MOKYKLOS, Naujienos, Pirmokas, Vaikai/šeima

Mokytoja: jei pamatysite verkiantį vaiką, net nemėginkite jam padėti

Prasidėjo antroji rugsėjo savaitė. Skubėjau namo, nes laukė gausybė darbų. Prie stotelės ant molio krūvos (toje vietoje vyksta kelio remontas) sėdėjo nedidelis berniukas mokykline uniforma, bet be kuprinės, ir graudžiai verkė. Pamačiau atvažiuojantį man tinkamą autobusą ir mano galvoje kilo dilema – važiuoti (juk tiek darbų) ar užkalbinti nelaimėlį.

Išsigando kitų mokinių

Priėjau, pasiteiravau, kas atsitiko. Vaikas atrodė prislėgtas, pradėjo skųstis, kad jį mokykloje visi muša, vėliau bekalbant pasakojo ir apie patyčias. Pasiteiravau, ar mokytojai apie tai žino, jis patvirtino, jog pedagogai žino, bet sakė juo netikį ir sakantys, jog jis viską pradeda pirmas, o pats gynėsi, kad tai netiesa.

Man keistai nuskambėjo berniuko žodžiai „visi (!) muša“, bet pagalvojau, juk turi būti svari priežastis, kodėl vaikas ne mokykloje. Juk šiaip nebėgtų iš pamokų, nesėdėtų ant purvinos žemės ir susigūžęs neverktų. Jam buvo reikalinga pagalba ir aš buvau pasiruošusi jam padėti.

Apie šią situaciją jaučiau pareigą pakalbėti su tėvais ir jį mokančiais pedagogais. Kadangi vaikas neatsiminė tėvų telefonų numerių, pasiūliau drauge grįžti į mokyklą. Pakeliui, kitoje gatvės pusėje, pasirodė mokiniai. Juos pamatęs berniukas apsisuko ir greitai pradėjo eiti į priešingą pusę, atgal. Aš šiek tiek sutrikau dėl jo elgesio, tiesiog sustojau ir stebėjau.

Kai jis atsigręžęs pastebėjo, kad vaikų jau nėra, vėl prisigretino prie manęs ir paaiškino – tai buvo tie skriaudėjai, kurių jis bijo, todėl ir pasišalino, kad šie jo nepamatytų. Ėjome drauge toliau, kalbėjomės, pasirodo (pagal jo žodžius), berniuko mokykloje nebuvo jau tris pamokas…

Staigiai – į kabinetą

Mokykla netoli, vaikas darosi vis baimingesnis: lėtina žingsnį, dažniau dairosi į šalis. Matau, kad nerimauja, atrodo įsitempęs. Aš jį raminu, kad viskas bus gerai, mes susitiksime su mokyklos direktore, mokytojais ir išsiaiškinsime, kodėl jis jaučiasi mokykloje nesaugus.

Įėjome į mokyklą, pasakiau, kad ieškau mokyklos vadovės, ją pakvietė. Koridoriuje įvyko mūsų susitikimas. Nepamenu, ar vadovė su manim pasisveikino, bet kai pamatė vaiką garsiai pašaukė vieną mokytoją (klasės vadovę?). Šiai atėjus, nuėjome į direktorės kabinetą, aš prisistačiau ir apibūdinau situaciją. Pasakiau, kad negalėjau abejingai palikti verkiančio vaiko.

Direktorė ir mokytoja įdėmiai pažvelgė į savo mokinį ir abi kaip susitarusios pasakė: „Šitas verkė! Jis moka verkti?“

Iš pedagogių žvilgsnių, žodžių, balso tembro bei intonacijos supratau, kad mano noras padėti žlugo. Direktorė man tvirtu, netgi griežtoku tonu pasakė: „Taip. Jūs turite savo vaikų, savo mokinių, jais ir rūpinkitės, o mes savo pasirūpinsime.“

Pokalbio nebus

Spėjau tik pasitikslinti: „Suprantu, kad jums žinoma šio mokinio situacija?“

O prieš mane jau vėrėsi durys, kad aš kuo greičiau išeičiau. Buvo aišku – pokalbio nebus. Mokinys, matydamas savo ugdytojų nusiteikimą, bandė sprukti pro direktorės kabineto duris, bet tvirtos pedagogių rankos jį sučiupo ir įtraukė atgal, man prieš nosį užtrenkdamos duris.

Apmaudu buvo ne dėl to, kad mane vadovė išvarė, pasakydama, kad „nelįsčiau ne į savo daržą“, o dėl to, jog pasijaučiau išdavusi vaiką, nors norėjau padėti, bet atidaviau į … (susikurkite praleisto žodžio prasmę patys) rankas. Jei pamatysite vaiką, sėdintį ant žemės ir graudžiai verkiantį, nedrįskite jam padėti, nes mokykla juo pasirūpins…

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

Informacijos šaltinis:

Susijusios naujienos

Palikti komentarą

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus skelbiamas.