Ironiška, tačiau kai kalbame apie brolius ir seseris šeimoje, pirma daugeliui tėvų dažniausiai kylanti mintis tai vaikų peštynės. Naujausių tyrimų duomenimis, jaunesni nei penkerių metų amžiaus vaikai šeimoje pykstasi kas 10 minučių. Nenuostabu, kodėl tėvams atrodo, kad peštynės namuose niekada nesiliauja. Tad kyla klausimas, ką daryti, kad tų peštynių būtų mažau?
Vaikų santykiai šeimoje yra ypatingi, nes jie yra labai glaudūs ir emociškai įkrauti, galintys šeimos gyvenimą apversti aukštyn kojomis. Palaikydami santykius su broliais ir seserimis vaikai mokosi bendrauti su kitais žmonėmis, taip formuoja savęs bei socialinių santykių pažinimą ir supratimą. Konfliktai, savo ruožtu, yra natūrali ir neatsiejama artimų santykių dalis. Daugelis tėvų vaikams būdingas peštynes įvardija kaip pagrindinį auklėjimo aspektą, keliantį jiems daugiausia rūpesčių. Kita vertus, nemažai konfliktinių situacijų tėvai galėtų iš anksto užkirsti kelią, tiesiog jiems pritrūksta žinių ir įgūdžių. Geroji žinia yra ta, kad kai ko tėvai tikrai gali išmokti ir padėti vaikams bendraujant su savo broliais ir seserimis įgyti neįkainojamų klausymosi, atleidimo, problemų sprendimo įgūdžių.
Situacija. Šeimoje gyvena dvi sesutės: Justina (12 m.) ir Jurgita (8 m.). Jaunėlė turi polinkį neatsiklaususi vyresnės sesers ateiti į jos kambarį ir klausytis jos turimų dainų įrašų. Mama susitarė su Jurgita, kad ši gautų vyresniosios leidimą prieš įeidama į jos kambarį. Vis dėlto Justina ne visada sutinka, kad Jurgita eitų į jos kambarį, todėl kaskart tarp sesių įsižiebia triukšmingas konfliktas. Mama sutrikusi ir norėtų sužinoti, ką ji dar galėtų padaryti, kad tokios situacijos nesikartotų ir sesės tarpusavyje bendrautų nekonfliktuodamos.
Pirmiausia, prisiminkime, kad šeima, kurioje yra keletas vaikų, yra lyg treniruočių salė, kurioje vaikai mokosi konfliktų sprendimo, bendradarbiavimo, sąžiningumo ir tolerancijos vienas kito atžvilgiu. Tėvai yra patys svarbiausi mokytojai, padedantys vaikams sutarti vieniems su kitais. Sprendžiant šią ar panašias konfliktines situacijas, pravartu vadovautis keliais paprastai žingsniais:
1 žingsnis. Leiskite sesutėms paeiliui išsakyti savo nuomonę žinant, kad kiekviena turės galimybę pasisakyti viena po kitos. Svarbu, kad nė vienos iš sesių pasisakymas nebūtų pertrauktas kitos prieštaravimų.
2 žingsnis. Pasiteiraukite, ar abi sesės gali įvardinti problemą. Venkite formuluoti problemas už vaikus, tačiau stenkitės užtikrinti, kad tikroji problema būtų įvardinta (pavyzdžiui, Jurgita įeina į Justinos kambarį ir klausosi jos muzikos negavusi jos sutikimo).
3 žingsnis. Paklauskite vaikų: „Kaip, jūsų manymu, galėtumėte kartu išspręsti šią problemą?“ (Galbūt Jurgita galėtų pasiūlyti Justinai pasiklausyti turimos muzikos ar pažaisti su jaunėlės žaidimais, mergaitės galėtų apsikeisti trokštamais daiktais – tokia mainų sistema suteiktų žaismingumo ir išsklaidytų namuose vyraujančią įtampą.)
4 žingsnis. Padėkite sesėms rasti sprendimą, kuris tiktų abiem. Sprendimas, kad reikia įsileisti jaunesnę sesę į kambarį, vyresniajai tikrai gali nepatikti, todėl svarbu, kad jaunėlė taip pat ką nors pasiūlytų sesei kaip atlygį už jos dainų klausymąsi.
5 žingsnis. Padėkite vaikams įgyvendinti pasiektą susitarimą ir įvertinkite paliaubų sėkmę. Praėjus savaitei bandant naująją mainų sistemą, pasiteiraukite abiejų seserų, kaip jos jaučiasi, ar norėtų, kad kas nors vyktų kitaip.
Vaikai, kurie išmoksta taikyti šį mainų metodą, ateityje yra labiau linkę nesutarimus spręsti konstruktyviai ir ieškoti abiem pusėms tinkančių išeičių.
Situacija. Sesutė Aistė (8,5 m.) ir broliukas Tomas (6,5 m.) nuolat tarpusavyje pešasi ir ginčijasi. Vieną akimirką jie yra geriausi draugai, o kitą – garsiausiai rėkia vienas ant kito. Tokių konfliktų metu broliukas tampa fiziškai agresyvus – draskosi ir kumščiuojasi, o sesutė atsilygina garsiu rėkimu ir žnaibymusi. Tėvai nedelsdami įsikiša į konflikto epicentrą ir atskiria kovojančias puses, tačiau netrukus abu vaikai vėl prašo tėvų leisti jiems toliau žaisti kartu. Šių peštukų tėvai tiesiog nebežino, kokias drausmės priemones taikyti.
Suprantama, kad nuolat besipešantys vaikai ir jų keliamas triukšmas ne vienus tėvus gali išvesti iš pusiausvyros. Konflikto įkarštyje išskyrus peštukus, girdėti jų maldavimus leisti vėl žaisti kartu nepraėjus nė pusvalandžiui turbūt tiesiog glumina. Galbūt svarstote, ar turėtumėte leisti savo vaikams patiems išspręsti savo nesutarimus, kaip rekomenduoja liberaliojo ugdymo ekspertai? Vis dėlto ne paslaptis, kad tėvų kaip teisėjų įsikišimas iš tiesų gali paaštrinti situaciją ir sukelti dar didesnį protrūkį. Tad ką vertėtų daryti šioje situacijoje?
Skirkite dėmesį kiekvienam vaikui. Vaikai, kurie jaučiasi mylimi ir priimami, yra linkę mažiau konfliktuoti tarpusavyje. Tėvai skirdami laiko kiekvienam vaikui stipriai sumažina pykčių tikimybę šeimoje. Tyrimai atskleidžia, kad jeigu tėvai kiekvienam vaikui skiria bent po 15–20 minučių per dieną, tai lemia retesnius pykčio ir konfliktų priepuolius tarp vaikų. Pažaiskite su kiekvienu vaiku, paskaitykite knygą ar paprasčiausiai kartu atlikite buities darbus.
Venkite užstoti silpnesnę pusę. Pasistenkite atsispirti poreikiui tučtuojau išsiaiškinti, kas pradėjo peštynes. Dažniausiai yra labai keblu išsiaiškinti, kas iš tiesų yra „kaltininkas“ ir kokia provokacija nulėmė atsakomuosius veiksmus. Tėvai dažnai yra linkę manyti, kad vyresnis ar stipresnis vaikas pradeda peštynes ir turėtų būti nubaustas. Jeigu palaikysite tik vieną pusę, tai reikš, kad gerokai išaugs kito vaiko pasipiktinimas bei nusivylimas.
Užuot tuoj pat užstoję, jūsų manymu, silpnesniąją pusę, kalbėkite tik apie tai, ką matote konkrečiu metu: užuot įsakmiu balsu nurodę nerimstančiam vaikui nesikabinėti prie brolio ar sesers, geriau pasakykite: „Matau du besipešančius vaikus.“
Kartais padeda atvėsimo pertraukos paskelbimas, kad abu vaikai galėtų nurimti ir vėliau kalbėtis su tėvais ramesniu tonu. Vis dėlto kai situacija perauga į skausmingą vieno iš vaikų užgauliojimą ar skriaudimą, tėvų įsikišimas neabejotinai yra būtinas. Juk kiekvienas vaikas turi teisę namuose jaustis saugiai.
Kad ir kaip ten būtų, efektyviausias būdas išmokyti vaikus spręsti konfliktus savarankiškai tai padėti jiems įgyti socialinių įgūdžių, leidžiančių aiškiai ir suprantamai reikšti savo mintis, jausmus, poreikius bei suprasti kito elgesį – tai yra svarbi sudedamoji emocinio intelekto (EQ) dalis. Tai, kad vaikai trokšta žaisti kartu, kai būna išskirti už bausmę, yra didelė vertybė, kurią šioje situacijoje verta pritaikyti sprendžiant vaikų konfliktus. Vaikai akivaizdžiai nori būti ir žaisti drauge, tačiau jie užstringa konfliktinėse situacijose, kurių kol kas jie nemoka išspręsti patys.
Sprendimų rotacija. Vaikai šeimoje jautriai reaguoja, jeigu brolis ar sesuo dažniau parenka, koks TV kanalas bus žiūrimas ar į kokį parką bus einama žaisti. Rotacinė sistema, kai kiekvieno vaiko pasiūlymas yra priimamas paeiliui, puikiai padeda išvengti potencialių konfliktų.
Kartais vaikai pešasi norėdami parodyti savo galią. Augdami mes vis aiškiau suprantame, ką reiškia paveikti kito žmogaus veiksmus. Vaikai natūraliai eksperimentuoja, išbando ribas, norėdami įsitikinti, ar jie gali priversti kitus padaryti tai, ko nori jie. Šioje situacijoje patariama susodinti vaikus šalia vienas kito, paprašyti jų išsakyti viską, kas įvyko, ką konkrečiai jie padarė ne taip ir ką kitą kartą būtų galima daryti kitaip. Šis metodas padeda vaikams išmokti prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir užkerta kelią kitų kaltinimui.
Venkite lyginti vaikus tarpusavyje. Natūralu, kad tėvai yra linkę pastebėti, kai vienas iš vaikų šeimoje yra paslaugesnis ar komunikabilesnis, tačiau, kad ir kaip norėtųsi, vaikų tarpusavio lyginimas anaiptol neskatina norimo elgesio. Palyginimai vaiką verčia jausti pavydą, pyktį ir skatina konfliktus.
Užuot lyginę vaikus vienus su kitais, pabrėžkite ir puoselėkite kiekvieno vaiko individualumą ir skirtumus. Nors ir kiek tėvai stengtųsi padalinti daiktus ar pramogas į lygias dalis, vaikai visada suras ką nors, kas, jų manymu, buvo padalinta nelygiai. Tai reiškia, kad kiekvienam vaikui vertėtų skirti tiek dėmesio, kiek jam reikia konkrečiu metu, ir vengti pasakymų, tokių kaip „aš skyriau 10 minučių tavo sesei, dabar skirsiu tiek pat laiko tau“ arba „myliu tave tiek pat, kiek ir tavo brolį“. Vaikams svarbu suprasti, kad jų skirtumai šeimoje yra vertybė, o tėvai su kiekvienu vaiku elgiasi kitaip ir tikisi iš jų skirtingų dalykų. Svarbiausia, kad vaikai suvoktų, jog nė vienas iš brolių ar seserų šeimoje nėra nei labiau mylimas, nei geresnis. Vaikai jaučiasi ypatingi ir vertinami, kai gauna tai, ko reikia būtent jiems.
Situacija. Šeimoje yra du broliukai – 6 m. ir 2,5 m. amžiaus. Vyresnis broliukas yra sumanus, išsako savo nuomonę įvairiais klausimais, mėgsta bendrauti ir yra jautrus. Jaunėlis taip pat yra labai aktyvus, bendraujantis ir džiaugsmingas. Būdami atskirai, tėvams jie kelia tik džiaugsmą, tačiau buvimas drauge su broliu tampa nuolatine kova. Mažylis visada iškrečia ką nors, kas itin suerzina vyresnėlį, tad šis broliukui trinkteli. Vyresnėlis nemėgsta mažojo broliuko, o mažajam rūpi viskas, ką daro jo vyresnis brolis. Mama vyresniajam nuolat kartoja, kad labai svarbu yra mylėti visus šeimos narius, net jeigu jų elgesys erzina, ir kad paaugęs mažasis broliukas taps puikiu draugu. Vis dėlto kol kas tai nepadeda išvengti peštynių namuose. Mama norėtų, kad abu broliukai išmoktų išspręsti visus nesutarimus žodžiais ir apsieitų be kumščių.
Kelerių metų amžiaus skirtumas tarp brolių vaikystėje yra juntamas itin stipriai dėl skirtingų interesų, socialinių bei motorinių įgūdžių nevienodo išlavėjimo lygio. Jaunėlis trokšta mokytis ir daugelį dalykų perimti iš vyresnio brolio, o šiam norisi erdvės ir žaidimų bendraamžių rate. Tokiose situacijose svarbu pripažinti kiekvieno vaiko jausmus, skatinti gerbti kito asmens norus bei asmeninę erdvę.
Pasirūpinkite, kad kiekvienas vaikas šeimoje turėtų pakankamai asmeninės erdvės. Vaikai nebūtinai turi viskuo dalintis, jiems svarbu turėti ir nuosavų daiktų. Tuo atveju, kai vaikai dalinasi kambariu, rekomenduojama paskirstyti erdvę į dvi dalis (pavyzdžiui, nubrėžiant skiriamąją liniją ant grindų ar atskiriant kambario dalis baldais).
Kartais vaikai pešasi siekdami dėmesio. Jeigu vaikų nepagiriate už gerus darbus ar mažus jų pasiekimus, jie neabejotinai suras būdų, kaip atkreipti jūsų dėmesį, sukeldami kurtinantį triukšmą namuose. Tad nepamirškite pastebėti ir pagirti kiekvieno vaiko pažangos, net jei tai ir paprasčiausios užduotys.
Leiskite vaikams išreikšti savo jausmus. Leiskite vaikams pajusti, kad jūs suprantate jų pyktį ar nusivylimą. Tai lems geresnę vaikų savijautą ir darnesnius santykius su kitais. Jūsų sūnui supykus ant jaunesniojo broliuko, galite suprantamai tarstelti: „Atrodai kaip reikiant įsiutęs! Turbūt labai norėtum, kad brolis žaistų su savo žaislais.“ Tada pasiūlykite jam nupiešti piešinį apie pyktį. Visgi gali būti, kad nustebsite, kaip greitai sūnaus pyktis išblės ir problema išsispręs.
Tik iš pažiūros atrodo, kad broliai ir sesės gyvena tuose pat namuose. Iš tiesų, visi vaikai šeimoje gyvena skirtingose „mikroaplinkose“, kurias nulemia kiekvieno vaiko amžius, žinios, įgūdžiai, temperamentas, tėvų elgesys, santykiai su kitais vaikais šeimoje. Visa tai taip pat daro įtaką vaikų peštynių šeimoje dažnumui. Svarbiausia, matyt, suvokti, kad kiekvieno vaiko situacija šeimoje yra individuali, todėl vertėtų atsižvelgti į individualius poreikius, padėti vaikams geriau suprasti bei įvardinti patiriamus jausmus ir išmokti visada ieškoti išradingų kompromisų net ir kebliausiose situacijose.
Straipsnis parengtas autorei dalyvaujant Mokymosi visą gyvenimą programos projekte „Psichologinė pagalba mokymosi sutrikimų turintiems vaikams ir jų tėvams“ LLP-LdV-PLM-2013-LT-0959, kurį Lietuvos Respublikoje administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
Informacijos šaltinis: bernardinai.lt
Palikti komentarą