Senovės graikai manė, kad tuo metu, kai sapnuojame košmarus, mus būna užvaldęs mažas velniūkštis, kuris sėdi mums ant krūtinės, ir dėl to mums sunku kvėpuoti, o širdis daužosi lyg pašėlusi. Gąsdinančio turinio sapnus sapnuoja net iki 75 procentų ikimokyklinio amžiaus vaikų. Taigi, kodėl vaikai taip dažnai sapnuoja tai, kas juos šiurpina, ir kaip jiems padėti?
Laikrodis rodo 21 val. 30 minučių. Šešiametis Marius šaukia savo kambaryje. Nuskubėjusi ten jo mama pamato, kad Marius vaikšto aplink savo lovą ir mosikuoja rankomis. Jo akys yra atmerktos ir mama mato, kad jį apėmęs didelis išgąstis. Ji ima jį purtyti, kad jis pabustų, tačiau Marius nesiliauja šaukęs ir nereaguoja į nieką, ką jo mama jam bando pasakyti. Atrodo, kad jis yra sutrikęs ir nesugeba su ja bendrauti. Po dešimties minučių Marius įsiropščia į savo lovą, užsimerkia ir užmiega.
Tai, ką patiria Marius, yra vaikams būdingas miego sutrikimas, vadinamas naktiniu siaubu arba parasomnija. Šis naktinis siaubas, kuris dažniausiai yra painiojamas su košmaru, įprastai pasireiškia nuo 4 iki 12 metų amžiaus vaikams. Tokie naktiniai klyksmai labiau išgąsdina tėvus nei vaikus, nes šie ryte jau būna pamiršę apie naktį išgyventas neigiamas emocijas.
Siekiant geriau suprasti, kas vyksta pasireiškus naktiniam siaubui, pirmiausia svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad nakties miegas nėra tolygus. Per naktį mes patiriame lengvo, gilaus ir greitų akių judesių (angl. REM) miego stadijas. Kartais perėjimas iš vienos miego stadijos į kitą įvyksta ne iki galo ir tai nulemia, kad kai kurios smegenų dalys pasiekia budrumo lygį, o kitos vis dar būna panirusios į miegą. Taip susipynus budrumo ir miego būsenoms, pasireiškia naktinis siaubas, vaikščiojimas miegant arba kalbėjimas per miegus. Naktinis siaubas įprastai pasireiškia praėjus vienai ar dviem valandoms nuo tada, kai vaikas užmiega, prieš jam panyrant į greitų akių judesių stadiją.
Išgyvendami naktinį siaubą kai kurie vaikai verkia ir muistosi savo lovoje, kiti – išlipa iš lovos, vaikšto aplinkui ir kartais nerišliai kalba per miegus. Niujorko klinikinė psichologė Rachel Busman pažymi, kad vaikai, patirdami naktinį siaubą, atrodo lyg pabudę, tačiau iš tikro jie tebemiega.
Tai dažniausiai nutinka vidurnaktį. Skardus spiegimas ir nerišli kalba iš snaudulio pažadina Margaritą ir jos vyrą Tomą. Vėliau pasigirsta dunksėjimas, kai jųdviejų sūnus Motiejus iššoka iš lovos ir ima blaškytis tarp savo ir tėvų lovos. Iš pradžių, Motiejaus tėvai manė, kad jis susapnavo tik vieną iš eilinių košmarų, tačiau naktiniai klyksmai dažnėjo. Kartais apimtas siaubo Motiejus šaukdavo: „Gelbėkite!“ Jo akių baltymai vartėsi, jis kandžiojo savo liežuvį ir visą tą laiką vis dar tebemiegojo. Nežinodami, kaip padėti sūnui, sutrikę Motiejaus tėvai jausdavosi bejėgiai. Pamažu ėmė aiškėti, kad Motiejus patiria naktinį siaubą.
Kad suprastume tai, kas gąsdina
Pastebėta, kad naktinį siaubą dažniau patiria berniukai, be to, vaikams, kurių tėvai, broliai ar seserys vaikystėje taip pat patirdavo naktinius siaubus, padidėja tikimybė susidurti su šia nemalonia patirtimi. Kartais naktinis siaubas kyla dėl karščiavimo. Be to, nerimas, nereguliarus miego laikas ar liga smarkiai prisideda prie miego sutrikimų atsiradimo. Pasak klinikinės psichologės Lauros Markham, naktinį siaubą patiria iki 15 procentų vaikų.
Manoma, kad šį miego sutrikimą sukelia pernelyg stiprus centrinės nervų sistemos, reguliuojančios smegenis, sužadinimas. Dauguma vaikų naktinių siaubų pasireiškimą išauga bręstant jų smegenims, vis dėlto pasitaiko ir suaugusiųjų, kurie patiria naktinį siaubą, jeigu dieną jie būna susidūrę su stresinėmis situacijomis. Vadinasi, stresas ir įtampa taip pat prisideda prie naktinio siaubo atsiradimo.
Klinikinė psichologė Rachel Busman tvirtina, kad patiriamas nakties siaubas nekenkia vaikui, nebent jis ima vaikščioti per miegus ir taip susižaloja. Geriausia, ką gali padaryti tėvai, jeigu jų vaikas patiria naktinį siaubą, tai užtikrinti jo fizinį saugumą: patraukti ant grindų esančius daiktus, už kurių vaikas gali užkliūti, uždaryti duris, kad vaikas neišeitų iš savo kambario, ir sandariai užverti langus, kad vaikas negalėtų jų atsidaryti. Pasak Rachel Busman, daugybęė vaikų per savo gyvenimą patiria vieną arba kelis naktinius siaubus, ir jie daugiau niekada nebepasikartoja. Kita vertus, yra nemažai vaikų, kuriuos šis miego sutrikimas kamuoja daug dažniau. Tokiais atvejais naktiniai siaubai įprastai baigiasi sulaukus paauglystės.
Naktinio siaubo įveikimas
Vaikų patiriamas naktinis siaubas visa tai matančius tėvus dažnai išmuša iš pusiausvyros. Klinikinė psichologė Laura Markham tėvams, susidūrusiems su vaikų naktiniu siaubu, pataria, kaip elgtis šiose situacijose ir ką daryti, kad jos nebepasikartotų.
Pasiruošimas miegui. Pirmiausia, itin svarbu, kad vaikas kasdien gultųsi į lovą tuo pačiu metu ir gerai išsimiegotų. Antra, penkių minučių pokalbis su vaiku prieš miegą aptariant dienos metu sukauptas patirtis taip pat padėtų išvengti neigiamo turinio sapnų. Išsiaiškinus, kad dienos metu vaikui kilo įtampa, nerimas ar baimė, vertėtų pamėginti nukreipti vaiko dėmesį į malonesnius ir nuraminančius situacijos aspektus – pasikalbėti ar drauge perskaityti raminančios knygelės ištrauką.
Rami suaugusiojo reakcija. Pasireiškus naktiniam siaubui geriau vaiko nežadinti, nepurtyti, tik nuolat garsiai kartoti: „Viskas gerai, esu šalia.“ Jeigu vaikas leidžiasi būti apkabinamas, galima jį apkabinti.
Streso sumažinimas. Auklėdami vaiką pasitelkite pozityviąją drausmę užuot vaiką mušę, rėkę ant jo ar kitaip jam kėlę stresą. Užtikrinkite, kad vaiko dienotvarkė keistųsi kuo mažiau, o pokyčių jo kasdienybėje atsirastų palaipsniui.
Televizoriaus eliminavimas. Amerikos pediatrų akademija teigia, kad vaikai, jaunesni nei 24 mėnesių, neturėtų žiūrėti televizoriaus dėl neigiamo poveikio jų smegenų vystymuisi. Be to, pastebėta, kad televizija mažiesiems kartais kelia stresą, nes ekrane matomi konfliktai jiems prilygsta tikrovei.
Tylos užtikrinimas. Pasitaiko atvejų, kad naktinis siaubas pasireiškia, kai triukšmas vaiką pažadina jam patiriant ketvirtą miego stadiją. Jeigu eismas gatvėje, televizoriaus arba telefono sukeliamas triukšmas ima trukdyti vaiko miegui, visa tai gali lemti naktinio siaubo pasireiškimą.
Be to, klinikinė psichologė R. Busman pažymi, kad dažna naktinio siaubo atsiradimo priežastis yra paprasčiausias miego trūkumas. Šiuo atveju ankstesnis vaiko guldymas į lovą galėtų padėti išvengti šio miego sutrikimo.
Košmarai
Košmarai skiriasi nuo naktinio siaubo, nes pastarųjų atveju vaikas patiria paniką, o pabudęs dažniausiai neprisimena, koks sapnas jam sukėlė tokį siaubą. Kita vertus, vaikas pabunda iš košmaro ir šaukiasi tėvų sakydamas, kad ką tik susapnavo blogą sapną.
Pabudusiam iš košmaro vaikui yra sunkiau užmigti, nes sapnas jį būna sukrėtęs. Sapnuojant košmarus vyrauja stiprios neigiamos emocijos, o prabudus košmaro turinį lengva prisiminti. Ilgainiui prisiminimas apie košmarą ima blėsti, tačiau pasitaiko ir taip, kad košmaro turinys yra prisimenamas net praėjus daugybei metų. Jeilio universiteto profesorius ir klinikinis psichologas Johnas Cline‘as teigia, kad sapnuodamas košmarus vaikas dažnai jaučia pavojų savo gyvybei, o visą grėsmingą sapno turinį lydi liguista nuotaika. Košmarai gali būti neįtikėtinai tikroviški arba juose gali būti fantastinių detalių ir įvykių, prieštaraujančių realybės dėsniams.
Košmarų scenarijai būna įvairūs: vejasi ginkluoti priešai, ketindami mus stipriai sužaloti, piktoji ragana mus laiko nelaisvėje, ateiviai mus pagrobia ir su mumis eksperimentuoja arba mus vejasi atgiję numirėliai, vaiduokliai ar tiesiog blogų ketinimų turintys žmonės. Įdomu tai, kad tyrėjai A. Zadra ir G. W. Domhoffas išsiaiškino, jog dauguma mums įprastų sapnų toli gražu nėra saldūs, juose dažnai patiriame neigiamas emocijas. Šių mokslininkų atliekamuose tyrimuose iš gilaus miego fazės pažadinti tiriamieji sapne patirtas neigiamas emocijas įvardindavo dukart dažniau nei teigiamas. Taip pat pastebima, kad itin dažnai košmarai yra sapnuojami ankstyvą rytą. Nors sapnuoti košmarus nėra malonu, tačiau jie nesukelia jokių ilgalaikių neigiamų padarinių.
Košmarus sapnuoja iki 75 proc. vaikų, o anksčiausiai košmarai pasireiškia sulaukus 2,5 metų amžiaus. Vis dėlto dažniausiai košmarus sapnuoja 6–9 metų amžiaus vaikai. Pasak psichoterapeuto Josepho Goldbergo, košmarai paprastai yra būdingi ikimokyklinukams, nes būtent šios amžiaus grupės vaikai įgyja įvairių baimių, be to, sparčiai vystosi jų vaizduotė. Tam pritaria ir sapnų tyrinėtojas Kelly Bulkeley, kuri tvirtina, kad košmarai mus aplanko tada, kai dienos metu būname patyrę ką nors naujo, keisto, bauginančio arba keliančio grėsmę. Naujos ir gąsdinančios patirtys yra vaikų kasdienybė, be to, vaiko kūnas auga, protiniai sugebėjimai plečiasi, o socialiniai ryšiai darosi sudėtingi, vaikas vis geriau ima suprasti suaugusiųjų pasaulio dėsnius ir visa tai prisideda prie gąsdinančio sapnų turinio susiformavimo.
Pokalbių apie sapnus svarba
Miego tyrėjams vaikai dažnai sako, kad niekas jų nesiklauso, kai jie nori papasakoti apie savo sapnus. Taigi, įtempta dienotvarkė ir kultūrinis abejingumas sapnams dažnai nulemia tai, kad dauguma suaugusiųjų mažai dėmesio kreipia į savo pačių sapnus ir ignoruoja tai, ką sapnuoja jų vaikai. Sapnų tyrinėtoja Kate Adams pateikia penkias priežastis, dėl kurių tėvams vertėtų pasidomėtų tuo, ką sapnuoja jų vaikai.
Sapnai būna reikšmingi. Šiuolaikiniai moksliniai tyrimai, atliekami su vaikais, parodo, kad dauguma jų bent kartą susapnuoja ką nors svarbaus ar prasmingo, o tai vėliau paveikia vaikų mintis ir veiksmus.
Sapnai yra dalis mūsų potyrių. Įdomu tai, kad neuromokslininkas J. Allanas Hobsonas apskaičiavo, jog iki septyniasdešimtojo savo gimtadienio dauguma suaugusiųjų šešerius savo gyvenimo metus būna praleidę sapnuodami. Tai yra pernelyg didelė mūsų gyvenimo dalis, kad ją ignoruotume.
Sapnuoti yra smagu. Vaikai dažnai sapnuoja tai, kas jiems yra brangu, kaip antai savo šeimą, draugus, gyvūnus, mėgstamiausius herojus, ir mėgsta kalbėti apie sapnuose patirtus nuotykius.
Košmarai gąsdina. Kad ir kaip įtikinėtume vaikus, jog sapne matytos pabaisos nėra tikros, jiems jos liks pakankamai tikroviškos, kad juos išgąsdintų ir sustiprintų baimę užmigti. Ką tuomet vertėtų daryti? Pamėginkite paprašyti vaiko nupiešti tai, ką jis susapnavo, o tada sukurkite kitą sapno scenarijų su laiminga pabaiga.
Vaikai mėgsta dalintis. Taip, kaip vaikai mėgsta suaugusiesiems atskleisti savo mintis ir jausmus, patirtus per dieną, lygiai taip pat jie nori papasakoti apie tai, ką jie veikė ar jautė sapne. Vaiko išklausymas jam reiškia labai daug, be to, tai sustiprina vaiko santykį su jį išklausančiais tėvais.
Be abejo, svarbu nekelti vaikui įtampos ir neversti jo dalintis sapnais, jeigu vaikas nenori pasakoti apie tai, ką sapnavo, arba menkai teprisimena savo sapnų turinį. Atkreipę dėmesį į vaikų sapnus, gauname informacijos apie svarbią ir dažnai nematomą vaikų gyvenimo dalį.
Taigi, vaikai sapnuoja daugiau nei tėvai (arba dažniau prisimena savo sapnus), tad sapnai jų gyvenime atlieka itin svarbų vaidmenį. Košmarai ir naktinis siaubas yra dalis išgyvenimų, kurie patiriami augant, kai sparčiai lavėja vaizduotė ir kas dieną susiduriama su naujomis ir neretai gąsdinančiomis patirtimis. Tėvų vaidmuo apsaugant vaikus nuo streso, užtikrinant reguliarų dienos ritmą ir padedant susidoroti su dienos iššūkiais yra itin svarbus norint padėti vaikams išvengti gąsdinančio turinio sapnų.
Informacijos šaltinis: bernardinai.lt
Palikti komentarą