Remiantis neseniai atliktu tyrimu, nuolat konfliktuojantys sutuoktiniai dažnai nesuteikia savo vaikams pakankamai šilumos ir palaikymo. Tokiose šeimose vaikai patiria nerimą, užsidaro savyje ir negali adaptuotis prie mokyklos gyvenimo.
Be tėvų globos augantys vaikai žingsniuoja tomis pačiomis gatvėmis, kaip ir mes – jie lanko mokyklas, dalyvauja išvykose ir edukacijose, kaip ir tarp visų vaikų įsižiebia didesni bei mažesni talentai.
Atrodytų, gali būti geriau – saulė, jūra (kalnai) ir mylimas vyras šalia. Tačiau, anot šeimos psichologų, ne taip jau ir retai pasitaiko atvejų, kai bendros atostogos gali baigtis šeimos iširimu.
Mes norime duoti savo vaikams visa, kas geriausia. Norime jiems duoti geriausią išsilavinimą, maistą, gražius drabužius. Tačiau ką iš tikrųjų labai svarbu duoti savo vaikams?
„Mano vaikas net į paskaitas pats neatsikelia, reikia prikelti“, – tokie mamos pasiguodimai apie dvidešimtmetį gerokai perkopusį sūnų psichologams kelia nuostabą. Akivaizdu, sako specialistai, jog dabar raškome perdėto vaikų lepinimo vaisius. Tad kaip atskirti rūpinimąsi savo atžalomis nuo perlepinimo, kuris gali sužlugdyti vaiko gyvenimą?
Nors visuomenės požiūris į vaikų globą bei įvaikinimą ženkliai pasikeitęs ir, globos specialistų nuomone, nuolat gerėja, kas ketvirtas šalies gyventojas, paklaustas, ar norėtų, kad šalia įsikurtų globėjų šeima, atsako neigiamai.
Šeimos nariai, mokytojai ar draugai dažnai įvardijami kaip pagrindiniai žmonės darantys įtaką vaikams, formuojantys jų pasirinkimus ar pomėgius.
Ačiū, kad taip lengvai manęs atsisakei. Tu išmokei mane pakovoti už save.
Prasidėjus vaikų rudens atostogoms, šeimos jau dairosi kelionių į šiltuosius kraštus – pailsėti ten, kur daugiau saulės, vilioja ne tik šąlantis oras Lietuvoje, bet ir patrauklesnės ne sezoninės atostogų kainos.
Realiai darni šeima – toli gražu ne nepriekaištingi sutuoktinių santykiai ir absoliutus konfliktinių situacijų nebuvimas. Trintis ir konfliktai, jeigu jie sprendžiami ir išsprendžiami, leidžia giliau vienas kitą suprasti, todėl jų egzistavimas yra absoliučiai natūralus.
Mamos ir tėčio santykiai vaikystėje neišvengiamai suformuoja dukrai tam tikrus konkrečius vaidmenis ir scenarijus.
Žinoma, jūs tikrai negalite iš anksto apsidrausti nuo visų sunkumų, tačiau išklausius vienam kitą ir sužinojus, kaip konkrečiai būsimasis partneris įsivaizduoja bendrą gyvenimą, galima išvengti daugybės rūpesčių ir sunkumų.
Mokslas jau seniai įrodė, kad mūsų grubūs ir įžeidžiantys žodžiai, pašaipos, patyčios, išsprūdusios iš nuovargio, bejėgiškumo ar net turint pačių geriausių ketinimų, tvirtai įsirėžia į vaiko psichiką. Visa tai negatyviai veikia elgesį ir emocinę raidą, įtakoja vaikų sėkmę mokykloje, taip pat ir jau suaugusio žmogaus gyvenimą.
Kai tik jums susitvarko visos problemos, kai ima gerėti gyvenimas, čia pat paskambina mama ir užbombarduoja pretenzijomis.
Apie tėvo ir vaiko santykius rašoma labai mažai. Manoma, kad ryšys su mama yra gilesnis. Tačiau ne mažiau svarbūs ir santykiai su tėvu. Jie dažniausiai nepasiekia tokio intensyvumo, kaip mamos santykiai su vaiku, nes nėra išnešiojimo, pirmųjų gimdymo, maitinimo, glaudaus kūniško kontakto patirties.
