Šiemet Klaipėdos miesto metų mokytoja tapo „Ąžuolyno“ bei „Žemynos“ gimnazijų informacinių technologijų mokytoja Vaidilutė Žukauskienė. Paradoksalu, bet būdama abiturientė ji labai kratėsi mokytojos specialybės, tačiau likimas susiklostė taip, kad jau 21-erius metus ji dirba šį darbą ir yra dėkinga likimui, jog nuvedė ją tinkama linkme.
Ar kas nors pasikeitė gavus Metų mokytojo titulą?
Iš esmės niekas. Kaip dirbau, taip ir dirbu. Aš pati tų titulų nesureikšminu.
Kaip galvojate, kodėl šiemet išskyrė jus.
Todėl, kad turiu išskirtinius mokinius. Kaip ir pernai, mano moksleivių informacinių technologijų egzamino rezultatas buvo pats geriausias visoje Lietuvoje. Turiu omenyje „Ąžuolyno“ gimnazijos abiturientus. Šį egzaminą laikė 26 gimnazijos abiturientai, 18 iš jų surinko maksimalų 100 balų įvertinimą. Tai išties labai įspūdinga. Daugelis manęs klausė, kaip sukuriami tokie stebuklai?
Tad atskleiskite paslaptį, kaip?
Galbūt jau ir nusibosiu visiems kartodama vis tą patį, bet, mano nuomone, stebuklas yra patys mokiniai. Jie energingi, smalsūs, motyvuoti. Man pasisekė, kad dirbu „Ąžuolyno“ gimnazijoje, nes ten yra daug tokių vienoje vietoje. Ne ką mažiau didžiuojuosi ir kitos mokyklos, kurioje dirbu – „Žemynos“ gimnazijos abiturientais, nes ir jų egzaminų rezultatai buvo kur kas aukštesni nei bendras miesto vidurkis. Miesto mastu informacinių technologijų egzamino vidurkis berods siekė 46, o „Žemynos“ abiturientų – 75. Tai irgi buvo nuoseklaus darbo rezultatas.
Manau, kad jūs tiesiog kuklinatės. Akivaizdu, kad šie rezultatai – ir jūsų svaraus indėlio vaisius.
Mokytojas tik nurodo, į kurią pusę eiti, o eina patys mokiniai. Tiesa, vieni patys galbūt jie nueitų „per aplinkui“ ir taip greitai tokio gero rezultato nepasiektų.
Gal ir jūsų mokomas dalykas labai dėkingas, nes išmaniosios technologijos vaikus labai vilioja.
Taip, informacinės technologijos yra ant bangos. Bet pastaruoju metu mokau vien programavimo, kuris nėra toks patrauklus, jei neturi tam gabumų. Reikia ne tik matematinių gabumų ir loginio mąstymo, bet ir Dievo dovanos. Juk neišmokysi vaiko kurti eilėraščių, jei jis neturi tam gabumų – taip ir su programavimu – jam reikia talento. Tiesa, jo neturint, bet aktyviai dirbant, taip pat galima pasiekti nemenkų rezultatų, tačiau tokiems vaikams pusiaukelėje neretai norisi viską mesti. Tenka įkalbinėti. Turėjau vieną mokinį, kuris manė neturintis pakankamai žinių ir nenorėjo laikyti informacinių technologijų egzamino, bet džiaugiuosi, kad man pavyko jį prikalbinti ir jis gavo 98 balų įvertinimą.
Kas mokinius labiausiai motyvuoja siekti geriausių rezultatų?
Manau, kad kito sėkmė. Taip sakau iš savo patirties. Jei vienais metais abiturientai pasiekė aukščiausią įvertinimą, vadinasi, galiu ir aš. Todėl aš ketvirtokams pirmą pamoką visada pradedu pasakodama kitų mokinių sėkmės istorijas. Pavyzdžiui, buvo toks mano mokinys Paulius, kuris dešimtoje klasėje mokėsi šešetukais ir buvo įsitikinęs, kad informatika ne jam. Bet 4 gimnazijos klasėje visgi nusprendė, kad jis laikys informacinių technologijų egzaminą, ir pradėjo jam ruoštis. Žinoma, lengva nebuvo, bet jis nenuleido rankų ir galų gale jo egzaminų rezultatas buvo 99 proc. Aišku, šiandien jis studijuoja informatiką. Taigi ši sėkmės istorija gali įkvėpti bet kurį šešetukininką, kad ir jis gali ką nors pasiekti.
Tėvai dabar labai išgyvena, kad jų vaikai daug laisvalaikio praleidžia prie kompiuterio, gal be reikalo?
Išgyvena pagrįstai. Nors aš esu informacinių technologijų mokytoja ir tarsi turėčiau apginti kompiuterius, visgi, mano nuomone, vaikams reikia daugiau žmogiško bendravimo, o ne bendravimo su kompiuterio ekranu. Dažnai patys tėvai nesusimąsto, kad jie patys įtraukia vaiką į tą žaidimą, kai nuo mažų dienų, norėdami ramybės, pakiša vaikui išmanųjį telefoną ar kompiuterį. Jei su mažu vaiku tėvai nebendrauja, nėra ko stebėtis, kad paskui patys vaikai nebenori bendrauti.
Bendravimo niekas nepakeis. Aš ir pati turiu begalę mokinių ir galbūt man būtų kur kas paprasčiau susikurti virtualų mokymo aplanką, kur matyčiau, kaip vaikams sekasi spręsti užduotis. Bet man priimtiniau, kai kiekvienas savo sprendimą atsiunčia laišku, aprašo, kaip jam sekėsi ir kokios priežastys lėmė, jei nepasisekė. Tuomet sužinau, kad vaikui kontrolinis darbas nepavyko, nes jo mama ligoninėje ir jis tik ryte iš ten grįžo…
Papasakokite apie save. Iš kur esate kilusi, kaip pasirinkote šią profesiją?
Esu kilusi iš Ventos miestelio. Mokykloje labai gerai sekėsi mokslai ir mėgau kartoti, kad stosiu bet kur, tik ne į pedagoginį, ir būsiu kuo tik nori, bet tik ne mokytoja.
Prisikarksėjote?
Matyt. Studijavau programavimą ir, kadangi tuo metu labai trūko mokytojų, visgi sugalvojau išbandyti pedagogo duoną. O kai pasiklausiau artimųjų patarimo, mano brolis pasakė : „Lietuvai bus daugiau naudos, jei tu būsi mokytoja, o ne programuotoja.“
Ir tie žodžiai buvo pranašiški.
Mokytoja dirbu jau 21 metus. Dabar savęs net neįsivaizduoju kitoje vietoje. Matyt, kartais taip būna, kad bėgame nuo to, kas iš tiesų mums skirta.
Įsivaizduokite, jei Metų mokytojui būtų suteikta galia ką nors keisti ar tobulinti švietimo sistemoje?
Kartu ir lengvas, ir sunkus klausimas. Švietimo sistemoje tikrai nėra viskas tobula, bet pasakyti, ką reikėtų tobulinti, nėra taip paprasta. Galbūt aš atsakysiu savo moksleivių žodžiais. Jie sako, kad visų pirma jiems šioje sistemoje stinga tikro žmogiško bendravimo ir visapusiško tarpusavio supratimo: tiek mokytojo ir mokinio, tiek pačių mokinių, mokytojų tarpusavyje, tiek tėvų ir mokytojų, tėvų ir mokinių ir t. t. Tai yra visuma – tėvai, mokytojai, vaikai. Kai kiekviena sritis pradeda žiūrėti tik iš savo pusės – nieko gero neišeina. Atrodo, paprasti žmogiški dalykai, bet jie ir yra visa ko pagrindas.
Kalbino Edita GUDAVIČĖ
Informacijos šaltinis: http://www.ve.lt/
Palikti komentarą