KAI ATSTUMIAMAS TĖVAS… (I)

Pasak rusų psichologės Martos Lukovnikovos, jei vaikas neišlaiko dėmesio, šlubuoja atmintis, stinga savigarbos – reiškia, jam labai trūksta tėvo. Kai šeimoje atstumiamas tėvas, sulėtėja protinė ir psichologinė vaiko raida. Emociškai ir fiziškai vaikas auga tik jei nėra panardinamas į tėvų problemas.

„Su kuo gyveni? – Su mama. – O tėtis? – Mes jį išvarėm. – Kaip suprasti? – Mes su juo išsiskyrėm… Jis mus žemino… Jis ne vyras… Atėmė gražiausius metus…“ (6 metų berniukas, sunkus neurotinis sutrikimas)

„Kodėl nenupiešei tėčio? Juk jūs viena šeima. – Tokio tėčio geriau išvis nebūtų… – Ką turi omeny? – Jis motinai visą gyvenimą suėdė, elgėsi kaip paršas… Dabar nedirba… – O kaip tėtis elgiasi su tavimi? – Na, už dvejetus nebara… – Ir viskas? – Ir viskas. Kas iš jo? Aš ir pinigų pramogoms pats užsidirbu… – Kaip užsidirbi? – Pinu krepšius. – Kaip išmokai? – Tėvas išmokė. Jis mane daug ko išmokė: žvejoti, vairuoti automobilį, meistrauti iš medžio. Pavasarį nusmalavome valtį, su tėvu važiuosim žvejoti. – Kaip vienoje valtyje sėdėsi su žmogumi, kurio geriau išvis nebūtų? – Na, mudviejų santykiai keisti… Kai mama išvažiuoja, mums gerai… Tai ji su juo nesutaria, o man su jais abiem gerai. Kai jie atskirai…“ (14 metų paauglys, sunki migrena, alpimo priepuoliai, nusikalstamas elgesys)

„Kodėl nupiešei tik mamą ir brolį? Kur tėtis ir tu? – Mes kitur, kad mama būtų geros nuotaikos… – O jei būsite visi kartu? – Tai blogai… – Kodėl blogai? – [mergaitė verkia]. Tik nesakykit mamai, kad myliu ir tėtį, labai…“ (6 metų mergaitė, valgymo, dėmesio sutrikimai, naktiniai košmarai, mikčioja, kramto nagus)

„Jūsų sūnus tikrai tiki, kad tėtis miręs? – Taip, mes jam tyčia taip pasakėm, kad nesugalvotų susitikti ir netaptų toks, kaip jis. Bet mes su močiute apie tėvą kalbam tik geruoju, kad jis nesijaudintų ir stengtųsi tapti geru žmogumi.“ (Apie paauglį, turintį sunkų neurotinį sutrikimą)

„O kaip tėtis?“ – „Nežinau…“ Pasisuku į mamą: „Nekalbėjote apie tėvo mirtį?“ – „Jis žino, mes apie tai kalbėjom… – atsako mama ir pravirksta. – Jis nieko neklausinėja, ir nuotraukų nenori žiūrėti.“ Kai mama išeina iš kabineto, klausiu berniuko: „Tau neįdomu sužinoti apie tėtį?“ Berniukas atgyja ir pirmą kartą pažvelgia man į akis: „Įdomu, bet negalima…“ – „Kodėl?“ – „Mama vėl apsiverks, nereikia.“ (8 metų berniukas, sunki depresija ir daug kitų sutrikimų)

Dirbdama su vaikais įsitikinau, kad, pirma, vaikas vienodai myli abu tėvus, nepaisant šių elgesio su atžala; antra, vaikas suvokia mamą ir tėtį kaip visumą ir kaip esminę savo paties dalį; trečia, vaiko santykį su tėvu ir tėvo santykį su vaiku visada formuoja motina. (Moteris tarpininkauja tarp tėvo ir vaiko, būtent ji perduoda vaikui žinią, kas yra tėvas, koks jis ir kaip su juo dera elgtis.)

Vaikas visiškai pavaldus motinai, ji minko jį tarsi molį – sąmoningai ar nesąmoningai. Tokią galią gamta jai suteikė tam, kad palikuonys išgyventų. Iš pradžių pati mama yra visas vaiko pasaulis, vėliau ji per save išveda vaiką į pasaulį. Vaikas pažįsta pasaulį motinos akimis, žvilgsnį nukreipia į tai, kas svarbu mamai. Sąmoningai ir nesąmoningai mama aktyviai formuoja vaiko suvokimą. Su tėvu vaiką taip pat supažindina motina, ji perduoda žinią apie tėvo svarbą. Jei motina nepasitiki vyru, ir vaikas vengs tėvo.

Viena iš situacijų kabinete:  „Mano dukrai 1 metai 7 mėnesiai. Ji rėkdama bėga nuo tėvo, o kai šis paima ją ant rankų, ji verkia ir priešinasi. Pastaruoju metu pradėjo sakyti tėvui: „Išeik, aš tavęs nemyliu. Tu blogas.“ – „O ką jūs iš tiesų jaučiate savo vyrui?“ – „Jaučiu stiprią nuoskaudą.“

Tėvo santykį su vaiku taip pat formuoja motina. Antai jei moteris negerbia vaiko tėvo, vyras gali būti nedėmesingas vaikui. Gana dažnai kartojasi ta pati situacija: užtenka moteriai pakoreguoti vidinį santykį su vaiko tėvu ir šis staiga pareiškia norą matytis su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime. Net jei anksčiau tėvas ignoravo vaiką.

Jei sutrikęs dėmesys, atmintis, stinga savigarbos, o elgesys verčia susirūpinti, vaikui labai trūksta tėvo.

Kai šeimoje atstumiamas tėvas, sulėtėja protinė ir psichologinė vaiko raida.

Jei sutrikusi komunikacinė sfera, jaučiamas didelis nerimas, baimė, o vaikas taip ir neišmoko prisitaikyti prie gyvenimo ir visur jaučiasi svetimas, vadinasi, jam niekaip nesiseka savo širdyje surasti motinos.

Vaikams lengviau įveikti kylančius sunkumus, jeigu jie jaučia, kad mama ir tėtis juos priima kaip visumą, tokius, kokie jie yra.

Emociškai ir fiziškai sveikas vaikas auga tik atribotas nuo tėvų problemų – tiek kiekvieno pavieniui, tiek jų kaip poros. Kitaip tariant, šeimos sistemoje vaikas turi užimti jam, kaip vaikui, deramą vietą.

Vaikas visada palaiko atstumtąjį. Todėl jis visais įmanomais būdais stengsis širdyje su juo susisaistyti. Pavyzdžiui, kartodamas gyvenimo klaidas, charakterio, elgesio ir kt. ypatybes. Kuo labiau motina stengsis atmesti šias tėvo ypatybes, tuo ryškiau jos pasireikš vaiko gyvenime. Tačiau vos tik motina nuoširdžiai leis vaikui būti panašiam į savo tėvą, kai tik priims jį atvira širdimi, vaikas galės rinktis: susisaistyti su tėvu per sunkumus ar tiesiog jį mylėti – širdimi.

Vaikas vienodai atsidavęs mamai ir tėčiui, vienodai juos myli. Tačiau kai poros santykiai komplikuojasi, vaikas iš atsidavimo ir meilės giliai įsitraukia į tai, kas skaudina tėvus. Jis užsikrauna ant savo pečių tokią naštą, kad iš tiesų daugeliu atžvilgių palengvina vieno ar net abiejų tėvų dvasios kančias. Pavyzdžiui, psichologiškai susilygindamas su tėvais: tapdamas draugu, partneriu. Ir net psichoterapeutu. O gali pakilti dar aukščiau, psichologiškai atstodamas jų pačių tėvus. Ši našta nepakeliama nei fizinei, nei psichinei vaiko sveikatai. Juk tada pats vaikas lieka be paramos – be savo tėvų.

Kai motina nemyli, nepasitiki, negerbia arba tiesiog jaučia nuoskaudą vaiko tėvui, žvelgdama į vaiką ir matydama jame daugelį tėvo bruožų, sąmoningai ar nesąmoningai siunčia mažyliui žinią, kad jo „vyriškoji pusė“ yra bloga. Ji tarsi sako: „Man tai nepatinka. Jei esi panašus į tėvą, tu ne mano vaikas.“ Ir vedamas meilės motinai, o tiksliau pastangos išgyventi susiklosčiusioje šeimos sistemoje, vaikas vis dėlto atsisako tėvo, o pavymui ir vyriškosios savo dalies.

Už tokį atsisakymą vaikas moka didelę kainą. Šios išdavystės jis sau niekada neatleis. Ir būtinai nubaus save prasta sveikata, duobėtu, sunkiu gyvenimu. Juk gyventi su šia kalte nepakeliama, net jei kaltė ne visada įsisąmoninama. Tačiau tokia išlikimo kaina.

Kad geriau suprastumėte, kas dedasi vaiko širdyje, pabandykite užsimerkti ir įsivaizduoti du pačius artimiausius jums žmones, už kuriuos galite nesusimąstydami paaukoti gyvybę. Ir štai jūs visi trys, tvirtai susikibę už rankų, atsidūrėte kalnuose. Tačiau kalnas, ant kurio stovėjote, netikėtai sutrupėjo ir jūs tik per stebuklą išsilaikėte ant uolos. Tačiau du jūsų brangiausi žmonės pakibo virš prarajos, įsitvėrę jūsų rankos. Jėgos senka ir jūs suprantate, kad dviejų neišgelbėsite. Reikia gelbėti vieną. Kurį pasirinksite?

Tokiu momentu mamos paprastai sako: „Jau geriau mirti visiems drauge. Tai siaubinga!“ Iš tiesų taip būtų lengviau, tačiau gyvenimo sąlygos tokios, kad vaikui tenka nepakeliamas pasirinkimas. Ir jis renkasi. Dažniau motinos naudai. „Įsivaizduokite, kad jūs vis dėlto paleidote vieną žmogų ir išgelbėjote kitą. Ką jausite tam, kurio neįstengėte išgelbėti? – Siaubingą kaltę. – O tam, dėl kurio tai padarėte? – Neapykantą.“

Tačiau gamta gudri – pyktis motinos atžvilgiu vaikystėje yra tabu. Ne veltui. Juk motina ne tik dovanoja gyvybę, bet ir ją palaiko. Atstūmus tėvą, motina tampa vieninteliu žmogumi, galinčiu palaikyti gyvenime. Todėl liedamas tulžį, gali nupjauti šaką, ant kurios pats sėdi. Tada ta tulžis, tas įtūžis nukreipiamas į save (autoagresija). „Aš pats susimoviau, išdaviau tėtį, per mažai padariau, kad… Aš vienas! Mama nekalta – ji tėra silpna moteris.“ Tada prasideda elgesio problemos, sušlubuoja psichinė ir fizinė sveikata.

Vyriškumas – kur kas daugiau nei panašumas į tėvą. Vyriškumo principas – tai įstatymas. Dvasingumas. Garbė ir orumas. Saiko jausmas (vidinis svarbumo jausmas). Socialinė savirealizacija (širdžiai mėgstamas darbas, geros pajamos, karjera) įmanoma tik tada, kai žmogus turi teigiamą tėvo įvaizdį.

Kad ir kokia nuostabi būtų motina, tik tėvas gali sužadinti brandžiąją vaiko asmenybės dalį. (Net jei pačiam tėvui nepavyko sukurti santykio su savo tėvu.)

Jums turbūt teko sutikti suaugusių žmonių, kurie yra infantilūs ir bejėgiai tarsi vaikai. Jie vienu metu imasi daugybės reikalų, projektų, bet nė vieno neužbaigia iki galo. Arba bijo imtis veiklos, aktyviai siekti socialinės savirealizacijos. Arba nesugeba atsisakyti. Arba nesilaiko duoto žodžio, jais sunku pasikliauti. Arba bijo pareikšti savo nuomonę, su daug kuo susitaiko prieš savo valią, teisindamiesi aplinkybėmis. Arba, priešingai, elgiasi įžūliai, kovoja su supančiu pasauliu, susipriešindami su kitais žmonėmis, ar net elgiasi neteisėtai. Arba labai sunkiai įsilieja į visuomenę ir t. t. Visa tai žmonės, kuriems stigo ryšio su savo tėvu.

Tik greta tėvo mažas vaikas pirmiausia pažįsta ribas. Savo paties ir kitų žmonių ribas. Leistino ir neleistino ribas. Savo galimybes ir gebėjimus. Greta tėvo vaikas jaučia, kaip veikia įstatymas. Jo galią. (Su mama santykiai grindžiami kitu principu: be ribų – visiškas susiliejimas.) Antai galima palyginti europiečių (Europoje stipriau išreikšti vyriškumo principai) ir rusų (Rusijoje stipriau išreikšti moteriškumo principai) elgesį, kai jie drauge atsiduria vienoje teritorijoje.

Europiečiai, kad ir kokia maža būtų erdvė, intuityviai pasiskirsto taip, kad niekas niekam netrukdytų, niekas nepažeistų niekieno ribų, ir net jei tai žmonių perpildyta erdvė, vis tiek užtenka vietos visų interesams. Jeigu pasirodo rusų, jie užpildo visą erdvę. Greta nelieka vietos niekam kitam. Savo elgesiu jie pažeidžia šalia esančiojo erdvę, kadangi nejaučia savo ribų. Įsivyrauja chaosas. Štai kuo moteriškumas virsta be vyriškumo.

Būtent vyriškumo sraute formuojasi orumas, garbė, valia, ryžtas, atsakomybė – visais laikais aukštai vertinamos žmogaus savybės.

Kitaip tariant, vaikai, kurių mama neprileido prie tėvo srauto (sąmoningai ar nesąmoningai), nesugebės lengvai ir natūraliai pažadinti savyje harmoningo, brandaus, atsakingo, logiško, tikslo siekiančio žmogaus – jiems teks dėti dideles pastangas, kadangi psichologiškai jie liko berniukais ir mergaitėmis, netapo vyrais ir moterimis.

Taigi jei mama nusprendžia atskirti vaiką nuo tėvo, vaikas visą gyvenimą be galo brangiai už tai mokės. Tarsi būtų praradęs palaiminimą gyvenimui.

„Jei žmona gerbia vyrą, o vyras gerbia žmoną, vaikai taip pat jaučia sau pagarbą. Kas atstumia vyrą (ar žmoną), tas atstumia jį (arba ją) vaikuose. Vaikai tai priima kaip asmeninį atstūmimą“, – teigia Bertas Hellingeris.

Tėvo vaidmuo sūnui ir dukteriai skirtingas, tačiau reikšmingas. Berniukui tėvas – tai jo lytinės tapatybės garantas (t. y. jausmo, kad jis vyras ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai). Tėvas – tai sūnaus gimtoji žemė, jo „būrys“.

Berniukas iš karto gimsta kitos lyties žmogui. Viskas, ką berniukas sutinka motinoje – iš esmės kita, kas kita, nei jis pats. Moteris išgyvena tą patį jausmą. Todėl nuostabu, kai mama sugeba apdovanoti sūnų meile, pripildydama moteriškumo srautu, sužadindama moteriškumo principus ir su meile išleisdama jį į gimtąją žemę – pas tėvą. (Beje, tik tokiu atveju sūnus galės gerbti motiną ir būti jai nuoširdžiai dėkingas.)

Nuo gimimo akimirkos iki maždaug trejų metų berniukas auga motinos įtakos zonoje. Jis prisisotina moteriškumo: jautrumo ir švelnumo. Išmoksta užmegzti artimą, patikimą ir ilgalaikį emocinį ryšį. Būtent iš motinos vaikas mokosi empatijos (įsijautimo į dvasinę kito žmogaus būseną). Bendraujant su motina sužadinamas susidomėjimas kitais žmonėmis. Vystoma emocinė sfera, taip pat intuicija ir kūrybiškumas – tai taip pat moteriškumo sritis. Jei motina neslėpė meilės mažyliui, tai užaugęs toks vyras bus rūpestingas ir švelnus sutuoktinis bei mylintis tėvas.

Paprastai nuo trejų metų motina išleidžia sūnų pas tėvą. Svarbu pabrėžti, kad išleidžia jį visam laikui. Išleisti – vadinasi, leisti berniukui pasisemti vyriškumo ir būti vyru. Ir šiam procesui ne tiek svarbu, tėvas gyvas ar miręs, sukūręs kitą šeimą ar ne, gyvena laimingai ar ne, toli ar arti.

Būna ir taip, kad biologinis tėvas nėra ir negali būti su vaiku. Tokiu atveju svarbu, ką motina jaučia vaiko tėvui. Jei moteris nesugeba susitaikyti nei su jo likimu, nei tuo, kad jis tinkamas tėvas jos vaikui, mažyliui visam gyvenimui uždraudžiamas vyriškumas. Tada netgi tinkama aplinka, kurioje vaikas auga, neįstengs kompensuoti šio praradimo. Jis gali kultivuoti vyriškas sporto šakas, naujasis mamos vyras gali būti nuostabus žmogus, vyriško vyro pavyzdys, galbūt netgi yra senelis ar dėdė, pasirengę bendrauti su vaiku, tačiau visa tai liks paviršiuje, kaip elgesio forma. Širdyje vaikas niekada neišdrįs pažeisti iš motinos gauto draudimo.

Tačiau jei moteriai vis dėlto pavyksta širdyje priimti vaiko tėvą, vaikas besąlygiškai jaus, kad vyriškumas – geras dalykas. Motina pati davė palaiminimą. Dabar, sutikdamas kitus vyrus: senelį, draugus, mokytojus ar naująjį mamos vyrą, vaikas sugebės per juos semtis jėgų iš vyriškumo srauto. Kurį gaus iš savo tėvo.

Vienintelis svarbus dalykas – tai vaiko tėvo įvaizdis motinos širdyje. Išleisti vaiką prie tėvo srauto mamai pavyks tik tuo atveju, jei širdyje ji gerbia vaiko tėvą ar bent jau pagarbiai su juo elgiasi. Jei taip nėra, neprasminga sakyti vyrui: „Eik, pažaisk su vaiku. Išeikit kartu pasivaikščioti“ ir panašiai – nei tėvas, nei vaikas šių žodžių neišgirs.

Veiksminga vien tai, kas priimama širdimi. Ar motina suteikia palaiminimą tėvo ir vaiko tarpusavio meilei? Ar motinos širdis prisipildo šilumos, kai ji mato, koks vaikas panašus į savo tėvą? Jei tėvas pripažįstamas, berniukas sparčiai prisisotins vyriškumo. Dabar pradės vystytis vyriškumas, su visomis vyriškomis savybėmis, įpročiais, polinkiais ir niuansais. Dabar berniukas pradės labai skirtis nuo mamos moteriškumo ir vis labiau panašės į tėčio vyriškumą. Taip išauga vyrai, kuriems būdingas išreikštas vyriškumas.

Pagal užsienio spaudą parengė Dangė Vitkienė

Bus daugiau