Be mokytojų gyvenime išsiversti neįmanoma. Ir ne tik mokykloje. Jei žmogus trokšta kokybiškų permainų, didesnių pajamų ar tapti nauja asmenybe, reikalingas savotiškas vedlys, mokytojas, auklėtojas. Nes jis jau ten – naujame lygmenyje, jis bandė, klydo, sukaupė patirtį, užsidirbo guzų ir mėlynių, jis jau viską žino apie galimus spąstus ir sunkumus. Ir kaip visa tai galima įveikti ar apeiti.
Tikriausiai kiekvienas svajoja apie gerą, suprantantį ir išmintingą mokytoją. Nusipiešęs tokį jo paveikslą, žmogus ima ieškoti vedlio, kuris nuves jį į geresnę ir įdomesnę ateitį. Tačiau gyvenimas gali pakišti visai kitą mokytoją – žvelgiantį iš aukšto, išpuikusį, agresyvų, cinišką. Tai ir bus tasai tikrasis mokytojas, pats reikalingiausias tuo momentu, toje gyvenimo atkarpoje.
Kaip dauguma žmonių reaguoja, kai gyvenimas atveda juos pas išpuikusį ir agresyvų mokytoją? Teisingai – pabėga. Kupini nuoskaudų, ašarų ir nusivylimo. Šią naštą žmogus paskui tempia visą gyvenimą, taip ir nesupratęs to, kas įvyko, tikrosios prasmės.
Žmogus ne šiaip sau linksta į gerą ir išmintingą mokytoją, kuris viską suprastų, skleistų šilumą ir būtų atviras.
Tikriausiai jau supratote, kas iš tikrųjų slypi už šios svajonės?
Teisingai. Mamos figūra.
Kai vaikystėje trūko jos šilumos, supratimo. Kai galbūt apskritai visko trūko. Štai tada žmogus pradeda ieškoti to suaugusiame gyvenime, stipriai rizikuodamas įstrigti vaikiškoje traumoje ir visam laikui pasilikti vidinio vaiko pozicijoje.
Tačiau kitos mamos susirasti neįmanoma, ji duodama tik kartą gyvenime.
Galima, žinoma, susigalvoti surogatinį falsifikatą ir visą gyvenimą pralindėti po šiltu kokio nors guru, vietinės reikšmės pranašo ar kitokio „specialisto“ sparneliu, tampant pačiu ištikimiausiu ir aršiausiu jo pasekėju. Tačiau tai reiškia tik viena – žmogus atsisakė augti. Vartoti svetimą gyvenimą ir energiją jam komfortiškiau.
Kad realiai suaugtum, reikia matyti savo mamą tokią, kokia ji yra. Ir kai žmogus ateina pas šaltą ir pasipūtusį mokytoją – jam suteikiamas šansas įveikti tai, ką įveikti vaikystėje nepakako jėgų. Atsispirti Agresoriui, nuo kurio jis pabėgdavo ir slapstydavosi vaikystėje. Tačiau dabar jau tam, kad pradėtum augti ir susivienyti su savo įgimta jėga. Likimas atvedė kaip tik pas tokį reikalingą ir netgi būtiną mokytoją. Juk labai lengva kažką pasiimti iš šiltos ir mylinčios mamos, tačiau be galo svarbiau pasiimti iš tokios, kokia ji yra – galbūt šaltos, žiaurios, negailestingos, beširdės. Tik tada prasideda vidinis augimas (savo ribų pajautimas, savo ir svetimo atskyrimas, sugebėjimas už save pakovoti, duoti atkirtį ir dar daugybė dalykų). Tik tada atsiras jėgų išsiveržti iš apribojimų narvo, kuriame žmogus slėpėsi daugybę metų.
Kad pakiltum į visiškai naują gyvenimo, santykių, pajamų, karjeros, savijautos lygmenį, būtina akis į akį susitikti su savo skausmu. O pasisemti jėgų tokiam susitikimui galima tik iš augimo. Ir kai jis prasideda, gyvenimas būtinai atves žmogų jau pas visiškai kitą mokytoją.
Informacijos šaltinis: http://seimairnamai.eu
Palikti komentarą