Dabartinėje visuomenėje emocinis intelektas tampa vis svarbesnis. Vaikystėje nesuprantame emocijų ir nemokame jų valdyti. Nors užaugome girdint pasakymus „neverk“ ar „nėra dėl ko liūdėti“ – iš tikrųjų apie tai svarbu kalbėti. „Vaikai turi suprasti, kad jie gali būti visokie ir kad visos emocijos yra geros. Tačiau taip pat turi žinoti ribas bei taisykles“, – tikina darželio mokytoja KAMILĖ DRUKTEINIENĖ. Ji tėvams pataria domėtis pozityviu bendravimu, daugiau kalbėtis su vaikais, parodyti rūpestį emocijomis. Taip pat tikina, kad tai padės užauginti ryšį, dėl kurio vaikas nenorės nei jūsų įskaudinti, nei padaryti, kad jaustumėtės blogai.
Emocijos ateina ir praeina
K. Drukteinienė dirba su ikimokyklinio amžiaus vaikais, kuriems pyktis, liūdesys ar nusivylimas – pačios didžiausios emocijos pasaulyje. Todėl moteris tikina, jog naudinga mokyti vaikus, kaip reikia elgtis, kai jos ateina ir nepavyksta savęs suprasti. „Negalime slopinti vaikų emocijų. Tarkime, jis yra be galo linksmas, būna, kad net šokinėja iš laimės. Nesakykite, kad viskas, tu dabar geriau atsisėsk. Geriau paklauskite, kodėl jis džiaugiasi. Galbūt jis nori nupiešti ką nors seneliams, kurie šiandien vakare atvažiuos į svečius. Turite kalbėti ir nukreipti džiaugsmą naudinga linkme“, – pasakoja K. Drukteinienė. Ji taip pat sako, kad vaikui sunku suvokti liūdesio emociją. ,,Reikia suprasti, kad mažam vaikui jo mažos problemos yra pačios didžiausios. O apie jas būtina kalbėti. Jeigu pasakysite, kad nėra čia dėl ko verkti, tai, ko gero, jis pas jus neateis su didelėmis problemomis. Tiesiog užsisklęs, nerodys emocijų ir nebenorės kalbėti apie bet ką kitą“, – tikina pašnekovė.
Taip pat darželio mokytoja sako, kad ir suaugusiems svarbu parodyti supratingumą. „Suprantu, kad tau liūdna, jog tu nenori autis botų. Išreikšdami savo suprantu, turime pateikti paaiškinimą, kodėl visgi reikia apsiauti batus“, – taip pat K. Drukteinienė pripažįsta, kad būna ir gilesnių problemų. Todėl išreiškus savo supratingumą, ji pataria paklausti, kuo galima mažam vaikui padėti. „Gal tau reikia apsikabinimo? Gal nori pabūti vienas ar paklausyti muzikos? Gal nori paskaityti knygą? Yra vaikų, kuriems būtent tai padeda įveikti liūdesį. Su pykčiu yra visiškai tas pats. Ko gero, tai yra pati sunkiausia emocija tiek suaugusiesiems, tiek vaikams. Pykčio priepuoliai iki ketverių metų vis vien yra gajus dalykas“, – žiniomis dalinasi moteris.
Pasak K. Drukteinienės, vaikams sakoma, kad jie gali būti pikti, ir tai yra gerai. Tačiau kartu leidžiama suprasti, kad tai nereiškia, jog jie gali būti nemalonūs kitiems. Pavyzdžiui, savo pyktį gali įveikti nukreipdami dėmesį į sensorinius buteliukus. Juos vartant, stebint ar pakratant greičiau nurimsta emocijos. Taip pat pašnekovė pabrėžia, kad ne tik vaikai, bet ir suaugę žmonės gali ir turi verkti. Dažnais atvejais tėvai patys bijo kalbėti apie savo emocijas. „Aš nesu specialistė, tačiau manau, kad viena iš priežasčių, kodėl didelė dalis vyrų palūžta – jiems buvo nuolat kartojama, kad vyrai neverkia. Jie gali pykti ar liūdėti, tačiau nepriimtina to parodyti viešai. O ką jiems daryti? – klausia pašnekovė. – Todėl atsiranda alkoholis, depresijos ir visa kita. Aš irgi bijojau atėjusi į darbą rodyti emocijas. Būdavo baisu pasakyti vaikui, kad aš jį myliu.“
Didžiausias autoritetas – tėvai
Vienas iš būdų, kaip paskatinti vaiką kalbėti – rodyti savo emocijas. Tėvai gali sakyti, kad jiems liūdna dėl to, kaip jų vaikai elgiasi: „Esu piktas, nes tu nemaloniai su manimi kalbi.“ Jei jie įvardins emocijas, kartu mokys vaikus, kuriems bus lengviau suprasti ne tik tėvus, bet ir save. „Kai atskleisite, kaip jaučiatės, vaikas dažniausiai suklus, atsitrauks ir pribėgęs pasakys, kad atsiprašo. Tai – labai nuoširdūs dalykai, ateinantys tik per emocijas“, – taip pat specialistė tvirtina, kad vaikai niekada nenori įskaudinti, nuliūdinti ar supykdyti savo artimų žmonių.
Emocijų pripažinimas ir mokėjimas apie jas kalbėti mažina vaikų pyktį ir liūdesį. Žinoma, to visiškai išvengti neįmanoma. „Galiu dar kartą pakartoti, kad visiškai visos emocijos yra geros ir tinkamos, tačiau jos ateina ir praeina. Vaikui tai taip pat galima sakyti, kad tu paliūdėk ir tai praeis“, – sako K. Drukteinienė ir taip pat atskleidžia, kad apsikabinimas yra geriausias vaistas. Kartais vaikas gali to nenorėti, tačiau galima jam pasakyti, kad kai bus pasiruošęs, vis vien norėsi jį apkabinti.
Taip pat svarbu įvardinti, kad mes, suaugusieji, suklydome ir atsiprašome, pavyzdžiui, už tai, jog šaukėme, kai buvome pavargę. Tuomet vaikams bus lengviau suprasti, kada jie klysta patys. „Bet kokiu atveju tėvai – aukščiausias autoritetas ir tik savo pavyzdžiu gali daug duoti mažiesiems. Vaikai suaugusiuosius kopijuoja, kalba lygiai taip pat, kaip jie“, – todėl K Drukteinienė siūlo tuo naudotis ir parodyti vaikui, kaip jam elgtis.
Įžvelkime detales
Yra dalykų, kurių, specialistės nuomone, reiktų vengti. Pavyzdžiui, gyrimas už nieką arba žodis „šaunuolis“. „Vis kartodami šį žodį, galime padaryti žalą vaiko emocijoms. Jis gali pagalvoti, kad aš apsimoviau batą ir esu šaunuolis, geras vaikas. Tai reiškia, kad, jei jis bato neapsiaus, tai nebebus geras. Aš nebe šaunuolis? Geriau pastebėti vaiko pastangas ir sakyti, jog vertini, džiaugiesi, kad jis šiandien pabandė apsiauti antrąjį batą“, – pavyzdį pateikia darželio mokytoja ir toliau pasakoja, kad visi vaikai yra geri, tačiau ne visi tinkamai elgiasi ar moka elgtis. Todėl derėtų vengti abstrakcijų, kai norime vaiką pagirti ar juo pasidžiaugti. Taip pat K. Drukteinienė išskiria piešinių girimą: „Kai tu sakai, kaip gražiai nupiešei, tai žodis gražiai yra visiškai abstraktus. Geriau atkreipkime dėmesį į tai, kiek spalvų jūsų vaikas panaudojo, kiek daug detalių pavaizdavo piešinyje. Kaip tiksliai nupieštas žmogus ar ten yra rankos, kojos, blakstienos ir kitos kūno dalys. Vaikui reikia suprasti, už ką jį giriame.“
Ne paslaptis, kad vaikams labiausiai reikia tėvų dėmesio. Todėl mokytoja šį troškimą panaudoti geram elgesiui ir pataria dėmesį nukreipti į vaiką. „Jei sakai, kad „aš tavimi didžiuojuosi, aš tavimi džiaugiuosi“, tai savaime save laikote centru ir vaikas dar labiau norės jūsų dėmesio. Vietoj to galima prieiti ir pasakyti, kad tikriausiai labai savimi didžiuojiesi dėl to, ką padarei. Žinoma, galima pasakyti, kad ir tu pats džiaugiesi jo poelgiu, tačiau svarbiausia nepamiršti dėmesį nukreipti į patį vaiką“, – patirtimi dalinasi K. Drukteinienė. Ji taip pat priduria, kad reikia laistyti gėles, o ne piktžoles. Kadangi nuolatiniai kartojimai apie blogai atliktus arba išvis nepadarytus darbus parodys vaikams, kad elgdamiesi blogai jie gali gauti visą jūsų dėmesį
Kalbėtis reikia apie viską
Humoras – viena iš geriausių priemonių sukurti artimą ryšį tarp tėvų ir vaikų. Parodydami mažiesiems, kad galime būti vaikais, gebame juokauti, nesame tie, kurie nuolatos kala taisykles, padėsime lengviau vaikams mus prisileisti ir parodyti emocijas. „Kai darželyje keliamės po pietų miego, būna visiškas siautimo laikas: visi atsipalaiduoja, vaikučiai keliasi, nebereikia niekur skubėti. Todėl einame valgyti ir laukiame tėvų. Kol jie pamiegoję tvarkosi, galime žaisti, šokti įsijungus muziką, parodyti vaikams, kad džiaugiamės tuo, ką jie daro“, – akimirkomis su auklėtiniais dalinasi K. Drukteinienė. „Man padeda humoras, kai vaikas, pavyzdžiui, neša puodelį ir išmeta. Jis išsigąsta ir laukia, kas dabar bus. Bet tu nusijuoki ir klausi: o ką dabar darysim? Nes viskas, negalim niekur eiti, mus užtvindė. Tada vaikas iškart nurimsta, atsipalaiduoja ir supranta, kad nenutiko nieko blogo. Paklausus, ką dabar darys, jis atsako paprastai, kad atsineš šluostę ir susitvarkys.“
Žinoma, pašnekovė pataria po tokių atvejų pakalbėti ar parodyti vaikui, kaip saugiai nešti puodelį. „Venkime matyti problemas ten, kur jų nėra. Jei pradėsime pykti už nereikšmingus dalykus, tai vaikas bijos suklysti. Galime pripažinti savo klaidas, tai sugebėkime priimti ir jo. Svarbu kalbėti apie saugų elgesį ar nelaimes, pavyzdžiui, valgant. Laikui bėgant jos mažėja. Pagalvokite, kaip patys jaustumėtės, jei jums nuolatos kas nors priekaištautų, kaltintų dėl visiškai nereikšmingų dalykų“, – tvirtina darželio mokytoja.
Tokių dalykų, apie kuriuos nereikėtų kalbėti nėra, ir tėvams su vaikais derėtų kalbėtis apie viską. Aišku, tai kiekvienų tėvų sprendimas, kada jų vaikams yra reikalinga sužinoti, pavyzdžiui, apie mergaičių ir berniukų skirtumus. „Mes darželyje kalbame, kad skirtumų yra, bet apie detales kalba tik tėvai, kadangi jie žino geriausiai, kada laikas paaiškinti, kodėl mes esame skirtingi. Taip pat vengiu kalbėti apie mirtį, nes tu nežinai, kiek gali jam papasakoti“, – pasakoja K. Drukteinienė.
Dar viena bendravimo problema, kad dauguma vaikų grįžę iš darželio neskuba išsipasakoti, ką veikė dieną. Todėl tėvai klausia, kaip jiems sekėsi: „Jeigu manęs paklaustų tokio klausimo, tai aš atsakyčiau, kad gerai, ir viskas. Kaip mažam vaikui atsakyti į tokį klausimą? Reikia konkretizuoti. Pavyzdžiui, klausti, kaip jam sekėsi nupiešti žmogų? Klauskite konkrečiai, rodykite susidomėjimą, nesufleruokite bei nepertraukite. Priešingu atveju jis supras, kad jums visiškai neįdomu,” – patarimais dalinasi pašnekovė, kuri taip pat pateikia klausimų pavyzdžius, padedančius vaikui pokalbyje atsiverti: „Galbūt dar nori ką nors man papasakoti šia tema?“, ,,papasakok, ką pasakė tavo draugas, kai tu pastatei tokį gražų pastatą”, „kelių aukštų jis buvo?“
Gyvenimo atradimas be stereotipų
Didžiausios piktžolės mūsų gyvenime yra stereotipai: „Pavyzdžiui, sulūžta žaislas ir sakome, kad parneši namo ir tėtis pataisys. O mama negali pataisyti? Arba sakome, kad mama suriš plaukus. O man visą gyvenimą tėtis pindavo kasas. Juk jis nėra dėl to blogesnis“, – sako pašnekovė ir tvirtina, kad negalima vaiko įvilkti tik į rožinius arba mėlynus drabužėlius. Vaikai yra vaikai ir tai nėra dvi kategorijos. „Augdamas vaikas turi atpažinti save, suvokti, kas jis yra. Negalime nieko pritempti. Galbūt aš būčiau užaugusi nuostabi lenktynininkė, jeigu man nebūtų sakę, kad nežaisk su mašinėlėmis, nes tu nesi berniukas. Todėl turime suprasti, kad vaikas yra vaikas ir jis pasirinks savo kelią”, – mąsto darželio auklėtoja.
Suaugusiesiems sunku išmokti nevartoti priešdėlio ne, kurio vaikai dažnai negirdi. „Kai tu sakai nebėk, tai jie girdi – bėk. Jei ir toliau kartojame nelipk, nerėk, nedaryk, tai jiems gali kilti klausimas: o tai ką man daryti? Todėl naudinga aiškinti, o nenurodinėti. Vietoje to pasakykite vaikui, kad namuose vaikštome ir bėgti nesaugu. Tu gali užsigauti. Tik tada vaikas suvoks, ką reikia daryti“, – pašnekovė tikina, kad gražiai paaiškinti užtenka tik vieną kartą, o nuolatinis kalbėjimas su vaiku – naudingas. Tik išgyvenę tam tikras situacijas, galime nuspėti, kas įvyks. Tačiau vaikai tokių patirčių neturi, todėl reikia aiškinti, pasakoti ir padėti.
Pasakymai, kad jei tu būsi blogas, tai atvažiuos policija ir išsiveš, arba, žiūrėk, teta tave pasiims ir manęs daugiau nebematysi – siaubingi. Su vaikais reikia kalbėti, kad policininkas visada tau padės. Jeigu jis pasimestų gatvėje, vaikas bijos prieiti ir paprašyti pagalbos policininko ar tos pačios tetos. „Į ką jam kreiptis? Neduok Dieve, namuose atsitiko kažkokia nelaimė ar kažkas atsitiko tėvams ir jis bijos skambinti policijai pranešti, nes juk jį išsiveš. Reikia tokių pasakymų visiškai atsisakyti, kadangi darome tik ,,meškos paslaugą“. Vaikas nuolat augs baimėje, kad jį kažkam atiduos. Aš suprantu, kad tėvams būna labai sunkių akimirkų ir negalima jų nei teisti, nei bausti už tai. Kaip vaikų nekaltinam ir negėdinam, lygiai taip pat mes negalime elgtis su tėvais. Tiesiog jie nežino. Todėl, jei išgirstate tokį atvejį, tai reikia gražiai patarti ir pasakyti, kad taip sakyti vaikui nėra gerai“, – patarimais dalinasi K. Drukteinienė. O jei vaikas viešoje vietoje pradeda verkti, griūna ant žemės ir prieina kokia nors močiutė ir sako, baik raudoti, nes aš tave nusivesiu, tai pašnekovė rekomenduoja tokius žmones stabdyti ir pasakyti savo vaikui, kad ir koks jis būtų, tu niekam nenori jo atiduoti.
Palikti komentarą