Ypatingas laikotarpis – kaip niekad daug laiko praleidžiame kartu su artimaisiais vienoje patalpoje ir susiduriame su naujais iššūkiais ir galimybėmis. Psichologė pataria laisvesnį laiką išnaudoti vaiko erdvei namuose sukurti ar pertvarkyti, o kartu pasikalbėti apie privatumą – erdvę ir laiką sau.
Kodėl kiekvienam svarbu turėti savo erdvę namuose, ar vienodų taisyklių dėl privatumo turi laikytis vaikas ir suaugusieji ir t. t. – profesionalias įžvalgas pateikia Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) psichologė Jūratė Marcinkevičienė, savo šeimos praktine patirtimi dalijasi trijų vaikų mama iš Kauno rajono Jurga Urbanavičienė.
Noras turėti tik savo erdvę atsirado pradėjus lankyti mokyklą
„Su vyru Justinu įrengėme vaikų kambarius taip, kad jiems būtų tinkami ir paauglystėje. Į savo dabartinį namą atsikraustėme, kai sūnui buvo beveik 6 metai, dukrai 3,5, o jaunylis – dar pakeliui į šį pasaulį. Kambarius rengėme paprastus, lakoniškus, švelnių šviesių spalvų, kad vaikiškus aksesuarus ar žaislus galėtume lengvai pakeisti pagal amžių ir be papildomų investicijų“, – prisimena jauna mama Jurga.
Praėjus keletui metų nuo įkurtuvių, o vaikams ūgtelėjus, Jurga akivaizdžiai mato, kad vyresnieji vis labiau vertina savo kambarį ir ilgiau jame užsibūna.
Daug laiko dviejų sūnų ir dukros auklėjimui bei lavinimui skirianti moteris pastebi, kad mažesnieji savo kambariuose beveik nebūdavo, visa veikla ir žaidimai vyko kartu su šeima svetainėje. Poreikis turėti savo kambarį sustiprėjo sulaukus 8–9 metų.
Vaiko patalpa – nuolat besikeičianti ir lengvai transformuojama, čia savo svarų žodį taria ir kambario šeimininkas. Tačiau tikrai ne visais atvejais.
„Kambarius bendru sutarimu papildome detalėmis pagal vaiko, bet pagrįstą norą. Jeigu būtume įrengę pagal to meto dukros pageidavimą rožine spalva, nebūtų spėjus juo nė pasidžiaugti, o jau perdažytume: meilė rožinei greitai baigėsi, o kambarys iki šiol jai buvo tik miego vieta“, – atvirai pasakoja mama, prisiminusi labai trumpą mergaitės „rožinį“ periodą, greitai jos rankose atsirado knyga apie Mišelę Obamą ir kitos panašios, poreikiai pasikeitė, nors nė dešimties neturi.
Trijų vaikų tėvai yra įsitikinę, jog įrengiant vaiko kambarį nebūtinos didelės investicijos, o kad kambarys taptų mielas ir jaukus, svarbiausia yra išmonė. Šeima atkreipia dėmesį ir į dar vieną reikšmingą detalę – pagarbą kiekvieno šeimos nario asmeninei erdvei – jų bendru sutarimu, visi turi teisę ir galimybę ją turėti. Išskyrus trimetį jaunylį, tėvai juokauja, kad už jį sprendimus dar sau leidžiantys priimti vienašališkai.
Jūsų vaikas auga – kambario durys užsiveria
Pakalbintos šeimos požiūryje į vaiko erdvę psichologės giria teisingai įvertintus svarbiausius aspektus, rekomenduoja į juos atkreipti dėmesį.
„Nuo gimimo mums svarbus ryšys su pasauliu, per jį formuojasi asmenybė, įgūdžiai. Kūdikiui šis ryšys apsiriboja artimiausiais žmonėmis – tėvais, ypač mama. Vaikui augant, jo suvokiamas pasaulis taip pat didėja, plečiasi, atsiranda poreikis daugiau eksperimentuoti, o tam reikia ir daugiau erdvės“, – sako psichologė J. Marcinkevičienė.
Skubame įrengti vaiko kambarį ir neretai vadovaujamės savo, suaugusio žmogaus, supratimu, patirtimi. Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad suaugusių ir vaikų supratimas apie daugelį dalykų skiriasi, ypač savisaugos srityje nesutampa. Tarkim, mažyliai dar tik tyrinėja supantį pasaulį, kaupia patirtį, todėl neverta nustebti, jeigu atsidaręs stalčių į jį ir atsisės: „Rinkdamiesi baldus, apie juos pagalvokite iš vaiko perspektyvos. Vertinkime baldo funkcionalumą, kainą, bet saugumą – visada.“
Pasak psichologės, nederėtų užsimiršti: kambarys skirtas vaikui (-ams), o ne tėvams. „Tad jeigu atnaujinate ar įrengiate vaiko, ypač vyresnio, kambarį, įsiklausykite į jo nuomonę, įtraukite jį į šį procesą – tai bus smagi patirtis ir net suartins. Ieškokite kompromisų – jie taip pat pasitarnaus santykiui sustiprinti.“
Specialistės nuomone, atskira vaikų ir tėvų erdvė (nebūtinai atskiri kambariai) gali gerokai palengvinti šeimos gyvenimą, padėti išvengti begalės nesusipratimų ir trinties, bet tik tuo atveju, kada aiškiai įvardytos taisyklės padeda vaikams apibrėžti jų elgesio ribas. Tai apima ne tik emocijų sritį, bet ir buitinių darbų pasiskirstymą, tvarkos palaikymą namuose ir pan.
Psichologė J. Marcinkevičienė atkreipia dėmesį į neretą konfliktą šeimose: tėvams neretai sunku priimti augančio vaiko elgsenos ir poreikių pokyčius. „Vaiko poreikiai bręstant neišvengiamai kinta. Jeigu jaunesnis dažniau laiką leidžia atsidaręs savo kambario duris, tai paauglys norės jas užverti. Jei pirmokas grįžęs iš mokyklos pasakoja jums viską iš eilės, tai vargiai toks atviras bus pirmą kartą įsimylėjęs paauglys. Nepriimkite to kaip protesto ar pykčio, jaunam žmogui asmeninė erdvė reikalinga asmenybei formuotis“, – ramina tėvus darbo patirties su vaikais turinti specialistė.
Suraskite laiko pasikalbėti su vaikais apie tai, kaip suprantate asmeninę erdvę kiekvienas, išklausykite, kodėl ji svarbi jūsų vaikui ir paprastais žodžiais paaiškinkite, ko tikitės gerbiant jūsų privatumą.
Psichologė akcentuoja, kad visos taisyklės šeimoje turi būti vienodos visiems šeimos nariams, tik tada jos veiks. Jeigu gerbiame savo vaiko erdvę, to paties galime tikėtis iš jo. Su didesniu privatumo poreikiu atsiranda ir daugiau reikalavimų tėvams: pasibelsti prieš įeinant, netrukdyti konkrečiu laiku ir pan. Tai neturėtų trikdyti, skatina surasti balansą tarp pasitikėjimo paauglio veiksmais ir žinojimo, kada įsitraukti.
O galiausiai nepamirškime svarbiausio: kaip nuostabiai bebūtų įrengtas vaiko kambarys – šilti, grįsti meile ir abipuse pagarba santykiai, visada išliks vertingiausia, ką gali suteikti šeima.
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą