Besąlygiška meilė. Kartu su gebėjimu mylėti glaudžiai susijusi meilės objekto raida.
Pirmieji mėnesiai ir metai – tai gyvenimo periodas, kai vaikas labiausiai prisirišęs prie motinos. Šis artumo jausmas prasideda nuo gimimo, kai motina ir vaikas sudaro vienį, nors yra dviese.
Vaikas, nors dabar jau gyvena ne įsčiose, vis dar yra visiškai priklausomas nuo motinos.
Tačiau diena po dienos jis tampa vis savarankiškesnis ir ilgainiui jo ryšys su motina šiek tiek praranda gyvybišką svarbą. Darosi vis svarbesni santykiai su tėvu.
Kad suprastume šį posūkį nuo motinos prie tėvo, mes turime turėti galvoje reikšmingus skirtumus tarp motiniškos ir tėviškos meilės.
Motinos meilė iš prigimties besąlygiška. Motina myli naujagimį, nes tai jos kūdikis, nes su jo atsiradimu išsipildė jos svarbūs lūkesčiai. (Žinoma, kai aš kalbu apie motinišką ir tėvišką meilę, turiu galvoje „idealius tipus“, nemanydamas, kad kiekvienas tėvas ir motina myli būtent taip.
Turiu galvoje tėviškąjį ir motiniškąjį pradą, kurį turi kiekvienas žmogus.)
Besąlygiška meilė patenkina vieną slapčiausių ne tik vaiko, bet ir bet kurio žmogaus troškimų. Kai mylima „už ką nors“, už kokias nors dorybes, tai yra kai tu pats užsitarnauji meilę, tai visada susiję su abejonėmis: o kas, jeigu aš nepatinku žmogui, iš kurio laukiu meilės?
O jeigu tas, o jeigu anas..?
Visada yra pavojaus, kad meilė gali išnykti.
Be to, užsitarnauta meilė visada palieka kartėlį, kad esi mylimas ne iš tikrųjų, o tik tiek, kiek esi malonus, naudingas, kad tu galiausia nemylimas visai, o tiesiog išnaudojamas.
Nenuostabu, jog visi ilgimės „bepriežastinės“, motiniškos meilės – tiek būdami vaikai, tiek suaugę.
Daugelis vaikų turi laimės mėgautis motiniška meile. Suaugusiam žmogui patenkinti šį poreikį sunkiau.
Šis poreikis pasireiškia kaip normalios erotinės meilės komponentas; kartais religinėmis ir netgi neurotinėmis formomis.
Ryšys su tėvu visiškai kitoks
Motina – tai namai, iš kurių mes išeiname; tai gamta, vandenynas; tėvas neįkūnija jokių gamtos namų. Jis turi silpną kontaktą su vaiku pirmaisiais jo gyvenimo metais, niekaip nepalyginamą su motiniškuoju.
Tačiau tėvas yra kitas žmogaus egzistavimo polius, kur – mintys, daiktai, sukurti žmogaus rankų, įstatymas ir tvarka, disciplina, kelionės ir nuotykiai…
Tėvas yra tas, kuris moko vaiką rasti kelią į didįjį pasaulį.
Su šia tėvo funkcija glaudžiai susijusi ir kita, kurią galima pavadinti socialine-ekonomine. Kai atsirado privati nuosavybė ir galimybė perduoti palikimą vienam iš palikuonių, tėvas ėmė nekantriai laukti gimstant sūnaus, kuriam galėtų palikti savo reikalus.
Žinoma, jie atitekdavo tam, kurį tėvas laikė tinkamiausiu savo įpėdiniu, kuris labiausiai į jį panašus ir, be abejo, kurį jis mylėjo labiausiai.
Tėvo meilė – tai sąlyginė meilė. Jos principas toks: „Aš myliu tave, nes tu patenkini mano lūkesčius, nes tu gerai atlieki savo pareigas, nes tu į mane panašus.“
Sąlygiškoje tėvo ir besąlygiškoje motinos meilėje yra neigiama ir teigiama pusės.
Neigiamą sudaro faktas, kad tėviška meilė turi būti užsitarnauta ir gali būti prarasta, jeigu žmogus nepadarys to, ko iš jo tikimasi.
Pačioje tėviškos meilės prigimtyje suprogramuota, kad paklusnumas tampa pagrindine dorybe, o nepaklusimas – didžiausia nuodėme. Ir bausmė už tai yra tėviškos meilės netekimas.
Svarbi ir teigiama pusė. Tai, kad tėvo meilė yra sąlygiška, aš galiu ką nors padaryti, kad ją pasiekčiau, aš galiu dėl jos pasistengti; tėviška meilė nėra už mano kontrolės ribų – kitaip nei motiniška meilė.
Motinos ir tėvo nuostatos vaiko atžvilgiu atitinka jo poreikius.
Naujagimiui reikalinga besąlygiška motinos meilė ir rūpestis – tiek fizinis, tiek psichologinis. Vyresnis nei 6 metų vaikas pradeda jausti tėviškos meilės, jo autoriteto ir vadovavimo būtinybę.
Motinos funkcija – sudaryti vaikui saugias gyvenimo sąlygas, tėvo funkcija – mokyti jį, jam vadovauti, kad jis galėtų susidoroti su užduotimis, keliamomis žmogui visuomenės, kurioje jis gimė.
Idealiu atveju motiniška meilė nebando vaikui sutrukdyti suaugti, neskatina jo bejėgiškumo, priešingai – padeda tapti nepriklausomam, sugebančiam nuo jos galiausiai atsiskirti.
Pati motina turi būti optimistė, kad neužkrėstų vaiko savo nerimu ir nepasitikėjimu.
Tėviška meilė turi turėti principų ir lūkesčių kryptį; ji turi būti kantri ir nuolaidi, o ne grėsminga ir autoritarinė.
Ji turi duoti vaikui savo jėgos pojūtį ir galiausiai leisti jam atrodyti autoritetingam savo paties akyse, išsilaisvinus iš tėvo autoriteto.
Galiausiai brandus žmogus prieina momentą, kai jis pats tampa ir savo paties motina, ir savo tėvu. Jis tarsi įgyja jų bendrą sąmonę.
Motinos sąmonė sako: „Nėra piktadarystės, nėra nusikaltimo, kuris galėtų iš tavęs atimti mano meilę, mano troškimą, kad tu gyventum ir būtum laimingas.“
Tėviška sąmonė teigia: „Tu padarei piktadarystę ir negali išvengti savo poelgio padarinių, ir jeigu tu nori, kad aš tave mylėčiau, tu turi pirmiau pataisyti savo elgesį.“
Brandus žmogus tampa laisvas nuo motinos ir tėvo įtakos, bet jis ją įtraukia į savo esybę, paslepia viduje.
Brandus žmogus savo meilėje jungia motinišką ir tėvišką jausmus, nepaisant to, kad jie, atrodytų, prieštaringi.
Jeigu jis turėtų tik tėvišką jausmą, būtų piktas ir nežmoniškas. Jeigu turėtų tik motinišką, būtų linkęs prarasti šaltą protą, trukdytų tobulėti sau ir kitiems.
Erichas Fromas, psichologas
Palikti komentarą