KO BIJO VAIKAI?

Nelengva būtų surasti žmogų, kuris niekada nieko nebūtų bijojęs. Tačiau paprastai baimės yra nulemtos tam tikro amžiaus ypatybių ir laikinos. O vaikų baimės, jei tik teisingai elgsimės ir aiškinsimės jų atsiradimo priežastis, dažniausiai pradingsta nepalikdamos jokių pėdsakų.

„Mama, o raganos nepaima gerų vaikų?“ – nepatikliai, besidairydama po kambarį ir užmesdama žvilgsnį už lango, klausia keturmetė dukra. Tenka ilgokai jai aiškinti apie tai, jog raganos būna tik filmukuose ir pasakose, ir kad šiaip ar taip ji esanti gera sesė bei dukrytė, tad Raganai rūpėti neturėtų. Tačiau vis dėlto tenka pripažinti (ir patirti žvelgiant į kitas mamas), kad kai vaikas yra nepaklusnus, išlenda ožiukai, sunku nepasiduoti pagundai jį pagąsdinti – jei nepadarysi to ar to, ateis tas ar tas, arbaatsitiks tai arba tai… Blogiausia, kad kuo dažniau gąsdinsite, tuo mažiau vaikas klausysis jūsų žodžių, tačiau tai nereiškia, jog nebijos. Nesusimąstant apie tai ir nekontroliuojant tokios „auklėjimo“ priemonės, galima visai net ne iš blogų paskatų pakenkti vaikui: dings jo pasitikėjimas, saugumas… Ar pastebėjote, kad dažniausiai vaikai bijo stiprių ir šaižių garsų, bijo būti netikėtai išgąsdinti, bijo, jei kas negirdimai prisėlina iš už nugaros. Šias baimes lengva apibrėžti įgimtu savisaugos instinktu. Bet juk būna, jog vaikai išsigąsta paties paprasčiausio daikto ar dalyko, tokia baimė atrodo nei su niekuo nesusijusi ir niekaip nepaaiškinama… Beje, ilgamečiais tyrimais pastebėta, kad įvairias baimes dažniau išgyvena jautrūs ir lakios vaizduotės vaikai.

Pastebėjau, kad augdamos dukros tam tikrais etapais bijojo skirtingų dalykų – mažesnės būdamos išsigalvodavo tai, ko nėra (ragana, pelytė, blogasis dėdė Petras…), o vyresnioji dabar jau „pereina“ prie kitokio tipo baimių – sukrebždėjo už lango, lietaus lašas nukrito į palangę, kažkas sušlamėjo – ir neramu. Kalbant apie vaikų baimes, svarbūs trys dalykai: visų pirma – vaikų niekada nereiktų gąsdinti dėl paklusnumo: nei piktu dėde, nei vilku, nei mišku. Antra – niekada nereiktų gėdinti vaiko dėl išgyvenamų baimių. Gėda ir baimė glaudžiai susiję dalykai – jei vaikas nuolat pajuokiamas ir gėdinamas, jis pradeda slėpti savo baimes, bet dėl to baimė ne pradingsta, o tik padidėja. Ir trečia – niekada nepalikite vaiko vieno jam nepažįstamoje aplinkoje ar situacijoje. Nepažįstamus dalykus vaikas turėtų tyrinėti ir patirti tik kartu su tėvais. Jei vaikui tėvai nepadeda pažinti pasaulio kartu, išvengti baimių nepavyks. Tėvų pagalba ir buvimas yra neįkainojamai svarbus ir daug lemiantis.

Iš kur atsiranda vaikų baimės?

Jei žvelgtume grynai mediciniškai, baimės emocija atsiranda kaip atsakas į grėsmingą stimulą, tačiau pavojaus suvokimas ir įsisąmoninimas formuojasi visą gyvenimą žmogui augant ir tampa sąmoningas įgyjant patirties. Daug pavojingiau yra su vadinamosiomis išorinėmis baimėmis, kurių šaltinis – mažą vaiką supantys suaugusieji (tėvai, močiutės, seneliai, auklės). Taigi, deja, bet dauguma vaikų baimių vis dėlto atsiranda dėl tėvų kaltės – dėl vaidų šeimoje, nesantaikos, arba kaip tik – dėl pernelyg didelės globos ar tėvų nedėmesingumo. Todėl norėdami padėti vaikams įveikti baimes, tėvai patys turi žinoti, kas tai yra, kokios būna baimės, kaip jos atsiranda ir auga, ko labiausiai bijo vaikai ir kodėl.

Taigi – tėvai kaip vaikų baimių šaltinis. Prisiminkime, kad maži vaikai puikiai „perskaito“ tėvų ir artimų žmonių emocijas ir jas „įsirašo“ į savo pasąmonę. Kita vaikiškų baimių priežastis – perdėta priežiūra. Kai vaikas auginamas šiltnamio sąlygomis, vėliau jam gali būti labai sunku prisitaikyti prie gyvenimo be „apsauginio skafandro“, visur pradeda vaidentis pavojai. Ypač gali būti sunku septynmečiams, kurie po tokio šiltnamio patenka į kolektyvą: jiems būna neįtikėtinai sunku ir baisu, atsiranda nepasitikėjimas savimi, sudėtinga perprasti naujo pasaulio taisykles. Dar viena priežastis – abejingumas ir nedėmesingumas. Šios baimės ištinka šeimų, kuriose vaikai nebuvo laukiami ir nebuvo tam pasiruošta, vaikus. Arba laukė berniuko, o gimė mergaitė. Baimių gali atsirasti dėl nedraugiškos aplinkos šeimoje, taip pat dėl to, kad tėvai „neteisingai“ elgėsi su vaiku.

Tarkim, jei ant vaiko dažnai rėkiama, o jis nėra pasirengęs suprasti savo kaltę, jo širdelėje pamažu pradeda augti nerimas. Ir kadangi vaikas vis tiek ir toliau nori mylėti savo tėvus, savo baimę jis perkelia į kitus žmones, daiktus, dalykus. Dar vienas šaltinis – kai tėvai tarsi patys to nejausdami, tarsi iš gerų ketinimų, vaikui įskiepija mintį, kad jis nėra toks, koks turėtų būti. Tėvų autoritetas vaikui – vienintelė tiesos instancija, vaikas iš visų jėgų pradeda siekti „tobulybės“. Tačiau pamirštame apie tai, jog vaikas gali būti visiškai ne toks, kaip kad mums norėtųsi jį matyti! Vaikas atsisako savo individualybės bei idealų ir apsigyvena nuolatinės baimės mums neįtikti ar mus nuvilti spąstuose. O tada jau ir pačiam vaikui pradeda atrodyti, kad jis – blogiausias iš visų. Jis nustoja rodyti iniciatyvą, laiko save nevertu meilės, dėl visų nenusisekimų kaltina save.

Dažniausiai patiriamos baimės pagal amžių

Čia jau ne mano sumąstymai, o gydytojų ir psichologų išvados. Vertos dėmesio, nes suteikia žinių apie tam tikram amžiui būdingus pojūčius.

Iki dvejų metų vaikai dažniausiai labiausiai bijo nepažįstamų daiktų ir dalykų, kitų žmonių, gyvūnų. Juk mažas vaikas nuolatos klausinėdamas „kas čia?“ ne tik siekia tą dalyką pažinti, bet ir sužinoti, ar tai pavojinga, ar saugu. Nuo dvejų iki trejų metų vaikas klausia: „kur, iš kur, kada?“ Atsiranda aukščio, gylio, erdvės (giliai giliai, aukštai aukštai, toli toli…), tamsaus paros meto, atsiskyrimo nuo mamos baimė. Su klausimu „kodėl?“ nuo ketverių metų ateina ir elgesio pasekmių bei bausmės baimė. Juk vaikas labiausiai bijo to, ko nežino. Ir tai esminės baimės, kurios verčia vaiką klausti „kodėl?“ – kad sužinotų apie tai, ko dar nežino. Penkerių metų vaikas užauga iki klausimo „kas bus?“ ir sužino apie mirtį. Šiame amžiuje paprastai baigiasi ožių laikotarpis, ir vaikas perpranta savo bejėgiškumą ir gyvenimo bei pasaulio sudėtingumą. Pasikeičia baimės pobūdis. Atsiranda natūrali mirties baimė. Savisaugos instinktas – tai išgyvenimo instinktas. Jis yra mirties priešprieša. Jis prigimtinis. Mirties baimė tampa vis gilesnė, kol tampa įsisąmoninta. Ši baimė – visų baimių šaltinis ir pagrindas.

Beje, psichologai pažymi, kad vis dėlto intensyviausiai baimes išgyvena 3–5 metų vaikai – nes tai intensyvus asmenybės emocinės patirties kūrimosi tarpsnis, kada visi patyrimai daug labiau nulemti emocinio pagrindo, ir tada įvairių baimių patirtys jungiasi viena su kita ir sukuria vientisą nerimo grandinę.

Baimės taip pat ateina ir iš pasakų. Bene kiekvienoje mūsų liaudies pasakoje esama jei ne vilko ar raganos, tai kokio paslaptingo ir baisaus senuko, rūstaus karaliaus ar slibino. Bėda ta – kad maži vaikai neskiria realaus pasaulio nuo pasakų, todėl jie gali visiškai realiai suvokti mums stebuklingais atrodančius dalykus. Dažniau bijo ir vienturčiai vaikai. Tai įrodyta įvairiais tyrimais ir statistikomis. Dera atminti, kad vaikų baimės būna nepaprastai kankinančios, nes jos apauginamos dar ir lakia vaiko fantazija bei gebėjimu įsivaizduoti. Juk mažam vaikui tamsa – tai ne šiaip sau tamsa, o tamsi būtybė su didele burna ir akimis.

Kaip padėti vaikui?

Labai dažnai vaikas visiškas negali paaiškinti savo baimių. Ypač tuo metu, kai yra išsigandęs – jo psichika užstringa, ir vaikas tiesiog elementariai nebesugeba realizuoti savo intelektinių gebėjimų. Vaikų širdelės itin jautrios ir pažeidžiamos. Blogiausia, kad vaikas labai greit gali apie šias žaizdas pamiršti. Ir tada jos pradeda jame gyventi šešėlinį gyvenimą, nueidamos vis gilyn ir gilyn į pasąmonę – būtent todėl vaikystės traumos tampa suaugusiųjų problemų ir nesėkmių priežastimi.

Nerimas, susirūpinimas, baimė – lygiai tokie pat emociniai patyrimai mūsų gyvenime, kaip ir džiaugsmas, pasididžiavimas, pyktis, liūdesys. Bet yra žmonių, kurie lengvai pasiduoda baimėms ar tampa nuo jų priklausomi. Svarbiausia prisiminti, kad, nepaisant to, jog baimė – stipri emocija, tėvams dera pasidomėti, kuo skiriasi įprasta baimė pagal amžių nuo patologinių baimių. Paprastai baimė būna trumpalaikė, augant dingsta ir giliau nepaliečia žmogaus vertybinės orientacijos, o kartais netgi ne kenkia, o kaip tik padeda (apsaugo nuo konkretaus santykio su tuo, ko bijai). Jei vaikų baimės liguistai paaštrėja ir tęsiasi ilgą laiką, galima nujausti, kad vaiko nervinė sistema yra jautri arba nusilpusi.

Geriausia vaikų baimių profilaktika – visavertis lavinimas ir ugdymas, visavertiški atsakymai į vaiko klausimus ir visavertė orientacija. Kuo daugiau vaikas žino ne tik apie tai, kas jį domina, bet ir apie tai, kas kelia nerimą, tuo mažiau baimių jis patiria. Reikia stengtis ugdyti vaiko optimizmą, pasitikėjimą savimi, savarankiškumą, suteikti tokių žinių, kurios reikalingos būtent tam amžiui. Vaikui negerai matyti tai, kas ne jo jėgoms ir suvokimui.

Ir žaidimai. Jie visais laikais buvo ir vis dar išlieka pačiu elementariausiu baimės išgyvendinimo įrankiu. Žaidimas – puikus būdas vaiko jausmas pasireikšti, pažinti ir modeliuoti vaiką supančią realybę. Tai ir judėjimas, džiaugsmas, pergalė, malonumas… Vaikui žaidimas – reikalas rimtas, todėl ir jūs stenkitės į tai žiūrėti rimtai. Galite žaisti vaidmeninius žaidimus, žaisti su daiktais. Žaidimai gali būti spontaniški, o gali – ir kryptingi. Žaidimuose vaikui gąsdinantys atrodantys dalykai įgyja galimybę pasirodyti kitoje šviesoje, tampa paaiškinti, apkalbėti, išjuokti… Žaidžiant geriausiai atsiskleidžia vaikų jausmai, charakteris, poreikiai, temperamentas. Taip pat – piešimas. Jis gali būti laikomas žaidimo analogija. Pieškite viską – ir ko bijote, ir kaip nebijoti. Baisius ir tamsius baimės piešinius paskui galima sukarpyti arba apklijuoti lipdukais, baimei nupiešti kaspinėlį ar širdelę.

Pabaigai. Kai turime reikalų su vaikų baimėmis, būtina atminti, kad vaikui svarbiausia – ši akimirka, šis momentas. Jis neturi tokios gyvenimiškos patirties kaip mes, suaugusieji, todėl jokie ženklai jam negali nurodyti, jog situacija pasikeis į gera ar kad viskas gyvenime praeina. Todėl labai svarbu vaikui suteikti galimybę laisvai reikšti savo jausmus ir potyrius, į vaiką gluminančius dalykus stengtis žvelgti vaiko, o ne suaugusiojo akimis. Taip pat neverta vaiko saugoti nuo visų įmanomų pavojų ir baimių, kurie kartais tėvams atrodo, kad tyko kiekviename žingsnyje. Pasaulis yra sudėtingas, ir vaikui sveika po truputį tai suvokti.