Naujienos, Vaikai/šeima

Kodėl JK lietuvių vaikai jau nekalba lietuviškai?

Neseniai Lietuvos pajūryje teko matyti vaizdelį: pagyvenusi moteris karštligiškai bando prižiūrimą mažą mergaitę įspėti apie stichijos pavojus, tačiau ši spyriojasi, neskuba paklusti ir atsikalbinėja. Angliškai. Nežinia, ar jas abi sieja kraujo ryšys, tačiau faktas, kaip blynas: suprasti vienai kitą joms sutrukdė kalbos barjeras.

Galbūt ta mergaitė (jai maždaug 6-eri) yra užsienyje gyvenančių ir į Lietuvą atostogauti sugrįžusių žmonių atžala, o moteris – jos senelė. Tai – tik spėjimas, tačiau tokia versija yra gana reali.

Dėl to, kad dalis svetur šaknis įleidusių tautiečių nusprendė, jog lietuvių kalba atžaloms nereikalinga, maža to, kai kurie jos gėdijasi. Net ir tais atvejais, kai visai šalia yra puikios sąlygos mokytis, o pagalbą siūlo entuziastingi savo sričių profesionalai.

Dvi iš jų – tai Bostono lietuvių mokyklėlėje lietuvių kalbos mokytojomis dirbančios Renata Vaškienė ir Vilma Ropeikienė, kurių šiam darbui papildomai motyvuoti nereikia.

Tačiau net geriausi specialistai nepadės, jeigu pastangų neįdės tėvai, sako abi su ANGLIJA.today kalbėjusios mokytojos, pabandžiusios paaiškinti, kodėl vieni Anglijos lietuviai įžvelgia prasmę lietuvių kalbos pamokose vaikams, o kiti – ne?

Tiesa, jos gali patvirtinti ir tai, kad nemažai lietuvių stengiasi, jog jų palikuonims ši kalba reikalinga net ir tuo atveju, jeigu šie savo ateities planuose Lietuvos nemato.

Renata Vaškienė yra lietuvių kalbos mokytoja, gyvena Skegnesse ir kiekvieną šeštadienį važiuoja į Bostoną mokyti šiame ir aplinkiniuose miestuose gyvenančių lietuvių šeimų vaikus. Šiuo metu moko vyresnių klasių moksleivius.

– Gerbiama Renata, kodėl manote, kad lietuvių kalbos pamokos užsienyje yra svarbios, kur Jūs įžvelgiate jų prasmę?

– Dar XVI amžiuje Mikalojus Daukša sakė, kad „Ne žemės derlumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių stiprumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos savąją kalbą“.

Tuo viskas ir pasakyta. O lietuviams, kurie išvyko gyventi į užsienį, šie žodžiai yra itin aktualūs: reikia išlaikyti savo identitetą.

Mūsų šeima Anglijoje gyvena jau 7 metus, auginu 2 vaikus ir neįsivaizduoju jų kalbančių kita kalba, nemokančių lietuviškai. Privalome džiaugtis savo kalba, kuri yra viena iš seniausių pasaulyje, ją saugoti ir puoselėti.

Lietuviškoje mokyklėlėje mokytoja dirbti pradėjau po tai, kai Bostono lietuvių bendruomenės vadovė Jūratė Matulionienė pakvietė mane laikinai pavaduoti vieną mokytoją, taip viskas susiklostė, kad likau ilgam.

Noriu pabrėžti, kad lietuvių kalbos pamokos – tai ne tik ši disciplina, bet būdas perteikti ir išlaikyti lietuviškąją kultūrą, papročius, tradicijas.

Galų gale, kokie laimingi yra seneliai Lietuvoje, kai juos aplankyti iš užsienio atvykę anūkai su jais gali kalbėti lietuviškai, ir kiek problemų kyla tada, kai vaikaičiai senelių kalbos nemoka – ne tik neįmanoma susikalbėti, bet ir neužsimezga ryšys.

– O nuo ko priklauso užsienyje gyvenančių lietuvių norai ir galimybės vaikus mokyti lietuvių kalbos?

– Didžiausią įtaką daro tėvų požiūris. Ne taip lengva anglakalbių aplinkoje nemažą laiko dalį praleidžiančius mažylius išmokyti lietuviškai, ne taip lengva paauglį žadinti šeštadienį ryte ir vežti į jį lietuvišką mokyklėlę.

Tai didžiulis iššūkis ir sunkus darbas. Tačiau viską galima suderinti ir daug lietuvių šeimų tai parodo.

Tėvų indėlis didžiausias. Mano manymu, mama netgi turi daugiau įtakos, ypač tais atvejais, kai vaikas gimsta Anglijoje ir dar mišriose šeimose, o tėvai yra skirtingų tautybių. Motina, nuo pat gimimo su vaiku kalbanti lietuviškai, gali įskiepyti jam meilę protėvių kalbai, sudominti ja.

Mūsų atveju labai jaučiama stipraus bendruomenės lyderio įtaka. Jūratė Matulionienė yra nepavargstantis žmogus, kuris sugeba suburti lietuvius į vieną būrį, vienyti juos bendriems tikslams. Lietuviška mokyklėlė ir puikios galimybės lietuvių vaikams mokytis yra tikrai didelis jos nuopelnas.

– Net ir tokios sąlygos ne visus sudomina, kaip manote, kodėl?

– Atrodo, kad kai kuriems tautiečiams didesnė siekiamybė yra išmokti anglų, o ne išlaikyti lietuvių kalbą. Žinoma, privalome integruotis į vietos visuomenę, todėl anglų kalba čia gyvenantiems žmonėms yra būtinybė.

Todėl dalis atvykusiųjų lietuvių kalbą nustumia į antrą planą, kai kas gal net gėdijasi jos.

Vis dėl to galima mokytis angliškai, tačiau neapleisti lietuvių kalbos.

Patys tai patyrėme – kai mūsų šeima ruošėsi išvykti į Angliją, skyrėme daug papildomų pastangų anglų kalbos pamokoms, nes norėjome, kad čia kiltų kuo mažiau kliūčių. Kai atvykome, dukrai buvo 11, o sūnui – 6 metai.

Tačiau ir po septynerių metų vaikai taisyklingai kalba lietuviškai, o sūnus netgi žemaitiškai – mes kilę iš Skuodo. Nepaisant to, kad beveik visi jo draugai yra anglakalbiai.

Labai tuo džiaugiamės.

– Tačiau yra šeimų, kurios po 2 metų emigracijoje užmiršta lietuviškus žodžius, netgi kalba su akcentu – ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Kaip Jūs, kaip specialistė, paaiškintumėte tokį reiškinį?

– Esu įsitikinusi, kad suaugęs žmogus gimtosios kalbos žodžių per 2 metus pamiršti negali. Tai neįmanoma. Vaikai – galbūt.

Akcento demonstravimas arba angliškų žodžių vartojimas vietoje lietuviškų yra greičiau noras parodyti savo žinias ar net pasipuikuoti.

Puikiai žinome, kad nemažai tautiečių į Angliją atvyksta nemokėdami angliškai, todėl pramokta vietos kalba jiems atrodo kaip pasiekimas, kuriuo galima didžiuotis.

– O Jums žinomi atvejai, kai Anglijoje gimę lietuvių vaikai lietuviškai nekalba, su tėvais bendrauja angliškai?

– Taip. Jų nepažįstu, tačiau yra tekę girdėti viešose vietose: pavyzdžiui, mama kalba lietuviškai, o dukra atsakinėja angliškai.

– Ką apie tai manote? Kas tai lemia?

– Tikriausiai tėvų požiūris. Man dėl to šiek tiek liūdna.

Norėčiau visiems išeivijos lietuviams palinkėti nesigėdyti savo šaknų, o priešingai – didžiuotis jomis. Visada sakiau ir sakysiu, kad nėra gėda nemokėti kalbos, gėda yra nenorėti jos mokėti.

Neatimkim iš savo vaikų džiaugsmo kalbėti, mokytis savo gimtosios kalbos ir tuo didžiuotis.

Lietuvybė ateina iš mūsų šaknų, iš senelių, prosenelių, kad mažas vaikas dar nesuprasdamas paties žodžio „Lietuva“ reikšmės, jau turi savo supratimą apie tai, kas jam yra Lietuva, tai – seneliai, tai žmonės, kurie kalba ta pačia kalba, tai šalis, kur labai žalia ir labai graži jūra.

Šių mokslo metų baigimo šventė. Mokytoja Renata Vaškienė su savo auklėtiniais.

Pradinių klasių mokytoja Vilma Ropeikienė, jau 8-eri metai gyvenanti Bostone, vietos lietuviškoje mokyklėlėje dirbanti su mažiausiais jos auklėtiniais.

– Kaip Jūs tapote lietuvių kalbos mokytoja Bostone?

– Mokytoja svajojau dirbti nuo pat vaikystės, tvirtai tai žinojau, dėl ateities profesijos nesiblaškiau paauglystėje, o po mokyklos baigimo įgijau svajonių specialybę ir pagal ją dirbau.

Gyvenimas taip susiklostė, kad su šeima teko išvykti į užsienį, įsikūriau Bostone, pradėjau dirbti jokios kvalifikacijos ar ypatingų gebėjimų nereikalaujantį darbą. Už jį, beje, mokėjo daugiau nei mokytojos darbą Lietuvoje, tad iš pradžių pasirodė, jog yra puiku įdedant minimaliai pastangų visai neblogai užsidirbti.

Tačiau tas apsimestinis pasitenkinimas truko neilgai – supratau, kad stovėjimas prie fabriko linijos manęs netenkina, finansinis apsirūpinimas nėra vienintelė gyvenimo prasmė, norėjosi save realizuoti kitaip.

Todėl kai pamačiau skelbimą apie Bostone kuriamą lietuvišką mokyklėlę nedelsdama susisiekiau su idėjos autore Jūrate Matulioniene ir pasakiau, kad ne tik vesiu į ją savo 2 nepilnamečius vaikus, bet ir galėčiau prisidėti kaip mokytoja: turiu žinių ir patirties.

Taip ir atsiradau mokyklėlėje. Iš pradžių ją lankė tik įkūrėjų vaikai, bet ji palaipsniui auga ir šiemet lietuvių kalbos joje jau mokėsi apie 60 vaikų.

Savo vaikus į mokyklėlę vedžiau, nes noriu, kad jie neatitrūktų nuo savo šaknų, kad grįžę į Lietuvą galėtų be kliūčių susikalbėti ten. Jie bet kokiu atveju yra lietuviai, nesvarbu, kad ilgai gyvena Anglijoje.

Norime padėti ir tautiečiams, pritraukti juos.

Asmeninio archyvo nuotr. Mokytoja Vilma Ropeikienė.

– Paminėjote du žodžius: „padėti“ ir „pritraukti“. Ar tos pamokos – tai pagalba, ar reikia stengtis, kad žmonės atvestų į jas savo vaikus?

– Žmonėms reikia pasakyti tam tikrus faktus, kad jie suprastų – kodėl lietuvių kalba yra tokia svarbi ir reikia ją išsaugoti. Kalbu ne apie visus. Dalis tėvų paties ieško informacijos ir ją randa.

– Kurių daugiau – tiems, kuriems reikia pasakyti, ar tie, kurie ieško patys?

– Labai sunku pasakyti. Tai nesvarbu, svarbu, kad jų vaikai mokosi lietuvių kalbos.

– Ar Jums teko susidurti su tėvais, kuriems pasiūlius tokią galimybę, jie atsisakė?

– Žinoma. Jų motyvai – įvairūs, pasitaiko ir tokių, kurie atsakė, kad „mano vaikui tos ubagų kalbos nereikia. Mums Lietuva nieko nedavė, mes jai nereikalingi, tai ir mums lietuvių kalba nereikalinga“.

Jie tikina, kad gyvenimą kurs Anglijoje ir į Lietuvą negrįš. Didžiuojasi, kad jų vaikas „taps anglu“.

– Labai įdomus požiūris.

– Labai greitai matome ir tokio požiūrio pasekmes. Pavyzdžiui, pasitaikė tėvelių, kurie staiga sumanė grįžti į Lietuvą, vaikas – jau ūgtelėjęs, o lietuviškai nekalba. Tada prašoma per metus vaiką išmokyti lietuvių kalbos.

Sako – valandos per savaitę pamokoms užteks.

– Jūs, kaip specialistė, sutinkate su tuo? Užtenka valandos per savaitę?

– Manau, kad ne.

Esu tikra, kad kiekvienos užsienio lietuvių šeimos vaikas privalo kalbėti gimtąja kalba. Ir yra tikrai nemažai pozityvių pavyzdžių, kaip tėvams pavyksta tai pasiekti.

Pavyzdžiui, vieno vaiko tėvai yra skirtingų tautybių: tėvas – anglas, mama – lietuvė. Vaikas puikiai kalba abiejomis kalbomis, jo žodynas – labai platus. Kai tėvų paklausėme, kaip jiems tai pavyko pasiekti, jie atsakė, kad kiekvieną dieną skaito ir aiškina kiekvieno nesuprasto žodžio reikšmę.

Taip pat žinome dar įdomesnių pavyzdžių. Mama – lietuvė, tėvas – latvis, šeima gyvena Anglijoje, o vaikas kalba lietuviškai, latviškai ir angliškai. Tai rodo, kad tėvams įdedant pastangų vaikas ne tik įgyja žinių, lavina skirtingus įgūdžius bei atmintį, jam lengviau mokytis.

Tai – didžiulis vaiko pranašumas.

Be to, mokyklą lanko ne tik Bostono lietuvių vaikai, atvažiuoja mokiniai iš Skegnesso, Spaldingo, Lincolno – tai gana platus ratas, kuris įrodo, jog tėvų motyvacija gali būti labai didelė.

– Tai kas lemia, kad užsienio lietuvių šeimoje gimęs vaikas kalbės lietuviškai? Jūsų – profesionalės – nuomone?

– Mama ir tėtis. Mokytojas gali būti tik kelrode žvaigžde, o apsisprendimą lemia gimdytojai.

Tėvų motyvacija ir yra pagrindinis faktorius apsisprendžiant dėl vaiko lietuvių kalbos mokslų, jų tąsos.

Informacijos šaltinis:

Susijusios naujienos

Palikti komentarą

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus skelbiamas.