Psichologė Milda Karklytė atsako į tėvams svarbų klausimą: kaip kalbėti su vaikais apie svarbius dalykus?
1. Kuo skiriasi suaugusio žmogaus ir vaiko požiūris į problemas?
Jei kalbame apie problemas, su kuriomis susidūria patys vaikais – šios problemos vaikams atrodo žymiai didesnės, kartais jiems atrodo, jog ištiko tikra tragedija, kai tuo tarpu suaugusiam tai gali atrodyti nereikšmingas dalykas.
Suaugusio žmogaus protas, susidūręs su problemomis, ima generuoti idėjas, ką jis galėtų padaryti, o vaikas supranta jog nutiko kažkas blogo, tačiau dažnai neturi vidinių resursų su tuo susitvarkyti.
2. Kaip reikia kalbėti su vaiku, jei jis labai pergyvena dėl:
Gauto blogo pažymio?
Visu pirma, dar prieš vaikui gaunant įvertinimus, svarbu, kalbėti su juo apie mokymąsi, akcentuojant, jog svarbiausia yra procesas ir pastangos, o ne įvertinimas. Juk jei vaikas stengsis, jis anksčiau ar vėliau įsisavins reikiamą informaciją. Tačiau, jei nuolat teks nusivilti dėl nepakankamo įvertinimo, vaiko motyvacija gali stipriai mažėti, jis ims nebesistengti, be jokios abejonės dėl to nukentės ir žinios. Aptardami dieną su vaiku, taip pat, turėtume klausti ne ,,kokį įvertinimą gavai?“, o ,,ką naujo, ką įdomaus sužinojai?“
Kai tokiu būdu kalbėsime su vaiku, jis tikrai mažiau pergyens gavęs blogą pažymį. O kai taip jau nutiko, vėlgi reikėtų vaikui priminti, jog pažymys nėra toks svarbus, svarbu, jog stengeisi atlikti užduotis, o nepasisekti gali visiems. Galime vaikui įvardinti, kada nepasisekė Jums, kitiems Jūsų artimiems žmonėms. Tačiau jei matėme, jog vaikas gavo žemesnį pažymį dėl to, kad mažai stengėsi, vertėtų su juo tai aptarti užduodant klausimus: ,,Kaip tu jautiesi, gavęs tokį pažymį?“, ,,Kaip manai, ką kitą kartą galėtum padaryti, kad taip nenutiktų?“, ,,Ar galim kitą kartą pasistengti taip ir padaryti?“. Vaikas greičiausiai pats supranta, jog pritrūko pastangų ir dėl to pasėkmės jį dabar liūdina. Tad pats tai supratęs ir įvardinęs, tikėtina kitą kartą imsis daugiau iniciatyvos, nei po tėvų moralų dėl blogo mokymosi.
Pykčio su draugu? Pykčio su simpatija? Konflikto su mokytoju?
Vaikams pykčiai su bendraamžiais būna labai skausmingi. Tad kalbant su vaiku svarbiausia būtų atliepti ir suprasti jo emociją. Svarbu, jog įsijaustume į vaiką, taip, kaip situacija gali matyti jis, nenumotume ranka žiūrint iš suaugusiųjų perspektyvos ,,aj, ko čia pyksti dėl tokių nesamonių“ ir pan.Tad visų pirma vertėtų įvardinti vaiko emociją ,,aš matau, jog tu esi nusiminęs, dėl to, jog susipykai su Jonu“, tuomet paprašyti papasakoti, kas nutiko. Klausant vaiko svarbu vengti moralizavimų, pamokslų, tiesiog parodyti, kad mes jį girdime, tikime juo ir suprantame jo poziciją.Išklausius vaiko pasakojimą iki galo, vertėtų jo paklausti, ,,o kaip tu manai, ką dabar reikėtų daryti, jog galėtum susitaikyti su draugu?“ Gali būti, jog vaikas pats puikiai žino atsakymą ir jam svarbiausia buvo išlieti savo jausmus bei mintis. Vistik gali būti, jog vaikas jaučiasi pasimetęs ir nežino, kaip reikįtų pasielgti. Tuomet vertėtų su juo aptarti galimus elgesio būdus, taip pat tai, ką jis galėtų padaryti, jog pasijaustų geriau.
3. Kaip kalbėti su vaiku, kuris nėra linkęs atsiverti?
Kalbant su tokiu vaiku, labai svarbu jo nespausti. Jei matome, jog vaikas nusiminęs ar įpykęs, vertėtų tiesiog atspindėti jo emociją, pasakyti ,,matau, kad tu pyksti“ ar ,,matau, jog esi nuliūdęs“, ,,gal galėtum man papasakot, kas nutiko?“, jei vaikas atsisakys, tuėtume pasakyti, jog mes suprantame, jog jam dabar yra sunku kalbėti ir jei tik jis užsinorės pakalbėti vėliau, mes visada būsime pasiruošę.
Svarbu nesakyti vaikui ,,nepyk“, ,,neliūdėk“, nes taip mes tik skatiname užgniaužti savo jausmus. Vertėtų vaikui pasakyti, jog normalu, kad kartais būna liūdna ar pikta, kad ir mums taip būna, galime papasakoti vaikui, kas tokiu metu galėtų padėti pasijusti geriau.
Jei vaikas jaus mūsų švelnų buvimą šalia, nejaus spaudimo primygtinai kalbėti, labai tikėtina, jog palaipsniui jis ims norėti vis labiau atsiverti pats.
4. Kaip išmokyti vaiką vertinti tikrus dalykus, o nuostatas palikti nuošalyje?
Manau, vienintelis ir tiesiausias kelias tai daryti – mokyti savo elgesio pavyzdžiu.
Vaikai matydami, girdėdami mus tai darant, seks mūsų pavyzdžiu.
5. Kaip paskatinti savo vaiką bandyti stengtis vardan tikslo ir tobulėti? (tarkime, vaikas dažniausiai gauna 6-etus ir tarsi „užsiciklina“, jog tik tokio pažymio ir yra vertas)?
Motyvuojant vaiką labai svarbu tikslą sieti su jo idealiais, norais, svajonėmis. Svarbu, jog pasistengtume kalbėti kuo labiau vaikui suprantama kalba. Neretai mes su mažu vaiku kalbame lyg su suaugusiu, tik subrendusiam žmogui suprantama kalba, vertybėmis, mažam vaikui tai suprasti yra sunku. Tad savo kalbą turėtume kiek įmanoma priarinti prie vaiko amžiaus raidos.
Taip pat yra labai svarbu visuomet aptarti ir pabrėžti sėkmės istorijas.
Kalbant apie Jūsų pavyzdį: juk tikrai buvo bent keli kartai, kada vaikas gavo daugiau nei 6. Tad kalbant su vaikui reikia pabrėžti ir aptarti tuos kartus, pasakyti, kad mes matome ir tikrai tikime, kad jis tai gali, paklausti, kaip vaikas mano, ko jam trūksta, kad jam geriau pasisektų? Kaip mes galėtume jam padėti tai įvykdyti?
6. Kokias gyvenimiškas pamokas tėvai turi padėti savo vaikams išmokti?
Tėvai augindami vaiką moko labai daug svarbių dalykų. Turėtume galvoti apie tai, ko vaikui reikės norint sukurti sėkminingą ir laimingą savarankišką gyvenimą. Tikiu, kad skirtingų pasaulėžiūrų tėvai mano, jog skirtingi dalykai yra svarbūs. O taip pat ir kiekvieno vaiko poreikiai yra skirtingi, pvz. viena vaiką reikia mokyti daugiau pastovėti už save, kitą kartais nusileisti ir daugiau bendradarbiauti – tai priklauso nuo turimų vaiko charakterio savybių bei silpnesnių jo vietų.
Tačiau manau, svarbiausi dalykai, ką turėtume mokyti visus vaikus – visų pirma mokėti būti savimi, nesistengti apsimesti ar dirbtinai įtikti kažkam, tačiau tuo pačiu mokėti įsilieti į grupę, bendradarbiauti, būti jos dalimi. Taip pat labai svarbu, vaikus mokyti pažinti, įvardinti savo emocijas bei įgusti jas tinkamai išreikšti. Pažinti save, suprasti savo norus bei mokėti juos pasiekti socialiai priimtinu būdu.
7. Kokias situacijas vaikas turi suprasti ir išgyventi pats be suaugusiųjų įsikišimo?
Mano nuomone, kol vaikas dar yra mažas mes turėtume būti šalia ir palaikyti visose jam svarbiose situacijose. Žinoma, svarbu vaikui leisti patirti ir išgyventi kilusius jausmus, tačiau mes turėtume būti šalia, palaikyti, leisti vaikui jaustis saugiu, parodyti, kaip jis gali išreikšti kilusius jausmus, kaip galėtų išspręsti susidariusią situaciją. Svarbu, jog vaiko nemoralizuotume, tiesiog švelniai būtume šalia, užtikrindami jam emocinį saugumą.
8. Vaikas save lygina su kitais ir jaučiasi prastesnis už kitus. Ar tai yra problema? Jei taip, kaip ją spręsti?
Vaikų lyginimas vienų su kitais yra vienas žalingiausių veiksnių vaiko emocinei raidai. Dažiausiai vaikai taip elgiasi, kadangi girdi suagusiųjų – tėvų, auklėtojų, mokytojų ir pan. lyginimą. Tad labai svarbu, jog suaugę taip nesielgtų. Labai svarbu su vaiku kalbėti apie tai, jog visi mes esame skirtingi – vieniems geriau sekasi vienoje, kitiems kitoje srityje, tačiau tai visisškai nereiškia, jog vieni ar kiti yra geresni, pranašesni, visi mes esame labai geri. Svarbu, kad visada rastume už ką vaiką pagirti, akcentuotume jo gerąsias savybes, stipriąsias puses.
Psichologė Milda Karklytė / Laimingas Vaikas
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą