Ką daryti, kad vaikas išgirstų iš pirmo karto?

Klusnus vaikas nesukelia problemų tėvams. Jiems nereikia eikvoti savo nervų ir laiko įkalbinėjimams. O ką daryti tiems, kurių vaikas neklauso?

Rėkti ant jo ir pykti nesinori. Kur kas maloniau būti geriems, ramiems. Bet ką daryti, jei kelių pasakymų neužtenka? Pabandykime išsiaiškinti.

Derybos

„Jeigu būsi geras, duosiu saldainį“, „Jei susitvarkysi kambarį, galėsi pažaisti kompiuterinį žaidimą“. Tokie santykiai su vaiku įgauna derybų pobūdį. Liūdna girdėti, kai paprašytas išnešti šiukšles vaikas klausia, kas jam už tai bus. O vaikas yra toks pat šeimos narys kaip ir kiti. Tėvams svarbu sugebėti nustatyti ribas ir reikalauti iš vaiko indėlio į bendrą gyvenimą.

Įkalbinėjimai

„Mykoliuk, surink žaisliukus. Būk gerutis! Surink, prašau!“

Žengti tokiu keliu tėvus verčia kaltės jausmas ir baimė būti blogais tėvais. Iš čia kyla begaliniai įkalbinėjimai ir nesugebėjimas pareikalauti.

Rėkimas

„Ar tu mane apskritai girdi?! Marš į vonią. Kad po penkių minučių dantys būtų išvalyti!“

Paprastai tėvai pereina prie riksmų po to, kai jau būna pasakyta daug žodžių. Riksmas atrodo viliojanti išeitis, nes jis išgirstamas. Bėda ta, kad su laiku reikia šaukti vis garsiau ir baisiau. Pamažu vaikas visai nustoja reaguoti į ramų toną.

Ką daryti, kad vaikas išgirstų iš pirmo karto?

Įsitikinkite, kad jis jus girdi.

Paimkite jį už rankos, prisilieskite prie peties. Pritūpkite, kad jūsų veidas atsidurtų viename lygyje su jo. Žvelkite į akis.

Pasakykite, ką reikia padaryti ir nustatykite laiko ribas. „Ar tau užteks 20 minučių užbaigti?“ arba „Pažaisk dar penkias minutes ir eisime namo“. Jeigu staigiai, be perspėjimų ištrauksite vaiką iš smėlio dėžės, nutraukdami jo žaidimą įdomiausioje vietoje, tai sukelsite jo protestą. Ir tai suprantama. Juk ir jums nepatinka, kai jus atitraukia.

Pakeiskite minusą į pliusą.

Nesakykite vaikui, ko negalima daryti. Verčiau pasakykite, ką būtina padaryti. Pavyzdžiui, vietoj „gana šaukti“ efektyviau bus pasakyti „kalbėk tyliau“.

Išanalizuokite, iš ko susideda jūsų bendravimas.

Ar kalbatės su vaiku šiaip sau? Be auklėjimo tikslų, be reikalavimų ir pretenzijų? Jūsų vaikui reikalingas bendravimas be vertinimų. Pasakokite vienas kitam istorijas, kaip praėjo diena, svajokite kartu. Atsižvelkite į vaiko amžių. Beprasmiška reikalauti iš mažylio, kad jis viską padėtų į vietą.

Reikalavimų neturi būti per daug

Jeigu mama nuolat ko nors reikalauja, prašo, nurodinėja, suveikia apsauginis mechanizmas. Jos kalbą vaikas pradeda suvokti kaip foną. Žodžių reikšmė jau jo nepasiekia. Kai reikalavimų daug, jie išvargina ir pačius tėvus. Sunku sukontroliuoti jų įvykdymą.

Vaikai ne mažiau už suaugusiuosius trokšta šiltų santykių su tėvais. Net jei atrodo, kad jau neįmanoma išeiti iš uždaro nepasitenkinimų ir pretenzijų rato, taip nėra. Niekada ne per vėlu taisyti santykius.

Mokykitės nuoširdžiai ir atvirai kalbėti apie savo jausmus, išklausyti ir girdėti vaiką, priimti save ir aplinkinius su visais jų jausmais. Jeigu taip elgsitės, ne tik vaikas išmoks išgirsti jus iš pirmo karto, bet ir jūs išmoksite girdėti savo vaiką.

Kodėl tiek daug žmonių iki šiol suvokia tėvystę kaip sunkią naštą?

Pirmiausia, reikia nepamiršti, kad žmonės yra individualūs. Ir jūs, ir jūsų vaikas esate unikalūs. Kiekvienos šeimos santykių modelis gali būti savitas. Todėl išsiaiškinkite, koks jūsų elgsenos modelis, tada žinosite, kaip jį pakeisti. Pradėsite keistis jūs, pasikeis ir vaiko reakcija.