Kaip užauginti vaiką laimingą.

Visiems tėvams rūpi šis klausimas. Atsakymo esame priversti ieškoti knygose, nes nei šeimoje, nei mokykloje, nei universitete mūsų nemoko, kaip teisingai auklėti vaikus. Tačiau ir dauguma knygų apie vaikų priežiūrą autorių ne tik nežino atsakymo į šį klausimą, bet net nesupranta jo esmės. Jie mano, jog vaiko laimė susideda iš tinkamo maisto, gerų sauskelnių ir pliušinių žvėrelių.

Iš visų perskaitytų knygų apie vaikus (o jų buvo dešimtys), atmintin įstrigo tik keletas. Viena jų – Jean Liedloff „The Continuum Concept: In Search of Happiness Lost“ („Kaip užauginti vaiką laimingą, arba Nuoseklumo principas“) – padarė didžiulį įspūdį.

Ieškojo deimantų, rado laimę

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje jauna amerikietė iš aristokratų šeimos Jean Liedloff metė mokslus ir išvyko keliauti po Europą. Florencijoje ji susipažino su dviem italais, kurie buvo išsiruošę į Lotynų Amerikos džiungles ieškoti deimantų. Vyrukai pakvietė Jean keliauti kartu. Mergina sutiko ir po kiek laiko trijulė atsidūrė neįžengiamoje Venesuelos miškų tankmėje. Ir ten, kur iki artimiausios gyvenvietės – šimtai kilometrų, Jean sutiko laimingus žmones. Tai buvo ekuana genties indėnai.

Jean savo knygoje su nuostaba pažymi, kad ekuana gentyje laimė yra normali kiekvieno žmogaus būsena. Jie visad džiugūs, besišypsantys ir net ligas bei kitas negandas išgyvena išsaugodami dvasios ramybę.

Šioje gentyje nėra nusikaltėlių, nėra valdžios, niekas neserga depresijomis. Jie nebijo būti savimi, elgiasi natūraliai ir gerbia kito teisę laisvai reikštis.
Ekuana dirba žemę, medžioja, renčia būstus, ir bet kokį darbą daro su džiaugsmu.

Ekuana gentyje net nėra sąvokos „darbas“ – bet kokia veikla laikoma maloniu laiko leidimu.
Norėdama išsiaiškinti, kodėl ekuana daug laimingesni už vakariečius, Jean priėjo išvadą, jog pagrindinė priežastis – tai kitoks vaikų auklėjimas.

Be to, pragyvenusi su indėnais pustrečių metų, ji perprato, kuo tas auklėjimas skiriasi nuo mūsiškio ir kodėl jų vaikai užauga laimingi, o mūsiškiai visą gyvenimą taip ir lieka „sunkūs paaugliai“. Jean sugrįžo į Europą ir parašė apie tai jau minėtą knygą, kuri tapo bestseleriu daugelyje pasaulio šalių.

Vienas žymus psichologas Džonas Holtas apie šį kūrinį pasakė: „Jeigu yra knyga, kuri galėtų išgelbėti pasaulį, tai ši knyga prieš jus“.

Jo žodžiai neperdėti, juk visos pačios baisiausios žmonijos bėdos – karai, nusikaltimai, savižudybės, skurdas, badas, ligos, depresijos, narkomanija, alkoholizmas, aplinkos užterštumas, – tai šiuolaikinio žmogaus vidinių negerovių išraiška.

Kadangi laimės ir nelaimės randasi ten pat, kur ir nauja gyvybė, teisingai elgdamiesi su vaikais, mes ne tik jiems garantuojame fizinę ir psichinę gerovę, bet ir darome pirmą bei patį svarbiausią žingsnį džiaugsmingesnės ir žmoniškesnės visuomenės sanklodos link. Žingsnį į pasaulio, kuriame nebūtų prievartos ir kančių.

Pamiršome, ką mokame

Ekuana gentis neturi rašto ir, žinoma, knygų apie vaikų auklėjimą. Tačiau jie puikiai žino, kaip reikia elgtis su vaikais. Iš kur gi?

Visų pirma, ekuana mergaitės nuo mažumės mokosi iš savo tėvų (ir kitų genties žmonių) prižiūrėti vaikus. Mokosi be jokių suaugusiųjų pamokslų ir aiškinimų – tiesiog stebėdamos motiną ir kūdikį. Jau keturmetės mergytės žino, kaip reikia prižiūrėti mažylius, ir su malonumu tai daro.

Antra, ekuana genties žmonės moka klausytis savęs. Šiandien mes, civilizuoti žmonės, beveik pamiršome tai, kad mokėjimas teisingai auginti vaikus mums yra įgimtas, padovanotas gamtos.

Juk bet kuris gyvūnas žino, kaip elgtis su savo palikuoniu. Juo labiau žmogus. Mes galime įsiklausyti į savo pačių motiniškus bei tėviškus instinktus ir vadovautis jais. Tik šitaip mes galime suprasti, ko vaikai tikisi iš mūsų, ir užauginti juos laimingus.

Ką reiškia „išgirsti save?“ Stebėti savo mažylį. Pabandyti suprasti, ko jis nori, ko laukia iš mūsų.

Iš pradžių tai gana sudėtinga, nes mes įpratę ne jausti, o galvoti. Kadangi mūsų tėvai, auklėtojai, mokytojai kadais neteisingai su mumis elgėsi, mūsų jausmai gali būti iškreipti.

Pavyzdžiui, verksmas – tai vaiko signalas, kad kažkas ne taip. Vaikas gali būti sotus, sausas, sveikas, išsimiegojęs – ir vis tiek verkti. Dėl tokio verkimo „be priežasties“ tėvai ima nervintis, bartis, purtyti vaiką, o galbūt netgi jį mušti.

Netgi tie tėvai, kurie išoriškai stengiasi išlikti ramūs, viduje iš tikrųjų virte verda ir savo susierzinimą išlieja ant nekaltų šeimos narių. Jie daro dėl vaiko „kas tik įmanoma“, o jis nepatenkintas! Kodėl? Todėl, kad mes nesuprantam, ko vaikas nori, ko jis iš mūsų tikisi.

Įgimti vaiko lūkesčiai

Mes turime plaučius, kad galėtume kvėpuoti. Odą – kad apsisaugotume nuo lietaus, nosies plaukelius – kad neįtrauktume dulkių, ir taip toliau.

Visa mūsų sandara, ir fizinė, ir dvasinė, – pritaikyta tam tikroms mus supančios aplinkos sąlygoms. Vaikas gimsta joms pasirengęs.

Iš kur gamta žino, ko prireiks žmogui išgyventi? Iš daugybės protėvių kartų patirties. Vaikas šitam pasaulyje pasirengęs susidurti su tuo, su kuo buvo susidūrę jo protėviai.

Bet koks vaiko lūkestis atitinka jam duotus sugebėjimus, o šie pasireiškia, kai tik susiklosto laukiamos sąlygos.

Pavyzdžiui, kai tik kūdikis gimsta (išsipildęs lūkestis), jis pradeda kvėpuoti (realizuojamas sugebėjimas); radęs motinos krūtį (išsipildęs lūkestis), jis ima žįsti (realizuojamas sugebėjimas), ir t.t. Jeigu kas nors, ko tikisi vaikas, neišsipildo kaip lūkestis, jis negali realizuoti ir tobulinti savo sugebėjimų.

Maža to, žmogus tebeieško būdų patenkinti savo nerealizuotus lūkesčius ir suaugęs.

Dėl fizinių lūkesčių ir gebėjimų daugmaž viskas aišku, nes jie akivaizdūs. Tačiau žmogui būdinga daugybė ne tokių matomų, tačiau ne mažiau svarbių poreikių. Štai šitų poreikių ir neįžvelgia šiuolaikinė civilizuota visuomenė.

Kam nešioti vaiką ant rankų?

Vienas iš fundamentalių įgimtų kūdikio poreikių yra poreikis būti nešiojamam ant rankų pirmuosius kelis mėnesius. Devynis nėštumo mėnesius jis su mama buvo nedaloma visuma, ir staiga mažylis nuo jos atskiriamas.

Kad šis atskyrimas nebūtų traumuojantis, vaikui dar ilgai reikės būti šalia motinos, jausti jos šilumą, girdėti jos širdies plakimą, prisiglausti prie jos krūtinės.

Tik ant mamos rankų kūdikis jaučiasi absoliučiai saugus ir, judėdamas kartu su ja, patiria įvairių įspūdžių, reikalingų tobulėti.

Jean Liedloff buvo viena iš pirmųjų autorių, dar praeito tūkstantmečio 8-ojo dešimtmečio viduryje parašiusi apie tai.

Gerai, kad šiandien nemažai tėvų nebepaiso kadais pirštų kvailų įtikinėjimų „nepratinti vaiko prašytis ant rankų“.

Džiugu, kad dabar tėvai tai daro sąmoningai, suprasdami, jog būtent šito iš jų tikisi jų mažylis.

Kaip vaikas mokosi gyventi

Gimdamas vaikelis tikisi, jog suaugusieji jam parodys, kaip reikia gyventi šitam pasaulyje.

Vaikai mokosi visų pirma iš pavyzdžių, stebėdami tėvus, perimdami jų gyvenimo būdą. Mes žinome, kaip nuostabiai lengvai mažylis išmoksta kalbos, kuria kalba tėvai ir aplinkiniai.

Tačiau kalba – tai vienas iš vaiko savimokos aspektų. Jis stebi aplinkinių elgesį ir jį pamėgdžioja, šitaip rengdamasis gyvenimui suaugusiųjų pasaulyje.

Tačiau kas atsitinka, jeigu vaikas atitrauktas nuo kasdienio tėvų gyvenimo, jeigu jis negali stebėti, kaip dirba suaugusieji? Vyksta vaiko dezorientacija. Tais metais ir mėnesiais, kai formuojasi asmenybė, kai mažylis nuostabiai lengvai gali mokytis tėvų gyvenimo būdo, iš jo ši galimybė atimama.

Užuot prižiūrėjusios tikrus naujagimius ir kaupusios vaikų auginimo patirtį, mergaitės priverstos žaisti su lėlėmis, kurios joms nepadeda pasirengti motinystei.

Vaikas geriausiai mokosi, kai turi galimybę dalyvauti (iš pradžių pasyviai, vėliau aktyviai) tikrame tėvų darbe. Vaikas nesitiki, kad suaugusieji skirs jam daugiau dėmesio, nei būtina. Vaikas nesitiki, kad jo motina atsidės vien tik jo priežiūrai – ji turi gyventi normalų suaugusio veiklaus žmogaus gyvenimą.

Taip, vaikas stengiasi perimti tėvų gyvenimo būdą. Jis taip pat turi ir tam tikrų lūkesčių, koks tas gyvenimo būdas turėtų būti. Milijonus metų žmonės gyveno tarp augalų ir gyvūnų, po saulės spinduliais ir lietaus čiurkšlėmis, jie daug judėjo

. Vaikas tikisi, kad jo tėvai gyvens būtent šitaip. Aišku, žmogaus gebėjimas prisitaikyti – didžiulis, ir galų gale vaikas išmoks gyventi bute, mieste, tačiau jis neteks visumos harmonijos.

Žmogus sukurtas gyventi gamtoje, o ne tarp negyvų blokinių namo sienų.

Daryti tai, ko iš tavęs tikisi

Vaikai iš prigimties yra socialūs ir daro tai, ko iš jų tikimasi. Tai įrodo jų elgsena, kartais atrodanti nepaaiškinama.

Pamąstykime, ką slepia šie žodžiai: „Atsargiai! Nesudaužyk puodelio!“ Išeitų, jog iš vaiko laukiama, kad jis tą puodelį sudaužys. Todėl, paklusdamas savo įgimtam instinktui daryti tai, ko iš jo laukiama, vaikas puodelį iš tiesų meta ir sudaužo.

Tas pats principas suveikia, kai vaikai daro ką nors priešingai: jiems sakoma viena, o jie daro kita – irgi tik todėl, kad suaugęs žmogus parodo, jog laukia iš jų tokio elgesio.

Pavyzdžiui: „Nevalgyk saldainių iki pietų“ reiškia „Aš tikiuosi, kad tu valgysi saldainius iki pietų“; „paruošk pamokas!“ reiškia „aš tikiuosi, kad tu neparuoši pamokų“, o „žiūrėk – nenusidegink!“ reiškia, jog iš vaiko tikimasi tokios nelaimės. Šis principas veikia taip gerai, kad dažnai vaikai ryžtasi pakenkti sau, kad tik nenuviltų tėvų lūkesčių.

Ypač svarbu nepamiršti šio principo, kai kalbama apie vaiko saugumą. Gamta vaiką apdovanojo labai geru savisaugos instinktu. Jean Liedloff stebėjo, kaip ekuana mažyliai žaidė su aštriais peiliais, imdami juos už ašmenų ir mojuodami į kairę ir į dešinę.

Maža to – tik pradėję ropoti žmogeliukai paliekami žaisti prie skardžio. Ir jiems niekas nesako: „Atsargiai – nenukriskite!“ arba „Pasitraukite nuo skardžio!“ Visi žino, kad vaikai niekada nenukris.

Priešingai: jeigu tėvai imasi rūpintis vaikų saugumu – mažyliai patys liaujasi tai darę. Tuomet menkiausias žingsnis į šalį nuo vaiko baigiasi nelaime. Visų pirma dėl to, kad savo elgesiu tėvai parodo vaikui, jog jam nereikia rūpintis savo saugumu, o antra – dėl to, kad iš vaiko tikimasi, jog jis gali sau pakenkti.

Štai tik keletas dalykų, kuriuos tėvai ima matyti, jeigu dėmesingai stebi save ir savo vaiką. Tokie santykiai su vaikais daugumai iš mūsų nepriimtini, nes mus augino visiškai kitaip. Bet kai tik mes imame suprasti, ko vaikas iš mūsų nori, ir pagarbiai žiūrėti į jo norus (iš pradžių tai gana sudėtinga: tenka keisti ir save, ir savo gyvenimo būdą), niurzgantis ir kaprizingas mažylis pasidaro linksmas bei paklusnus.

Kitaip ir būti negali, nes žmogus gimsta gyventi laimingas, harmonijoje su savimi bei pasauliu.

Išvertė S.T.