Patarimai/rekomendacijos, Psichologija, Vaikai/šeima

Ką mama man sakydavo vaikystėje ir kartodavo, kai tapau suaugusi…

Kam kitam, jei ne savo mamoms, esame dėkingi už išminties perlus, kuriuos gavome per visą gyvenimą…

Vaikystėje mama man sakydavo: „Nebūkite godūs ir dalinkitės viskuo su draugais, bet visada prisiminkite tuos, kurie pas jus ateina tik dėl saldainių. Jie nėra draugai.“

Mama man smėlio dėžėje sakydavo: „Jei valgysi smėlį, neliks vietos ledams.“

Mokykloje mama man sakydavo: „Mokykis, vaikeli, kad galėtum daryti tik tai, ką nori, o ne tai, tik ką gali daryti.

Kai man buvo skiriamos muzikos pamokos, mama man sakydavo: „Žaidimas klasėmis kieme baigsis po poros metų, bet tavo muzikinė klausa liks visam laikui.

Baleto mokykloje mama man sakė: „Tau nebūtina tapti balerina, bet gera laikysena suteikia charakterio tvirtumo ir dešimt centimetrų ūgio.

Kai buvau maža, mama man sakydavo: „Meilė yra nuostabi, bet pirmiausia turi išmokti mylėti save.“

Universitete mama man sakydavo: „Pasiimk butelį gero vyno ir tiesiog kalbėkis su tais, kurie tavęs nemyli“.

Mama man sakydavo, kai verkdavau: „Ko tau gaila? Savęs? Padaryk išvadą! Likusi dalis suteikia ankstyvų raukšlių.“

Skyrybų metu mama man sakė: „Daryti klaidas yra gerai, svarbu dirbti su savo klaidomis. O dabar tau reikia išmesti tą paltą ir nusipirkti naują.“

Vėliau mama man sakydavo: „Kol aš gyva, mes viską išspręsime, bet vieną dieną turėsi tai padaryti be manęs“.

Mama visą gyvenimą man sakė: „Neatiduok visko, nebūk priklausomas – duok tik tai, ką gali, pirmiausia pasikliauk savimi“.

Žinau, kad ne visada buvau tobula dukra, bet mama visada man sakydavo: „Didžiuojuosi tavimi, vaikeli! Tu esi geriausia!“

Autorius: nežinomas

Susijusios naujienos

Palikti komentarą

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus skelbiamas.