Daugelis tėvų puikiai žino tą akimirką, kai vaikas, spindinčiomis akimis ir pilna vilties širdimi, ištaria: „Mamyte, tėveli, nupirkite šuniuką (arba kačiuką)!“ Pirmoji suaugusiųjų reakcija dažnai būna susijusi su praktiniais rūpesčiais: kas valys kilimus, kas ves į lauką ankstyvą rytą ir kiek tai kainuos. Tačiau užsienio psichologai vienbalsiai sutinka – augintinis namuose nėra tik papildomas rūpestis. Tai viena geriausių investicijų į vaiko emocinę, socialinę ir kognityvinę raidą.
Štai ką atskleidžia naujausi psichologijos tyrimai apie tai, kaip gyvūnai padeda užauginti emociškai stipresnius ir laimingesnius vaikus.
1. Emocinis intelektas ir empatija: pamokos be žodžių
JAV psichologė dr. Gail F. Melson, ilgus metus tyrinėjanti vaikų ir gyvūnų ryšį, pabrėžia, kad augintiniai yra neprilygstami empatijos mokytojai. Gyvūnai nekalba, todėl vaikas privalo išmokti „skaityti“ neverbalinius ženklus: suprasti, kada šuo liūdi, kada katė pyksta, o kada triušis yra išsigandęs.
„Skatindami vaiką galvoti, kaip jaučiasi gyvūnas, tėvai padeda jam išugdyti gebėjimą įsijausti į kito padėtį. Šis įgūdis vėliau tiesiogiai perkeliamas į santykius su bendraamžiais“, – teigia dr. G. Melson.
Be to, augintinis suteikia tai, ko vaikui kartais trūksta žmonių pasaulyje – beišlyginę meilę. Šuo ar katė neteisia už blogą pažymį mokykloje ir nesibara dėl netvarkingo kambario. Tai sukuria saugumo jausmą, ypač emociškai jautresniems ar drovesniems vaikams.
2. Atsakomybė ir savivertė: „Aš galiu pasirūpinti kitu“
Didžiosios Britanijos vaikų psichologai dažnai rekomenduoja įtraukti vaikus į augintinio priežiūrą kaip priemonę savivertei kelti. Kai 7–8 metų vaikui patikima užduotis įpilti šuniui vandens ar pašerti katę, jis pasijunta svarbus ir naudingas.
Maži žingsneliai: Užduotys turi atitikti amžių. Mažamečiai gali padėti išvalyti guolį, o paaugliai – pilnavertiškai vedžioti šunį.
Rezultato matymas: Vaikas mato tiesioginį savo veiksmų rezultatą – pamaitintas gyvūnas vizgina uodegą ir džiaugiasi. Tai stiprina vidinę motyvaciją ir moko, kad jų veiksmai turi realią įtaką kitų gerovei.
3. Mažiau streso, daugiau judėjimo
Šiuolaikiniai vaikai susiduria su didžiuliu sensoriniu krūviu (ekranai, mokykla, būreliai). Vakarų Virdžinijos universiteto (JAV) mokslininkų tyrimai rodo, kad vos 10–15 minučių glostant šunį ar katę, vaiko organizme pastebimai sumažėja streso hormono kortizolio kiekis ir išsiskiria oksitocinas – laimės ir prisirišimo hormonas.
Be to, augintiniai skatina fizinį aktyvumą. Šuo reikalauja pasivaikščiojimų ir žaidimų lauke, o tai tiesiogiai prisideda prie geresnės vaiko fizinės sveikatos ir mažina nutukimo riziką, kurią dažnai sukelia sėslus gyvenimo būdas prie kompiuterio.
4. Socialinių įgūdžių katalizatorius
Užsienio tyrimai rodo, kad vaikai, kurie auga su gyvūnais, lengviau užmezga kontaktą su bendraamžiais. Šuo parke tampa natūraliu „ledolaužiu“ (angl. ice-breaker). Kiti vaikai prieina, klausia gyvūno vardo, nori jį paglostyti, o tai leidžia droviam vaikui pradėti pokalbį jam patogia tema – apie savo mylimą augintinį.
Psichologų patarimas tėvams: nepamirškite realybės
Nors nauda akivaizdi, vaikų psichologai įspėja tėvus daryti šį žingsnį atsakingai. Vaikas iki 10–12 metų teisiškai ir fiziškai negali nešti pilnos atsakomybės už gyvūną.
Pirkdami ar priglausdami augintinį, tėvai turi suprasti, kad jie perka draugą vaikui, tačiau atsakomybę prisiima patys. Jei namuose vyraus pyktis ir nuolatiniai priekaištai „ir vėl tu neišvedei šuns!“, teigiama gyvūno įtaka vaiko psichikai gali nublukti dėl namų streso.
Išvada paprasta: Augintinis – tai gyva empatijos, atsakomybės ir džiaugsmo mokykla. Leisdami vaikui augti kartu su keturkoju draugu, dovanojate jam ne tik vaikystės prisiminimus, bet ir tvirtą emocinį pagrindą visam likusiam gyvenimui.
Palikti komentarą