Patarimai/rekomendacijos, Psichologija, Vaikai/šeima

Jaučiuosi bejėgė, labai save graužiu

Mano klausimas būtų toks, kokią pagalbą man galite pasiūlyti? Ar kognityvinė elgesio terapija man padėtų?

Jaučiu, kad jau seniai krentu į emocinę bedugnę. Nebegaliu valdyti savo emocijų. Vis dažniau verkiu, ypač kai reikia kalbėti apie save, jaučiuosi bejėgė. Esu labai pikta, pyktis paliečia ir kitus. Labai save graužiu (tuo pačiu ir neigiu tai) dėl visko. Kiekvieną vakarą man net bloga prisiminus visą dieną, aš rakinėju savo poelgius, kalbą, potyrius ir viską, VISKĄ norėčiau pakeisti, todėl kas vakarą užmiegu su kartėliu, nusivylimu, pykčiu, beprotiška sąžinės graužatimi. Man gaila mano gyvenimo, gaila vyro. Aš norėčiau viską pakeisti. Bet tam neturiu žinių, užsispyrimo, drąsos. Esu ėjusi pas psichologą, bet labai nepasisekė jį išsirinkt…

Dariausi nerimo testą, pradžioje, kai pamačiau, kad mano nerimas labai aukštas nustebau, bet vėliau supratau, kad niekada į jokį testą nebuvau atsakiusi sąžiningai, visad atsakydavau iš kito perspektyvos, kaip atsakytų normalus, daug pasiekęs žmogus arba žmogus, kokiu norėjau būti aš.

Mokykloje, universitete, dabar praktiškai geriausio draugo neturėjau, kalbu apie tokius, kuriems galėčiau pasakoti slapčiausias savo mintis, pasakoti kaip aš jaučiuosi. Mane supo labai daug žmonių ir aš bendravau, bet niekada neatsivėriau nei vienam. Anksčiau ir dabar bandau būti ta linksmuolė, kuri nepatogiose situacijose juokiasi, laido nesuprantamus juokus. Todėl visą gyvenimą ir prabuvau paviršutiniška, neprisileidau nieko. Nebemoku bendrauti rimtai, nepriimu kitų nuomonės (tą supratau neseniai), nebemoku argumentuotai kalbėti, nebemoku dėstyti minčių. Nemoku reikiamu metu atsirinkti teksto, kurį galima sakyti artimiems, darbo aplinkos, nepažįstamiems žmonėms. Viskas taip „sumalta“.

Dabar suprantu, kad labai bijau blogai atrodyti/pasirodyti, todėl daug metų tiesiog bijau išeiti iš namų ir pradėti naują veiklą, bijau apsijuokti. Išraustu pamačius pažįstamą žmogų bet kur, visada abejoju ar jis mane prisimena. Aš pradėjau pirkti rūbus kuo mažiau išsiskiriančius iš minios, dažnai visai ne madingus. Aš sąmoningai slėpiausi po drabužiais.

Labai noriu pakeisti savo gyvenimą, noriu nebijoti naujų žmonių, erdvių, noriu išbandyti naujų dalykų ir kažkokiu būdu priimti, tai kad, mano gyvenimas yra mano, ir koks skirtumas , ką kiti mąsto… Noriu išmokti bendrauti su žmonėmis, noriu ant jų nepykti. Noriu pasidžiaugti gyvenimu, diena ir savo vyru.

Lina (35 metai)

Komentuoja Edvardas Šidlauskas:

Prieš atsakant kas padėtų, susidėliokime problemą, kurią ruošiamės spręsti. Apibendrinant jūsų tekstą, galima sakyti, jog kenčiate dėl neigiamos savivertės, tai mintys, įsitikinimai atsiradę per įvairias gyvenimiškas patirtis. To pasekmė – perfekcionizmas, perdėtas reikalavimas iš savęs išdarinėti kažkokius stebūklus, verstis per galvą, tarsi siekiant kažkam kažką įrodyt, o kai tai nesigauna, kas visai natūralu, nes tik pasakose mes turime burtų lazdeles, imate save dar labiau smerkti, mat tai tarsi patvirtina, „taip, aš tikrai niekam tikusi, juk va, vėl nesigavo nieko“, ir kuo daugiau pastangų dedate tam paneigti ir vėl žlungate, tuo dar labiau jaučiatės bejėgė, nieko verta, užsisuka ydingas ratas. Iš čia ir pyktis, agresija aplinkinių atžvilgiu ir dar didesnis pyktis, kad pykstate ir neva nevaldote emocijų.

Raktinis žodis pas jus yra „viskas“. Tai dar kitaip vadinamas mąstymas „juoda-balta“, „viskas arba nieko“. Pradėkite nuo apmąstymų, kad sąvoka „viskas“ ar „niekas“ yra tik abstraktūs žodžiai, kalbos sukonstruota logika, bet gyvenime tokio dalyko mes nesutiksime, dažniausiai nebūna „viskas gerai“ arba „viskas blogai“ [plačiau].

Suprantama, kad užsimojus pakeisti viską – bet ką ištiks nesėkmė. Pradėkime nuo kažko, pakeiskite savo gyvenime kažką, kažkokį vieną menką, jums lengvai įkandamą dalyką ir tik jį, tada pasidžiaukite tuo, užtvirtinkite pergalę ir eikite prie kito jus netenkinančio dalyko. Siekiant tikslų, svarbūs maži žingsneliai, kai pasirenkamos lengvai įveikiamos sunkumų porcijos, kas gal neatrodo kažkas tokio atskirai, bet kartu sudėjus, jau daro įspūdį. Pavykę, kad ir nedideli darbai – stiprins savivertę. Ją gaivinti galima ir ne vien tik sprendžiant savo įsisenėjusias bėdas, labai efektyvus metodas yra pagalba kitiems, padarykite kasdien po kelis gerus darbus ir užrašykite tai dienoraštyje, bent 30 dienų [pavyzdys].

Atsakant į klausimą ar tiks kognityvinė elgesio terapija, sakau taip, darbui su pažeista saviverte yra dvi man žinomos lietuviškai išverstos knygos: „Įveikite menką savigarbą“, Melanie Fennell ir “Geros nuotaikos vadovas“, David D. Burns.

Išmintingai pasirinkote, kai atsisakėte kovoti su savo sunkumais viena, ir parašėte šį laišką. Tęskite ir paverskite tai tradicija. Visame pasaulyje ir visais laikais yra gerai žinomas būdas spręsti sunkumus, kreipiantis pagalbos į kitus, į vieno ar kito dalyko mokytoją ar ekspertą.

Jei dirbant su knygomis iškils sunkumų – mėginkite kreiptis dar sykį į psichologą, tyrimai sako, kad apie 30 proc. klientai ir konsultantai tiesiog natūraliai nedera dėl savo temperamento ar kažkokių kitų ypatumų, tad drąsiai mėginkite vėl.

Tūkstančio mylių kelias prasideda nuo vieno žingsnio.

P. S. Su tais draugais čia visaip pasitaiko, kad jų nėra – nebūtinai jūsų kaltė, pamėginkite, pradžiai, pati tapti sau geriausia drauge. Mokykitės retsykiais taip pagalvoti, kad jei tą ar aną darytų, jaustų jūsų gera draugė, ką jūs jai sakytumėte tada, kaip palaikytumėte? Kalbėkitės taip sau su savimi, kai ištinka savigraužos atakos. Puiki knyga ta tema – „Sąmoningas kelias į užuojautą sau“, Christopher K. Germer.

Psichologas Edvardas Šidlauskas | psichika.eu

Susijusios naujienos

Palikti komentarą

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus skelbiamas.