Esminės grandies švietimo sistemoje (mokinys-mokytojas, klasė-mokytojas) psichologinis portretas…
Ta grandis funkcionuoja štai taip. Mokytoja ar mokytojas stovi prieš klasę ir pateikia klausimus. 5-7 vaikai iš viso būrio pašoka ir mojuoja rankomis trokšdami parodyti, kad jie protingi ir sumanūs.
Keletas vaikų (2-4) sėdi nusukę akis ir stengiasi būti nematomi.
Kai mokytojas pakviečia vieną vaiką, kitų gudručių veiduose atsiranda nusivylimo išraiška, o nežinantieji atsidūsta su palengvėjimu.
Čia, klasėje, madas diktuoja žiauri konkurencija, nes vaikai kovoja dėl vieno iš dviejų ar trijų labiausiai svarbių žmonių pasaulyje meilės ir palankumo.
Toks ugdymo procesas garantuoja, kad vaikai neišmoks mylėti ir suprasti vienas kito.
Prisiminkime savo patirtį.
Jeigu jūs žinojote teisingą atsakymą, o mokytojas iškviesdavo ką nors kitą, vildavotės, kad tas mokinys susimaus ir jums atsiras šansas parodyti savo žinias.
Jeigu jus pakviesdavo, o jūs atsakinėjote silpnai, arba jeigu jūs nekėlėte rankos, kad konkuruotumėte, tikriausia pavydėjote bendraklasiams, kurie žinojo atsakymą.
Vaikai, kurie mokosi nekaip, dažnai yra pavydūs, smerkia pirmūnus, priekabiauja, vadina juos mokytojų padlaižiais.
Vaikai, greitai perimantys dažnai negyvenimiškas mokymo programose numatytas menkavertes žinias, savo ruožtu dažnai niekinamai žiūri į nevykėlius, vadina juos bukais. Ir nenorintieji išmokti „bukų“ mokyklos disciplinų, ir pritvinkusieji tų disciplinų išminties vienas kito atžvilgiu dažnai griebiasi prievartos.
Mokytojai dėl beviltiškai žemos psichologinės kompetencijos nemenkina, nesistengia neutralizuoti konkurencijos, dargi priešingai…
Todėl parengia žmogų, sugebantį veikti per prievartą, konkurenciją, nemokantį suprasti ir mylėti.
Tokiu būdu gamina „broką“, nes gyvenimo pagrindas yra meilė.
Palikti komentarą