Mažas vaikas negali pats suvokti savo asmenybės, o tai reiškia, kad ir savo elgesio. Jam dar nesusiformavo tam reikalingi psichologiniai mechanizmai. Kaip vaikui suprasti, kas jis toks? Ar teisingai elgiasi? Vaikas tai supranta per jam reikšmingus suaugusius – tėvus. Jie jam pasako, kas jis toks (šaunuolis, protingas berniukas, tu gabus, tu tikras vyras ir t.t.) ir vertina jo veiksmus (štai čia padarei teisingai, tau puikiai gaunasi, o štai čia suklydai, tu gerai/blogai elgiesi ir t.t.)
Vaikui nepaprastai svarbus tėvų pritarimas, kad galėtų suprasti, jog pasaulis saugus, kad jis pats – sėkmingas, efektyvus, mylimas. Mažo vaiko nuomonė apie save – tai iš tikrųjų jo tėvų nuomonė apie jį, kurią jis paskui pasisavina ir padaro sava.
Vaiko mokymosi procesas – tai nesibaigiantis mėgdžiojimas. Žiūrėdamas, kaip mama ir tėtis elgiasi konkrečiose situacijose, vaikas nesąmoningai tą elgesį kopijuoja (vaikas visada yra tėvų veidrodis, nors dauguma atkakliai nenori to suprasti). Kieno elgesį berniukas labiau linkęs kopijuoti? Kalba čia eina būtent apie socialinį elgesį – viešumoje, gatvėje, santykiuose su bendraamžiais, su priešingos lyties atstovėmis, kitais suaugusiais. Jis kopijuos tėvą.
Viskas vyksta maždaug taip: tėvai pasakė, kad esu berniukas – valio, aš berniukas! – o kas jis toks, tasai berniukas? Kaip man elgtis? O tėtis – berniukas? (kaip visi suprantame, vaikystėje tai vienintelis prieinamas berniukas) – taip, tėtis berniukas – o jis geras berniukas? – mama sakė, kad geras – reiškia, BŪSIU KAIP TĖTIS.
Vadinasi, kad būčiau geru berniuku, turiu mėgdžioti tėtį, išsiaiškinti, ką jis galvoja apie mane ir mano poelgius, ką jis man sako – man svarbus atgalinis ryšys, kad suprasčiau, ar pavyko susidoroti su vyro vaidmeniu.
“Sūnau, aš tavimi didžiuojuosi” – viskas gerai, aš sėkmingas vyriškis.
“Sūnau, kartais tu darai klaidas (verki, tingi ir t.t.), bet apskritai esi šaunuolis, kas stengiesi, bandai, mėgini. Tau dag kas gaunasi, o jei nesigauna, tai aš tave to išmokysiu (padėsiu, patarsiu)” – viskas gerai, esu sėkmingas kaip vyras, o ko dar trūksta – išmokys tėtis.
“Sūnau, tu debilas, užaugsi nevykėliu kiemsargiu” – aš blogas, defektyvus vyras.
“Sūnau, ko tu verkšleni kaip boba? Nebūk skuduras” – štai kaip viskas yra, pasirodo, aš netgi apskritai ne vyras…
Negatyvių tėvo signalų esmė yra maždaug tokia: “Tu kažkoks ne toks”, “Tu neteisingas”, “tu ne toks, kaip aš, reiškia, defektyvus” ir t.t.
Atvirai kalbant, tėvų pritarimas mums reikalingas ne vien vaikystėje, bet ir suaugus. Jeigu žmogus sako, kad jam nusispjauti, ką apie jį galvoja ar kalba tėvai, jis greičiausiai meluoja. Man jokio skirtumo, ką apie mane galvoja pažįstamas arba štai tas praeivis su skrybėle – man išties vienodai šviečia, ką jie ten sau mąsto. O štai mama su tėčiu… Nori tu to, ar nenori, klausimas čia tik vienas – kaip stipriai tau rūpi tėvų nuomonė.
Ir štai čia prasideda įdomiausias dalykas, jau suaugusiame amžiuje. Gavo berniukas, ar negavo, ar gavo nepakankamai tėčio pritarimo vaikystėje – visa tai neišvengiamai įtakos visą jo gyvenimą, tame tarpe ir santykius su aplinkiniais – artimais ir nelabai, o taip pat santykius sus savimi.
Kaipgi demonstruoti vaikui tą pritarimą? Viskas banaliai paprasta:
- Rodykite pavyzdį – kaip elgiatės su žmona, savais tėvais, kaip reaguojate į problemas bei konfliktus ir kaip sprendžiate, ką manote apie darbą, kaip ilsitės – visa tai vaikas pasąmoningai nuskaito, o paskui ima kopijuoti;
- Visi turime teisę klysti, o vaikas, mažasis vyras, dėl kol kas dar labai menkos gyvenimiškos patirties, šios teisės turi žymiai daugiau, nei suaugęs. Nedrauskite jam įgyti patirties. Ne veltui sakoma: “Ne aš darau klaidas, o klaidos daro, sukuria mane”. Palaikykite, jei vaikas nepasitiki, patarkite, jeigu nežino, padėkite, jeigu nesigauna;
- Gerbkite mažąjį vyrą. Pagarba – tai dėmesys kito žmogaus poreikiams. Negerbdami vaikystės (kaip ir paauglystės), jūs nesulauksite pagarbos sau pačiam senatvėje;
- Suraskite, kuo nuoširdžiai norėsis užsiimti drauge su sūnumi, patiriant iš bendros veiklos malonumą ir pasitenkinimą;
- Paskaitykite bent po kelis, bent po vieną puslapį apie vaikų ir paauglių auklėjimą, apie jų vidinį pasaulį, kuo jie gyvena, kuo kvėpuoja. Laikas, praleistas tai studijuojant, būtinai atsipirks laimingomis minutėmis, valandomis, dienomis, savaitėmis ir t.t. – praleistomis drauge su sūnumi.
Ir tada, galbūt, sulaukę žilo plauko, išgirsite sūnaus žodžius:
-Ačiū tau, tėti.
-Už ką?
-Už viską, ką tu man… (įrašome, kas jums svarbu). Už tai, kad esi mano gyvenime…
Informacijos šaltinis: https://seimairnamai.eu/
Palikti komentarą