Ištrauka iš grupinės terapijos:
Vienas iš dalyvių: Labas. Aš bijau…Jaučiu, kaip susikausto mano kūnas, sunku kvėpuoti, norisi dingti iš čia kuo greičiau…
Terapeutas: Labas. Natūralu taip jaustis. Matomės pirmą kartą. Galėsi kalbėti ir dalintis tiek, kiek norėsi. Jeigu nenorėsi daugiau apie save pasakoti, galėsi pasakyti „stop“. Šiuo metu tiesiog stebėk save, kas vyksta viduje ir išorėje. Kvėpuok… Mes niekur neskubam… Man irgi buvo neramu ir kartu smalsu, kaip viskas vyks.
Kitiems: Kas dar taip ar panašiai jaučiasi?
Jausmų slopinimas ir neigimas – vienas iš dažniausių reiškinių mūsų kasdienybėje. To esame mokomi nuo pat vaikystės, kol šį „meną“ taip profesionaliai įvaldome, kad nė patys nebesuprantame, ką jaučiame. Tik kažkodėl kasdien tampa vis niūriau, o pro vidines „sienas“ vis rečiau prasiskverbia pasaulio džiaugsmas ir šviesa. Tampame tarsi uždarais, nuolat kunkuliuojančiais indais, kurie gali bet kurią akimirką neatlaikyti vidinio slėgio ir visas mūsų turinys, su nenuspėjama jėga prasiverš lauk. Kažkam išsilies pyktis, nuoskaudos, pagieža, o kažkam – baimė, liūdesys ar beviltiškumas.
Ką daryti su savo jausmais? Ar įmanoma rasti tą teisingą kelią, kuris nesikirstų su visuomenės standartais, bet leistų gyventi laisvai ir alsuoti pilna krūtine? Pasakoja Grupineterapija.lt įkūrėjos, geštalto psichoterapeutės Audronė Kerpaitė ir Nijolė Lukošienė.
Nenorime patirti emocijų – atsisakome jausti ir gyventi pilnavertiškai
Dar neišvydę dienos šviesos, bet pakankamai susiformavę, jau pradedame patirti įvairius pojūčius, o vos pamačius šį pasaulį, užgriūva emocijų ir jausmų lavina. Šiuos netikėtus potyrius išreiškiame verksmu, rėkimu, gugavimu, tačiau bėgant metams, išmokstame savo garsias pretenzijas ir juoką pasilaikyti viduje. Deja, jausmams etika neegzistuoja. Visi turime instinktą pykti, verkti ar juoktis. Jei nieko nebejaučiame, vadinasi mūsų nėra…
Kuomet per stipriai sumažiname jausmų ugnelę ir emocijas suskirstome į geras bei blogas, tuomet pamažu atsėlina depresijos šešėlis, baimė ima smelktis į visas gyvenimo kerteles, o nebevaldomas pyktis ima žeisti aplinkinius žmones. Tuomet ieškome pagalbos.
Psichologė, geštalto psichoterapeutė Audronė Kerpaitė pasakoja, jog į grupinės terapijos užsiėmimus nuolat ateina žmonės, pavargę nuo nuotaikų kaitos, pykčio nevaldymo, depresijos, nepaaiškinamų fizinių ligų ir skausmų, bijantys išreikšti savo nuomonę bei negebantys kokybiškai bendrauti. Psichoterapeutė pastebi, „kad ir kaip destruktyviai atrodytų, žmogus iš vienos pusės siekia pokyčio, o iš kitos pusės vengia keistis.“
„Čia ir dabar“ akimirkos atpažinimas – kelio į laimę pradžia
Noras pasveikti ir tapti laimingu tuojau pat be jokių pastangų, turbūt vienas iš ryškiausių šių dienų visuomenės įgeidžių. Mes norime visko čia ir dabar už maksimaliai mažą kainą. Tačiau tikrosios čia ir dabar prasmės net nesuvokiame. Mus gena tik pats impulsas, į kažkokią stebuklingą ateitį. Bet, juk rezultato negali būti be veiksmo. Todėl, geštalto psichoterapeutė, autentiško judesio praktikė Nijolė Lukošienė akcentuoja, jog pirminis užsiėmimų tikslas – dėmesingumu grįstas įsisąmoninimas. Skatiname pradėti stebėti save: ką mąstau, ką jaučiu, kaip elgiuosi.“ Tai tikrasis grįžimas į dabarties akimirką, atskleidžiantis, kas esame iš tikrųjų ir ką nuo savęs bei kitų slepiame.
„Grupės narius dažnai skatiname eksperimentuoti – išbandyti naują elgesį, taip pat raginame pastebėti, kas su jais vyksta, kokios mintys ir emocijos iškyla. Dažnai dėvime kaukes, kurios ilgainiui virsta kūno dalimi. Kai kaukė nebeatitinka turinio, kyla vidinis ar išorinis konfliktas,“ – tikina Audronė Kerpaitė.
Dažniausiai mes retai stebime savo žodžius, jausmus ir veiksmus, todėl neatpažįstame kokią kaukę kaskart dėvime. Tačiau pradėję save tyrinėti atidžiau, nesunkiai pamatytume, kad su kiekvienu žmogumi bendraujame šiek tiek kitaip, o kartais net kardinaliai skirtingai. Kažkam turime būti itin geri ir norime žūtbūt įtikti, o artimiausiems, nebijodami būti atstumti, net žeriame žiauriausius žodžius, kuriuos taip kantriai nutylėjome bendraudami su svetimais.
Visa ši kaukių painiava pamažu išsigrynina grupinių terapijų metu. Tuomet griūna savisaugos sienos, atsiveria jausmai, pasitraukia depresijos, išnyksta galvos skausmai, migrenos ir nugaros spazmai, vėl galime bendrauti su meile, nebijodami kitų nuomonės.
Kaip išreikšti jausmus neskaudinant kitų?
Šis klausimas natūraliai kyla kiekvienam, supratusiam, kad pykčio slopinti nevalia, o apšaukti kitus – ne išeitis. Metodų yra įvairių, tačiau, pasak psichologių, pirmiausia jausmus reikia įsisąmoninti ir leisti sau patirti. Žinoma, iš pradžių nelengva „iškrapštyti“ pyktį, užspaustą į organizmo gelmes, o paskui dar jį ir išgyventi. Juk jis neretai prasiveržia su visa savo jėga, it krateris. Todėl, geštalto terapijos metu, pirmiausia mokomės atvirai ir nuoširdžiai kalbėti, išreikšti save bei, neskaudinant kitų, su pagarba išsakyti tiesą.
Jeigu reikia, papildomai naudojama kūno, šokio, meno ir dailės terapija ar psichodrama, nes jos efektyviai padeda „nuleisti garą“ ir nepatirti per didelio emocinio sukrėtimo, ypač, jei ne vienerius metus buvo slopinamas psichologinis skausmas.
Svarbiausia, ką akcentuoja grupinės terapijos dalyviai, tai – pasitikėjimas ir saugumas. Susibūrimų metu, sukuriama saugi erdvė, padedanti tapti atviresniu ir tyrinėti save bei santykį su kitais.
Užsiėmimų metu, tarsi jūros bangos, vienas kitą keičia atplūstantys jausmai. „Kaip ir kasdienybėje, kyla džiaugsmas, pyktis, baimė, nerimas, gėda, kaltė ir t.t., tik jie išjaučiami sąmoningiau – atpažįstami, išgyvenami, priimami, išreiškiami. Dalinimasis jausmais apjungia grupę. Vienų dalyvių atsivėrimas skatina ir kitus dalintis savo išgyvenimais. Žmonės mokosi būti pažeidžiami ir nuo to nebėgti. Ką jie laiko silpnybe, tampa jų stiprybe. Jie išplečia savo žinias ir patyrimą, pasaulėžiūrą bei tolerantiškumą, atranda pusiausvyrą,“- pasakoja Audronė Kerpaitė.
Geštalto psichoterapeutė Nijolė Lukošienė akcentuoja, kad pažinus save, atsiveria gilus suvokimas, kaip tarpusavyje susiję fizinės savybės ir emocijos. Juk kiekvieną jausmą ir emociją patiriame kūne – vienos jų malonios, o kitos net skausmingos. Tačiau kiekvieno pojūčio priežastis yra mintis, todėl pažinę savo mąstymą, galime jį keisti ir tuo pačiu rinktis malonesnes būsenas.
Labai dažnai net nesigiliname į savo žodžius, įvairius mėgiamus posakius, frazes, pavyzdžiui, „man nuo tavo kalbų galvą pradeda skaudėti“, „man net silpna nuo jo šnekų“. Bėgant laikui, šios frazės virsta potyriais, o mes net nesuprantame, kodėl vis dažniau skauda galvą ar darosi silpna. Grupinės terapijos metu, psichoterapeutės, o vėliau ir patys dalyviai, atkreipia kalbančiojo dėmesį į žalingas kalbas, naudojamas kaukes bei jausmų „užspaudimo“ momentus.
Galite pastebėti, jog emocijos kyla dėl įsitikinimų (žr. paveikslėlį apačioje). Į tą pačią situaciją žmonės gali reaguoti skirtingai, nes jų požiūriai skirsis. Keičiant įsitikinimą, požiūrį, galima sumažinti emocijų intensyvumą. Tačiau, svarbu atsižvelgti ir į pačią emociją. Ji neša mums vienokią ar kitokią žinią. Tuomet gal verta keisti elgesį, imtis veiksmų, kad emocijų intensyvumas sumažėtų ar išnyktų.
„Emocijas pažinti ir valdyti galima kalbant, išreiškiant per spalvas, piešinį, balsą, judesį bei kitas saviraiškos priemones. Tam sudaromos saugios sąlygos, kad būtų įmanoma – džiaugtis, liūdėti, pyktį, išsakyti baimes, gėdą ir pan.. Esu priimamas su savo jausmais, mintimis ir patyrimais, esu išgirstas, galiu pasijausti žmogumi, kuris klysta, klumpa, ir gali atsikelti, eiti toliau. Galbūt sunkiausia būna pirmus kartus, jei tai naujas patyrimas. Vėliau, įgijus patirties, tampa paprasčiau, lengviau, greičiau. Kaip ir sporte, pagavus tonusą, norisi dirbti su savo emocijomis, nes tai „palengvina dūšią“ ir pasaulis pasidaro gražesnis“- dalinasi patirtimi geštalto psichoterapeutė A. Kerpaitė.
„Jeigu užspaudžiate vieną emociją, pvz., baimę ar pyktį, gėdą, ilgainiui tampate uždaresnis aplinkiniams, nes didelė dalis jūsų energijos yra skirta „nešuliui“, „paslapčiai“ saugoti nuo aplinkinių. Tokiu atveju, būna sunku išgyventi ar patirti džiaugsmą. Grupinėje terapijoje skatiname po truputį, kiekvieno dalyvio tempu pajusti „užspaustas“ emocijas, jas išgyventi, išsakyti, kad galėtumėte vėl jausti džiaugsmą… džiaugsmą paprastais, mažais dalykais“- pasakoja Audronė Kerpaitė.
Tačiau savęs pažinimo procesui reikia laiko, tinkamų įrankių, bendraminčių palaikymo ir drąsos nerti gilyn į tai, kas esame iš tikrųjų. Be to, kiekvienam šis kelias yra skirtingas, net ir naudojant tas pačias ar panašias metodikas.
Tik pažinę save, galime suprasti kitą ir iš tiesų mylėti, suprasti, atleisti. Nuolat praktikuodami savistabą, galime tinkamai išreikšti jausmus ir neskaudinti kitų, nes mūsų tiesa bus grįsta sąmoningumu, o ne ego principais.
Kuomet tampa sunku ir pyktis ima kelti „galvą“ aukštyn, psichoterapeutė N. Lukošienė rekomenduoja prisiminti geštalto maldą:
Aš darau savo, tu – savo.
Aš nesu čia tam, kad atitikčiau tavo lūkesčius.
Tu nesi čia tam, kad atitiktum manuosius.
Tu esi tu, aš esu aš.
Ir jei mes kada rasime vienas kitą, bus nuostabu.
O jei ne, ką padarysi.
Fritz Perls, “Gestalt Therapy Verbatim”, 1969
Tad, valdyti savo jausmus ir alsuoti pilna krūtine, geriant į save gyvenimo saldumą tikrai įmanoma, tik reikia priimti aiškų sprendimą – ieškoti tinkamiausio kelio į save. Į tai – KAS Aš ESU.
Kviečiame prisijungti į geštalto terapijos savaitgalio intensyvą gegužės 11 – 12 dienomis. Turėsime 8 sesijas per dvi dienas. Čia gali prasidėti arba testis Jūsų asmeniniai pokyčiai.
Ir/arba
Taip pat, jau ketvirtus metus vyksta grupinė terapija kiekvieną savaitę. Čia savo pokyčių siekiame nuosekliai ir žingsnis po žingsnio. Išbandykite!
www.grupineterapija.lt/renginiai/
Tekstą parengė Rūta Steponavičienė
Informacijos šaltinis: http://psichika.eu
Palikti komentarą