KODĖL VAIKAMS REIKIA STEBUKLŲ?

Kadangi pati auginu tris dukras, o ir bičiulių su skirtingo amžiaus vaikais netrūksta, vis pastebiu: vaikai atkreipia dėmesį, suklūsta, įsiklauso, kai pokalbis (bandant susitarti, einant miegoti, tvarkantis, aiškinantis santykius ir pan.) pasisuka stebuklų kryptimi: akutės sublizga, klausa įsitempia, akimirkai įsivyrauja tyla… Netvarkos nykštuko vardo paminėjimas padeda uoliau susirinkti išmėtytus žaisliukus, fėjos sparnelių plazdenimas, nukeliantis į sapnų karalystę, daug stipriau užspaudžia akutes ir t.t… Aišku, vaikams augant, vis dažniau išgirstame: „neeee, mama, taip nebūna“. Žinoma, kažkada iš stebuklų išaugame, bet ar susimąstėte, kodėl vaikams taip svarbu tikėti stebuklais. Ypač šiais – racionalumo, visapusiško išmanymo ir technologijų – laikais?

Patyrinėjusi įvairius šaltinius, parengiau apie tai tekstą. Tad ir kviečiu klausti drauge: kodėl vaikams tokie svarbūs stebuklai? Ar mes, tėvai, galime čia kažkuo pagelbėti? Ar stebuklai gali pagelbėti auklėjant? O gal geriau iškart vaikui sakyti tiesą, kad vėliau nekiltų nusivylimo banga?

Vieniems tėvai vaikystėje seka pasakas apie stebuklus. Kitiems, priešingai, nuolatos primenama, kad stebuklai neegzistuoja ir pasakomis tikėti neverta. Bet kaip elgtis yra teisinga? Kas yra stebuklai? Ar jiems yra vietos mūsų ir mūsų vaikų suaugėliškuose gyvenimuose? Ar verta palaikyti vaikų tikėjimą stebuklais? Kažkas pasakys: „Aš noriu, kad mano vaikas augtų realiame pasaulyje, o ne išgalvotame, pilname stebuklų.“  Ar teisingas toks požiūris?

Būtinybė fantazuoti

Fantazuodamas vaikas lavina tą smegenų dalį, kuri atsakinga už kūrybingumą. Jei tai neįvyksta, žmogus išauga pakankamai ribotas, nesugebantis sukurti kažką naujo. Tai galioja ir literatūrinei kūrybai, ir technikai, ir mokslui. Jei mažylis vaikystėje nefantazavo, jis negali išeiti iš to, ką žino ir prie ko yra pripratęs.

Jokiu būdu nereiktų įtikinėti vaiko, kad jo žaisliukai negali gyventi savo gyvenimo arba aiškinti, kas Kalėdoms atneša dovanų. Kai vaikas žaidžia, jis įsivaizduoja, kad žaislai gyvi, jie kažką veikia. Jis nesusimąsto apie tai, kad tai jis atlieka visus veiksmus vietoj žaislų. Greičiau vaikas mano, kad jis padeda, nes stebuklus ne visada galima taip lengvai pamatyti.

Jei tėvai pradės vaikus įtikinėti, kad stebuklų nėra, vaikams gali apskritai prapulti noras žaisti. Juk žaislus vaikas supranta kaip savo draugus, o dabar, štai, paaiškėja, kad draugai neegzistuoja, todėl vaikui nebesinori jiems skirti laiko. Fantazavimas ir stebuklai būtini normaliam, harmoningam vaiko vystymuisi.

Bet jei atimsite iš vaiko tikėjimą stebuklais, kartu su visu tuo pranyks ir jo susidomėjimas tam tikrais dalykais. Tarkim, mažam vaikui dažnai skaitomos pasakos. Jis patenka į stebuklingą jų pasaulį ir susidomi. Galiausiai jis pats nori išmokti skaityti, kad patektų į stebuklų pasaulį be tėvų pagalbos. Jei vaikas netiki stebuklais, tai ir skaitymas netenka prasmės.

Tai suaugusieji skaito tam, kad pasimėgautų gražia kalba, įvertintų naują stilių, tiesiog pailsėtų, pasijuoktų ir pan. Vaikai skaito dėl to, kad patektų į stebuklingą pasaulį, kad sužinotų, kokių dar stebuklų gali nutikti. Jei stebuklai vaikų nedomina, jie paprastai neskaito knygų, o juk būtent knygos padeda ugdyti vaikus vertybiškai, padeda suprasti, kas yra gėris, blogis…

Tai, kad tėvai anksti išmoko vaiką rašyti ir skaityti, niekada nepakeis bendro vystymosi, kurį vaikai įgyja savarankiškai, patekę į stebuklų pasaulį.

Tikėjimo stebuklais dėka, vaikai tampa smalsūs, savarankiškai domisi kažkuo nauju ir siekia įžvelgti stebuklus gyvenime. Dėl to, jog tikėjo stebuklais, žmogus ir suaugęs optimistiškiau reaguoja į tai, kas vyksta ir niekada nenuleidžia rankų, kol neįsitikina, jog viskas baigiasi gerai.

Koks jis, tas pasaulis be stebuklų vaikams?

Realus pasaulis mažam vaikui yra mažų mažiausiai nesuprantamas, pavojingas. Jame daugybė daiktų ir dalykų, nuo kurių gali nukentėti nesubrendusi ikimokyklinuko psichika. Stebuklais tikinčiam vaikui daug lengviau paaiškinti tam tikrus dalykus. Kai kurie tėvai mano, kad patikėjęs stebuklais vaikystėje, žmogus visam laikui liks išgalvotame pasaulyje ir nesugebės priimti realybės. Bet tiesą sakant, normaliai auklėjant ir vaikui augant įgyjant vis daugiau žinių, žmogus pasaulį priima daug lengviau.

Tikėjimas stebuklais apsaugo vaikus nuo daugybės stresų.

Artimai pažindami stebuklų pasaulį, vaikai mokosi taisyklių ir vertybių, kurios visada pagelbės gyvenime. O jei tai neįvyks, vaikas gali iškreiptai priimti realybę, augti uždaras, nesugebėti artimai bendrauti su žmonėmis, net elgtis žiauriai. Kuo anksčiau įžengiame į realybę, tuo sunkiau ją priimti. Mūsų pasaulis išties ne toks puikus, kaip norėtųsi. Iki tam tikro amžiaus vaikams būtina matyti ir realią, ir stebuklingąją pasaulio puses.

Auklėjamoji stebuklų pusė

Kai vaikas tiki stebuklais, jį auklėti žymiai lengviau. Juk vaikai neturi supratimo apie finansines galimybes, sunkumus ir pan, bet pasitelkiant stebuklus vaiką galima išmokyti nebedaryti tam tikrų negerų dalykų ir pan.

Tiesą sakant vaikams ne tik naudinga, bet ir būtina tikėti stebuklais.

Apsauga

Mažas vaikutis realiame pasaulyje yra visiškai nesaugus. Kad jame nebūtų taip baisu, vaikai tiki stebuklais. Tiki, kad jų tėvai visagaliai ir gali juos apginti nuo bet kokių pavojų, tiki, kad gėris visada nugali, tiki, kad stebuklai padės surasti išeitį beviltiškoje situacijoje. Tikėjimas stebuklais – psichikos prisitaikymo mechanizmas, kuris išlieka mumyse pasąmoniniu lygmeniu net ir mums suaugus. Būtent šis mechanizmas, psichologų nuomone, padeda mums išgyventi pačias sunkiausias gyvenimo akimirkas.

Kūryba

Tikėjimas stebuklais, pasakomis ir stebuklingais herojais padeda vaikams ugdyti fantaziją. Mažai rasime tokių, kurie vaikystėje nežaidė princesių ir karalių ar burtininkų, kurie nebūtų galvoję, kokius tris norus užduotų, jei pagautų stebuklingą žuvelę, fantazavo, kaip atrodo Kalėdų Senelis ir Šiaurės ašigalis. Jei visa tai atimsime iš vaiko, apie ką jam tada galvoti? Negi apie pasaulį mažyliui pasakoti pasitelkiant laikraščius ir politiką? Būtent fantazijų dėka vaikas vysto savo kūrybinį mąstymą, mokosi sugalvoti kažką naujo. Ateityje tai pravers bet kurioje gyvenimo srityje.

Nėra nieko neįmanomo

Žodis „neįmanoma“ dažnai gadina gyvenimą ir suaugusiems žmonėms. Su jo pagalba patys save statome į rėmus, kurių negalime peržengti. O žmonės, kurie nežino tokio žodžio, visada tęsia kovą ir toliau ieško, kaip pasiekti savo. Tokie žmonės pasiekia pasaulio rekordų, pagyja iš sunkių ligų, daro mokslinius atradimus.

Taip kad nors vaikystėje vaikas privalo gyventi tokiame pasaulyje, kur nėra nieko neįmanomo. Ateityje tai padės jam surasti išeitį iš, rodytųsi, sudėtingiausių situacijų. Priešingu atveju jis visą gyvenimą praleis uždaruose rėmuose, ir vietoj galimybių jį sups negalimybės.

Kai žmogus netiki stebuklais arba sėkme, jis pasaulyje nepastebi ženklų, kurie tarsi nurodo, kaip išspręsti problemą arba tiesiog praleidžia savo šansą. Vaikiškas tikėjimas stebuklais verčia mus viltis geriausio, ir tai padeda rasti problemos sprendimo variantus.

Be viso to, tikėjimas stebuklais padeda psichologiškai nusiteikti vienų ar kitų prašymų realizacijai.

Auklėti vaiką su racionalumo raktu – tai nebūtinai reiškia gerai jį paruošti realiam gyvenimui. Priešingai, mūsų pasaulis ne visada paklūsta racionaliajai logikai. Pavyzdžiui, emocijos ir jausmai paprastai neracionalūs. Žmogus nuo vaikystės turi būti tam pasirengęs.

Juk be pasakų ir stebuklų mūsų gyvenimas tampa nuobodus ir bespalvis.

Parengė Jurga Lūžaitė