Mamai 73. Ji man kiša kriaušes ir atsiprašančiu tonu sako: – Jos nelabai gražiai atrodo, bet jos labai skanios. Na ir savos, be chemijos, tu mėgsti, imk.
Aš imu. Ir rūgpienį imu. Nes aš mėgstu rūgpienį. O jos šaldytuve „atsitiktinai“ yra buteliukas, tu tik poryt išvažiuoji, dar porą kartų pavakarieniausi.“
Išeinu, sėdu į automobilį, važiuoju. Ir vėl kažkur važiuoju. Bastausi po miestus, po pasaulį. Keičiu miestus, laiko juostas. Užvažiuoju pas mamą, kai pavyksta. Jau po visų reikalų. Po kavutės su draugėmis ir manikiūro salone. Atvežu ką nors skanaus, klausiu apie reikalus, nekantriai išklausau – na kokie čia jų su tėčiu reikalai! – ironizuoju dėl jos bereikalingų ir mažareikšmių, mano požiūriu, rūpesčių. Ir vėl išvažiuoju – išbėgu savais reikalais.
Mama man būtinai pasakys, kad vaikštau neapsirengusi, neužsirišu šaliko, todėl kosulys ir nepraeina. Pasakys, kad aš daug dirbu, ir laikas būtų jau nusiraminti. Sutiks, kad gyvenimas toks, ir nebaisu, kad man nepavyksta dažniau užvažiuoti.
O mes gyvenam 40 km atstumu vieni nuo kitų. Aš reguliariai jai skambinu ir klausausi jos lėtų ir išsamių pasakojimų apie turgų, apie seserį, kuriai vienai sunku kaime, apie tai, kad po lietaus vėl išaugo petražolės ir reiktų jas nupjauti, ir kad pomidorai pasibaigė, netgi žali, kokia sausra buvo, ir, kad katinas Muratas neteko akies, neaišku kur landžiodamas…
Man neįdomu. Ir man atrodo, kad jos gyvenime nieko svarbaus nevyksta. Ir aš truputį pykstu, kai ji man skundžiasi dėl savo skausmų, o aš jos prašau nueiti pas gydytoją, o ji nenori, o aš juk ne daktaras, na iš kus gi aš žinau, kokius vaistus reikia gerti, galų gale?!
O mama staiga man taip gailiai sako: — Na kam gi aš dar pasiskųsiu, jei ne tau?…
Ir aš stoviu su telefonu rankoje ir suprantu, kad aš blogai elgiuosi. Kad štai šitas skambus ir garsus jos balsas telefono ragelyje, ir visi jos žodžiai ir žodelyčiai, ir mūsų ginčai, kuri iš mūsų teisi, ir santykių aiškinimasis su priežastim ir be jos, ir jos notacijos ir mano pamokymai – visa tai ir yra mūsų gyvenimas. Tas, kuris vyksta čia ir dabar…
Aš nutraukiu darbus ir važiuoju pas ją „neplanuotai“, ji suspėja pakepti man žuvies, tėtis perpjauna arbūzą ir nori įpilti „jauno vyno“. Vyno negaliu, aš už vairo. Jis išgeria vienas, giria. Mes juokiamės.
Aš susisupu į mamos megztinį, vėsoka. Mama susizgrimba, bėga įjungti orkaitės, kad „šiek tiek įkaitintų virtuvę. Ir aš vėl maža mergytė kuriai viskas gerai. Viskas skanu. Ir šilta. Ir nėra jokių problemų…
Mama, mama, tu tik gyvenk ilgai, nes aš nežinau, kaip tai gali būti, negirdėti tavo balso telefono ragelyje, nes aš nežinau, kaip be tavo virtuvės, kur tu mane maitini vakariene ir stengiesi, kad namuose būtų šilta…
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą