Lūkesčiai

Ar galima gyventi be lūkesčių? Ar tai bus laisvė, ar banalus dreifas be vairo ir krypties? Nesvajoti, nenorėti, nekurti ateities planų, o tiesiog plaukti pasroviui. Ar tikrai taip? Žinoma, ne. Galima puikiausiai gyventi be lūkesčių ir tuo pat metu svajoti, norėti, siekti ir pasiekti. Tiesiog svarbu suprasti, kad norai ir lūkesčiai – visiškai skirtingi dalykai.

Norai – tai sąmoningi poreikiai. Jų tenkinimui visiškai natūraliu būdu išsiskiria energija mano viduje, ir ši energija seka paskui ją pagimdžiusį norą. Šitaip aš užčiuopiu trumpiausią kelią link to, ko trokštu ir einu iki to laiko, kol jausmai nepraneš, jog atėjau, arba kad neradau, ko norėjau.

Lūkesčiai kitokie. Energija jiems paimama iš įsivaizduojamos ateities. Tartum išduočiau sau avansą ir dabar laukiu pagrindinio atlyginimo. Kitaip sakant, stengiuosi pritempti realybę prie savo fantazijų apie ateitį ir neleidžiu sau tenkintis tuo, kas nesutampa su minėtomis fantazijomis.

Kalbant metaforiškai, troškimai ir norai – tai gryna, laisvai tekanti energija. Ji tarsi upė teka ta kryptimi, kuria jai dabar paprasčiausia tekėti. Lūkesčiai – tai užkonservuota energija, kuri nukreipiama griežtai konkrečiu adresu. Ir viskas vyksta ne čia ir dabar, o režimu „visa tai bus ateityje“, kai pasieksime reikiamą kelionės punktą.

Pavyzdžiui, man kilo noras pasižiūrėti naują išreklamuotą filmą. Daugumai patiko, atsiliepimai geri. Ir režisierius madingas. Pradedu žiūrėti ir, tarkime, praėjus pusvalandžiui, suprantu, kad filmas man neįdomus. Aš neturėjau lūkesčių, kad jis man būtinai turės patikti, dėl to ramiai išjungiu. Ir jaučiuosi visiškai normaliai. Filmas sukėlė smalsumą ir aš jį patenkinau. Neradau nieko įdomaus ten ir einu ieškoti kitoje vietoje.

Bet jeigu turėjau lūkesčių, tai greičiausiai baigsiu žiūrėti filmą iki galo, žiūrėjimo metu vis labiau nuodydama save nepasitenkinimu, tačiau sąmoningai ignoruodama jausmų siunčiamus signalus. Visiems patiko, reiškia, turi patikti ir man. Štai kaip skamba lūkestis.

O įtampa kaupiasi, kaupiasi, kad išsikrautų žadėtame filmo finale, o filmas ima ir pasibaigia. Ir nieko neįvyksta. Aš laukiau kažko tokio… Kažko grandiozinio… Kas pateisintų priešais ekraną praleistas tris valandas.. O filmas paprasčiausiai pasibaigė. Ir aš, pikta ant savęs pačios, ant viso pasaulio, keikiuosi dėl sugadinto vakaro. Bet kad vakaras nebūtų galutinai sugadintas, greičiausiai reikėtų šio to pasimokyti.

Norai leidžia man likti čia ir dabar. Pasiremdama šio momento pojūčiais, aš galiu kontaktuoti su realybe ir kurti planus, atsižvelgdama į aplinkybes, kontekstą. O lūkesčiai užgožia realybę, pažeidžia kontaktą su ja. Ir nei aplinkybių, nei konteksto jau nesimato. Kur jau ten. Lūkesčių ir fantazijų garvežys pūškuoja į priekį, į nieką neatsižvelgdamas.

Bet jeigu jau jums be lūkesčių niekaip nesigaus, tai štai gudraus psichologo sugalvotas triukas: nukreipkite lūkesčius į save, o ne į išorinį pasaulį. Pavyzdžiui, noriu įsteigti savo verslą. Į save nukreipti lūkesčiai gali atrodyti taip: aš daug mokysiuos, tarsiuos, pasirengsiu įvairiems sunkumams. Lūkesčiai, nukreipti į išorę: man gausis lygiai taip pat, kaip gavosi draugui, jeigu darysiu lygiai taip pat, lygiai tą patį. Kitaip sakant, susikuriamas realybės modelis ir viskas, kas į jį nesutelpa, kas su juo nesiderina, traktuojama kaip nesėkmė. Iš savęs kažko laukti ir tikėtis visiškai įmanoma. O štai pasaulis tikrai nieko jums neskolingas ir neprivalo, taip kad atleiskite…

Ir štai dar kas. Įprotis laukti ir tikėtis susiformuoja sukaupus gyvenimiškos patirties. Vaikai šitos bėdos neturi. Vaikas paprasčiausiai mato visą pasaulio įvairovę, o suaugęs žmogus mato tik tai, ką tikisi pamatyti. Dėl to mokytis reikia ne vien vaikams. Suaugusiems reikalinga sava mokykla – sveiko spontaniškumo mokykla. Nes atpratimas nuo lūkesčių irgi ateina tik su patirtimi.

Informacijos šaltinis: http://seimairnamai.eu