Po trečios, ketvirtos ar penktos pamokos pakilę iš suolų moksleiviai turėtų pašokti, paminti dviratį, paslidinėti, aktyviai pavaikščioti ar kitaip pajudėti. Naujovę pristačiusi švietimo ministrė norėtų, kad užsiėmimų susigalvotų patys moksleiviai. Mokytojai diskutuoja, ar tai netaps papildomu krūviu kūno kultūros pedagogams ir nemalonia prievole nenorintiems prakaituoti be sąlygų nusiprausti jaunuoliams. O su vaikais dirbantys treneriai atremia – daugiau judėti mokyklose yra būtinybė.
Pasivaikščiojimas ar prakaitą spaudžiantis sportas?
Mokiniams, kurie mokyklose išbūna ir po aštuonias valandas, 25 minučių judėjimo pertrauka galėtų tapti atgaiva nuo sėdėjimo ir intensyvaus mąstymo. Vaikų ir paauglių sveikatą pagerinti norintys Švietimo ministerijos specialistai, rekomendavę mokykloms daryti tokias pertraukas, įsitikinę, kad tai galėtų būti ne per daug prakaitą spaudžianti fizinė veikla.
„Sunku įsivaizduoti, kaip organizuoti fiziškai aktyvią 25 minučių pertrauką. Mokykla turės susitarti, kur vaikai judės, sportuos ir kaip jie judės. Ar mokiniai sportuos, ar šoks mokyklose įrengtose sporto, treniruoklių, aktų salėse, stadionuose, ar aikštynuose, ar jiems padės mokytojai?
Mokytojai pertraukų metu turi pailsėti, pasiruošti kitai pamokai.
Mokiniai, pasportavę 25 minutes, suprakaituoja, kur jie nusipraus, jeigu mokykloje yra, pavyzdžiui, aštuoni dušai, o mokinių mokykloje 600?“ – daugeliui mokyklų kylančius keblumus apibendrino Lietuvos kūno kultūros mokytojų asociacijos viceprezidentas Artūras Pūras.
Pasikalbėjęs su kūno kultūros pamokų turinčiais kolegomis, Kauno rajono sporto mokyklos direktoriaus pareigas einantis A. Pūras linkęs verčiau pasiūlyti daugiau valandų skirti popamokiniam sportui, šokiams. Moksleiviai, jo nuomone, nebus sužavėti po judėjimo pertraukos prakaituodami likusiose pamokose.
„Nemanome, kad ši judrioji pertrauka prisidės prie sveikatos gerinimo. Ką mokiniams veikti, jeigu prieš judriąją pertrauką buvo kūno kultūros pamoka?“ – galimus tvarkaraščio nesuderinamumus įvardijo Lietuvos kūno kultūros mokytojų asociacijos prezidentas.
Šių ir kitų metų bendruosiuose Švietimo ministerijos ugdymo planuose rekomenduojama fiziškai aktyvi pertrauka, kuria siekiama mokiniams sudaryti kuo įvairesnių galimybių fiziškai aktyviai judėti. Tokią pertrauką, kaip aiškino ministerijos atstovai, siūlė mokinių organizacijos, Sveikatos apsaugos ministerija. Įvairaus ilgumo judėjimo pertrauką turi Danijos, Kipro, Norvegijos, Suomijos, Slovėnijos ir daugelio kitų Europos šalių mokyklos.
Siūlydama fiziškai aktyvias pertraukas, ministerija rėmėsi jau turima mokyklų patirtimi ir yra pasiruošus mokykloms padėti ieškoti geriausių sprendimų.
Per ilgąją pertrauką mėtydavo „baudas“
Anksčiau mokyklose panašių užsiėmimų būdavo prieš pirmąją pamoką ir per ilgąją pertrauką. „Apie 1984 metus Palemono ir kitose Lietuvos mokyklose turėjome mankštą, kuri vyko prieš pirmą pamoką ir ilgąją pertrauką. Veiklas skirstėme mes, kūno kultūros mokytojai, tuo metu tai buvo baudų mėtymas į krepšį ir stalo tenisas. Mergaitėms nelabai buvo ką siūlyti, berniukai į sporto salę eidavo ta pačia avalyne, kuria ėjo į mokyklą, bet tos veiklos jiems teikė džiaugsmą“, – prisiminė Kauno Palemono gimnazijos kūno kultūros mokytoja ekspertė Rita Agurkienė, mananti, kad svarbiausia – rasti įdomių užsiėmimų.
Per judriąją pertrauką siūloma šokti ritminius ar linijinius šokius, aktyviai vaikščioti, minti dviratį, plaukioti – kiekviena mokykla galėtų pasirinkti sau priimtiną būdą. Tik daryti to atmestinai, kūno kultūros mokytojos R. Agurkienės nuomone, negalima.
Jai teko stebėti, kaip visus metus per ilgąją pertrauką mankštinasi tūkstantis mokinių vienoje Briuselio mokyklų. Dažniausiai užsiėmimus lauko futbolo, krepšinio, lengvosios atletikos aikštynuose vesdavo kūno kultūros mokytojai, prižiūrint klasių mokytojams. Kartais sportuojant buvo naudojami lankai, skraidukai, kamuoliai, norintys judėti ne taip aktyviai paprasčiausiai vaikštinėdavo.
„Vieną iš trijų stebėtų dienų lašnojo lietus, tačiau visi buvo lauke su mokytojais ir judėjo. Tokio intensyvumo judėjimui papildomų higienos sąlygų nereikia, tik visi plovėsi rankas, – pastebėjo mokytoja. – Sakyčiau, atsižvelgiant į mokyklos tradicijas, mokinių poreikius, galbūt ir galima siūlyti judėti per ilgąją pertrauką, bet, jeigu tai vėl bus tik kūno kultūros mokytojų veiklos, bus liūdna.“
Diskutuodami apie judėjimo pertraukų poreikį socialiniuose tinkluose, mokytojai spėliojo, ar jų imsis kūno kultūros mokytojai ir gaus už tai papildomą atlygį, kaip seksis palaikyti higieną ten, kur nėra patogių sąlygų po sporto nusiprausti. Vieni vardijo, kad trūks inventoriaus ir patalpų, kiti skundėsi judėti nenorinčiais paaugliais, treti, atvirkščiai, džiaugėsi savo mokyklose prigijusiomis judrumo pertraukomis.
„Judėti sveika, be to, sportuojant penkiolika minučių, išsiskiria laimės hormonas, tad laimingesni pasijus visi dalyvaujantieji, per likusias pamokas mokiniai nebus pavargę ir mieguisti“, – sakė vienoje Vilniaus mokyklų dirbanti Auksė, viešas mankštas vadinanti puikia terpe stiprinti bendruomeniškumą.
Užsiėmimus galėtų vesti aktyvaus gyvenimo šalininkai, kartu su mokiniais pajudėti būtų naudinga ir mokytojams. „Svarbu pažiūrėti į tai kaip į atsipalaidavimo pertrauką, o ne į kaip eilinį nuleistą iš viršaus darbą.
Kaip sportuojanti reguliariai manau, kad tai nebūtų sportas, kur šimtą prakaitų išlietum, tad ar reikėtų dušo – klausimas. Svarbu pažvelgti į judrumą kūrybiškai: pažaisti, pašokti, nuveikti kažką kartu kaip bendruomenei. Bet, jei tuo nedegsi ir tiesiog vykdysi, niekas nenorės to daryti! Geriau nė nepradėti. Tad finansinis aspektas, apmokėjimas už judrumo pertraukos vedimą, irgi pakeltų motyvaciją“, – įsitikinusi Auksė.
Pajudėję per pertrauką, mokytojai, jos nuomone, taip pat atsikratytų įtampų ir mažiau kritikuotų jaunuolius už tai, kad šie per daug judrūs.
Septintokai: sportuoti reiktų 3–4 kartus per savaitę
„Vaikams judėjimas kaip valgymas, natūralus procesas“, – pastebėjo Šakių sporto klubo „Audra“ prezidentas, treneris Kęstutis Smirnovas.
Prieš keletą metų jis kartu su kolegomis iš Lietuvos sporto universiteto ir Mykolo Romerio universiteto atliko tyrimą – apklausė 195 septintokus ir dešimtokus iš miesto ir kaimo mokyklų, kiek kartų per savaitę jie sportuoja, ką galvoja apie fizinį aktyvumą. Moksleiviai teigiamai įvertino judėjimą, siejo jį su būdu išlikti sveikiems – daugiau nei 90 proc. apklaustųjų sakė, kad kūno kultūra, sportas padeda stiprinti sveikatą, psichologinę būseną ir skatina produktyvumą.
Septintokai iš kaimiškų vietovių buvo įsitikinę, kad reikėtų sportuoti 3–4 kartus per savaitę, respondentai iš miestų nurodė, kad optimalu tai daryti iki 2 kartų per savaitę. 27,3 proc. dešimtokų sakė, kad sportas turėtų būti kasdienis užsiėmimas, 30,8 proc. jų nurodė, kad sportuoti reikėtų iki 6 kartų per savaitę.
„Vaikai visą laiką nori judėti, tik reikia sugalvoti judėjimui palankias formas. Būtų idealu, jei Švietimo ministerija sugebėtų rasti lėšų, kad per ilgąsias pertraukas vaikai susitiktų su keliais treneriais, judėjimai būtų teminiai, – vaikų norą išmėginti skirtingas sporto, pratimų rūšis puikiai žino K. Smirnovas. – Tai tikrai būtų teisingas požiūris, nes, jei žiūrėsime kitų tyrimų rezultatus, matome, kad vaikai ir jaunimas kuo toliau, tuo silpnesni bendro fizinio pasirengimo srityje.“
Sporto klubo prezidentas pastebi, kad daugiau juda ir geriau fiziškai pasirengę kaimuose augę vaikai, gyvenantys miestuose būna silpnesni. Rinktis galinčius rimtai sportuoti irgi tapo sudėtingiau – dabartiniai moksleiviai fiziškai nebe tokie stiprūs, pirmiausia juos tenka apmokyti, kad gebėtų atlikti fizinius normatyvus. Šiuos pasikeitimus K. Smirnovas sieja ir su kitokiu žmonių gyvenimo būdu, kai daugiausia sėdima, ir su menkesniu dėmesiu judrumui šeimose, darželiuose, mokyklose. Optimalu būtų, jei moksleiviai turėtų tris kūno kultūros pamokas per savaitę, nors dabar jų dažniausiai būna dvi.
„Labai svarbu, kad judėjimo užsiėmimai būtų tęstinis dalykas, esminis dalykas – kad vaikai matytų prasmę. Labai populiaru tiesiog jiems liepti, tu eik, daryk, tada tampa neįdomu, atsiranda atmetimo reakcija, bet jeigu moksleiviai matys prasmę, mankštinsis su malonumu“, – apie būsimas judrumo pertraukas kalbėjo vaikus sveikiau maitintis ir sportuoti skatinančio projekto „Sveikatiada“ koordinatorius Tadas Beržonskas.
Žiemos metu, kai moksleiviai mažiau būna lauke, projekto kūrėjai kviečia juos į „Mankštiadą“ – žaidimo forma įtraukia į judrias veiklas. Kasmet keli mėnesiai skiriami šokiams: mokyklos gauna vaizdo įrašų, kuriuos žiūrint galima pasimokyti gatvės, liaudiškų ir kitokių stilių šokių, padedant mokytojams juos kurį laiką mokosi ir vėliau šoka žaibiškuose sambūriuose („flashmobuose“). Jiems siūloma išmėginti naujų treniruočių programų, įvairių stilių pratimų.
„Orientuojamės ne į mokyklinius kūno kultūros pratimus, bet į tai, kas nauja, neišbandyta, rodome naujus pratimus, kurie suderinti su fizinio aktyvumo specialistais. Moksleiviai juos stebi ekranuose, atkartoja, turi stimulą padaryti geriau.
Dažnai visuomenėje vyrauja nuomonė, kad vaikai yra visko pertekę, nieko nenori, jiems tik kompiuteris galvoje – tiesa, dabar yra daug pasirinkimų, ką veikti, bet svarbiausia vaikus sudominti, ir jie su didžiausiu malonumu dalyvaus“, – sakė T. Beržonskas.
Problema – trūksta dušų, kamuolių ir ilgesnių pertraukų
Sudominti ir suteikti normalias sąlygas sportuoti – tokį didesnio vaikų judrumo receptą pasiūlytų „Sveikatiados“ atstovas. Važinėdamas po mokyklas, jis pastebėjo, kad didesniuose miestuose sporto salės ir inventorius geresni, o kai kuriose kaimų, mažesnių miestelių ugdymo įstaigose jos nepavydėtinos.
„Įsidėmėjau keletą mokyklų rajonuose, kur vaikams sporto salė buvo didžiausias turtas, apie papildomus kamuolius ir šokdynes jie retai pasvajodavo, netgi pasakojo, kad buvo tokių atvejų, kai turėdavo tris kamuolius visai mokyklai, jei vienas ar du susprogdavo, reikėdavo laukti kitų metų, kad gautų naujų“, – pasakojo jis.
Judriųjų pertraukų teigiamu poveikiu neabejojantis Šakių sporto klubo „Audra“ atstovas K. Smirnovas prastas kai kurių mokyklų patalpas mato kaip vaikus ir jaunuolius nuo sporto atbaidančius veiksnius. „Buvo vienas tyrimas, kodėl vyresnių klasių merginos nedaro kūno kultūros – jos gal ir nori, bet sąlygos nepalankios, nėra kur nusiprausti arba pertrauka tam per trumpa, nespėja. Noras sportuoti priklauso nuo amžiaus tarpsnio“, – sakė treneris, matantis, kad kartais fizinio aktyvumo poreikį užgesina paprasčiausi dušų trūkumai.
Mažesniems reikia, kad judėjimas būtų įdomus, sporto džiaugsmas turėtų būti skatinamas dar šeimose ir darželiuose. Vyresniems, pasak K. Smirnovo, daug reikšmės turi sportu degantis ir mokantis juo „užkrėsti“ kūno kultūros mokytojas.
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą