Buvo dienų, kai apie gatvės šokėjo ateitį svajojantis Edgaras Kerpė sulaukdavo pajuokų. Tačiau jaunas vaikinas atkakliai siekė savo svajonės ir galiausiai pelnė neregėtą šlovę. Jo patarimas visiems jaunuoliams – klausyti savęs. Tokią žinią žiūrovams jis siunčia ir savo šokiais.
Klaipėdietis, praėjusiais metais laimėjęs televizijos projektą „Lietuvos talentai“, iki šiol neatsigina gerbėjų dėmesio – vaikiną gatvėse užkalbina jį atpažinę praeiviai. Šokėjas pripažįsta – bendravimas su jais išties praskaidrina nuotaiką. Tačiau vaikinas sako to nesureikšminantis. Daugiausiai dėmesio ir jėgų toliau skiriama jo gyvenimo aistrai – šokiams.
Štai laimėjęs „Lietuvos talentus“ E. Kerpė kartu su savo partnere Valentina Lukša dalyvavo ir Brėmerhafene (Vokietija) vykusiame pasaulio čempionate. Čia hiphopo dueto kategorijoje lietuviai iškovojo 2-ąją vietą.
Vaikinas jau dabar įvardijamas kaip vienas geriausių šokėjų Lietuvoje.
Ar galite papasakoti, kada pajutote, kad Jums patinka šokti? Ar tai buvo koks ypatingas įvykis, po kurio pajutote trauką šokiui, o gal ėjote to link kiek ilgiau?
Pradėjau šokti nuo 8 metų. O buvo taip, kad tuo metu labai dažnai pamatydavau gatvės šokėjus. Vertindavau į tai, ką jie daro, ir mane tai žavėdavo. Prisimenu, buvo populiarūs filmai apie gatvės šokius, kuriuos taip pat žiūrėdavau. Pamėginau išbandyti ką nors panašaus savo paties gyvenime. Ir, galima sakyti, pagavau gatvės šokių kabliuką.
Ar sulaukėte tėvų palaikymo?
Tėvai niekada neprieštaravo mano pasirinkimui ir išties labai palaikė. Jie buvo tie žmonės, kurie mane ir užvedė ant šio kelio.
Viename interviu esate sakęs, kad iš jūsų svajonės šokti juokėsi ir mokytojai, ir draugai. Kaip sugebėjote neatsisakyti savo svajonės?
Žvelgdavau tokius pasisakymus itin skeptiškai. Aš turėjau labai daug tikslų, norėjau įrodyti, kad galiu būti vienas geriausių šokėjų. Taip pat norėjau įrodyti, kad tai yra įmanoma padaryti taip, kad šis hobis virstų profesija ir iš to būtų galima valgyti duoną.
Tokie siekiai vedė mane pirmyn.
Tad kai mane kartais žmonės pašiepdavo, aš tiesiog nekreipdavau į tai dėmesio, nes esu pakankamai užsispyręs, kad siekčiau savo tikslo.
Man svarbiausia buvo įrodyti kažką ne kitiems, o sau.
Bet, tiesa, būdavo ir tų, kurie mane be proto palaikydavo. Jie man juokais sakydavo: „Varyk tiktais!“
O ar Jums patiko mokykla? Baigėte ją nuotoliniu būdu, nes panorote dirbti Vilniuje?
Taip, išties, kai man buvo 17 metų, gavau galimybę dirbti ir vesti treniruotes Vilniuje, ANT studijoje.
Aš tikrai negalėjau praleisti tokios galimybės. Mokyklą baigiau nuotoliniu būdu dėl to, nes reikėjo išsikraustyti į Vilnių.
Mokykloje, beje, mokiausi tikrai gerai. Vis dėlto, daugiau dėmesio skirdavau tiems dalykams, kurie mane domino, aš žinojau, kad jų man tikrai prireiks.
Esate įvardijamas kaip hiphopo šokėjas. Ar galite plačiau papasakoti, kodėl patinka būtent šis šokio stilius?
Dažniausiai šoku hiphopą. Tai man patinka todėl, nes šis šokio stilius leidžia pasijusti laisvam. Esi tarytum nevaržomas, gali save išreikšti ir atskleisti savo asmenybę.
Tiesa, aš save vadinu universaliu šokėju – man artimas ne vienas šokio stilius: hiphopas, popping, house, locking, litefeet.
Kaip ryžotės dalyvauti projekte „Lietuvos talentai“? Ar galite prisiminti savo pirmą pasirodymą: kaip jam ruošėtės, kokios emocijos užlipus ant scenos apėmė, kaip po to reagavo draugai ir šeima?
Galima pasakyti, kad „pribrendo reikalas“. Aš panorau pasidalyti savo kūryba su pasauliu. Norėjau parodyti šią išraišką, tas įvairias per šokį siunčiamas žinutes. Ir, žinoma, atsirado siekis tapti pirmuoju šokėju, laimėjusiu šį konkursą.
Prisipažinsiu, kad prieš pirmą etapą net nesiruošiau. Improvizavau. Taip man sekėsi daug geriau. Kai šoki taip, atrodai išties natūraliai. Negaliu sakyti, kad nesusidūriau su jauduliu. Tačiau moku jį įveikti. Aš neturiu didelės scenos baimės.
Kalbant apie šeimą ir draugus, esu jiems labai dėkingas, kad nė vienas nežvelgė į šią avantiūrą skeptiškai ir mane labai palaikė.
Žinia, „Lietuvos talentuose“ vyko ne vienas pasirodymas, tad turbūt teko intensyviai ruoštis. Ar galite plačiau papasakoti apie tas dienas, kai dalyvavote šiame projekte?
Jeigu atvirai, aš daug nesiruošiau, nes ėjau kaip solistas. Turėjau daug kuo pasidalyti su žiūrovais. Mintys, kurias siekiau atskleisti judesiais, buvo susikaupusios viduje ir kone veržėsi.
Net finaliniam pasirodymui ruošiausi tik pusantros valandos.
Tai išties nedaug. Pasakysiu paprastai – viskas ėjosi kaip sviestu patepta.
Informacijos šaltinis: ve.lt
Palikti komentarą