iniciatyvą į savo rankas.
Išsakę savo lūkesčius ir pageidavimus, kiekvienas jų gauna galimybę būti išgirstas, o tai jau didelis žingsnis link sveikesnių ir nuoširdesnių santykių.
Informacijos šaltinis: https://seimairnamai.eu/myleti-ir-suprasti/
Palikti komentarą