Profesijos dėka pakankamai dažnai tenka klausytis pasakojimų apie žmonių vaikystę. Ir atspėkite, ką dažniausiai tokiais momentais jaučiu? Aš pykstu. Visą laiką pykstu ant tėvų, kurie pasirinko būtent tokius būdus bendrauti su vaikais.
Taip, man dažniau pasakoja apie atsainų auklėjimą, emocinę ar fizinę prievartą. Taip, daug ko iš realios vaikystės patirties, įskaitant krūvą puikių įvykių, aš nematau.
Tačiau mane tiesiog purto nuo tos vienos konkrečios blogybės. Ir niekaip negaliu suprasti, kodėl tėvai taip elgiasi. Juk jie tikrai nenorėtų, kad su jais būtų elgiamasi lygiai taip pat. O gal norėtų?
Kai įsivaizduoju, ką reiškia būti vaiku, mano vaizduotėje iškyla milžinų pasaulis. Aplinkui – milžiniški objektai ir milžiniški žmonės. Be to, kai kurie iš tų žmonių yra labai, labai svarbūs. Be jų labai sudėtinga, praktiškai neįmanoma gyventi, būtent jie suteikia saugumą ir komfortą šiame pavojingame pasaulyje.
Kartais matau, kaip kokia nors mama tampo vaiką už rankos, kad jis sektų iš paskos ar teisingai atsistotų. Norisi šaukti: „Ką tu, kvaile, darai? Kaip tu pati pasijaustum, jeigu kažkas 5 kartus didesnis ir sunkesnis už tave imtų šitaip tave tampyti? Pajaustum malonumą? Tai kodėl tu taip elgiesi?”
Arba kai rėkia ant vaiko, kad jis darytų tai, ko mamai norisi. O ką, jei ant manęs, suaugusio žmogaus, imtų štai taip rėkti pats svarbiausias žmogus mano gyvenime? Kaip aš pasijaučiau?
Puikiai suprantu, kad tėvystė – sunkus darbas. Ir mažiausia, ko man norėtųsi – kad tėvai jaustų kaltę dėl to, ką darė. Tačiau aš labai pykstu tada, kai atsainus ar net žiaurus auklėjimas pradedamas laikyti vos ne norma ir neišvengiamybe.
Taip, su vaikais nelengva. Galime būti išsekę, pavargę, išspausti kaip citrina. O vaikas būtent šiuo momentu nusprendė prekybos centre kristi ant grindų ir šaukti, kad nori naujo žaislo. Ar įšokti į balą. Arba skriausti kitus vaikus. Arba grubiai kalbėti su suaugusiais. Ir galbūt kažkam labai sunku tokiomis akimirkomis neišlieti pykčio ir susikaupusio nuovargio ant mažojo žmogaus.
Bet mano pasaulyje, net jei žmonės tą pyktį išlieja, jie tai prisimena. Ir supranta, kad tai ne „auklėjimas“ ir „ne jo paties labui“, o visų bėdai. Ir vaikams bėda, ir tėvams. Nes kada nors jau suaugęs vaikas staiga pamatys, kad daugelis jo bruožų, sukeliančių jam gyvenime tiek daug skausmo, kilo iš to, kaip su juo elgėsi tėvai.
Informacijos šaltinis: https://seimairnamai.eu/ka-reiskia-buti-vaiku/
Palikti komentarą