Ankstyvasis lavinimas neša didelę naudą – tiek vaikams, tiek visuomenei, įsitikinęs 2000-ųjų Nobelio premijos laureatas ekonomistas James‘as Heckmanas. Čikagos universiteto profesoriaus J. Heckmano sukurti modeliai padeda apskaičiuoti, kokį poveikį asmens uždarbiui turės vieneri metai studijų, arba nustatyti, kiek skirsis tam tikro amžiaus ir išsilavinimo vyrų ir moterų uždarbio dydis.
Profesoriau Heckmanai, kodėl Jus, tokio aukšto lygio ekonomistą, sudomino mažų vaikų gerovė ir vargai?
Prieš dvidešimt metų daug laiko skyriau pasiruošimo darbo rinkai ir profesinio mokymosi programoms Amerikoje ir Europoje. Šios skurdo mažinimui skirtos programos buvo nukreiptos į vyresnius paauglius ir jaunuolius. Deja, tos priemonės nebuvo sėkmingos. Mes išsiaiškinome, kad jaunuoliams mokymai padarė menką ar net neigiamą poveikį. Tai mane nuliūdino.
Nusivylimas nesėkminga intervencija vyresniame amžiuje paskatino atsigręžti į mažuosius?
Susidomėti ankstyvąja vaikyste paskatino tuo metu dažnai sutinkamas Charles‘as Murray‘ėjus. Jis buvo sensacingos knygos Bell Curve, kurioje daugelis problemų aiškinamos pažeidžiamiausių socialinių grupių intelekto stoka, bendraautoris. Su apmaudu pamaniau, kad galbūt tikrai esama žemesnio intelekto žmonių, kurie dėl genetinių priežasčių ne itin gerai funkcionuoja gyvenime. Tuo metu atsitiktinai atkreipiau dėmesį į ankstyvosios raidos tyrimus. Išgirdau vaikų neurologo Harry‘io Chugani pranešimą. Jis kalbėjo apie įtaką smegenims ankstyvosios raidos laikotarpiu, apie skurde gyvenančius vaikus ir ankstyvąjį lavinimą. Likau sužavėtas. Man atsivėrė galimybė paneigti genetinį determinizmą, apie kurį visada kalbėjo Murray‘ėjus.
O kaip atradote Perry ikimokyklinio ugdymo projektą (Perry Preschool Project)[1], kuris praeito amžiaus septinto dešimtmečio pradžioje buvo sumanytas remti ikimokyklinio amžiaus afroamerikiečių vaikus iš socialinės rizikos šeimų?
Apie šį projektą man atsitiktinai pranešė vienas mano studentų. Čikagoje giliai įsišaknijęs susidomėjimas socialine politika. Antai su Tedu Schulzu, taip pat Nobelio premijos laureatu, esu daug kalbėjęs apie akademinių pasiekimų ir aukštų šeimos pajamų sąsajas. Sukaupėm šūsnis duomenų, ir pasirodė, kad motinos išsilavinimas turi lemiamos reikšmės. Mane sužavėjo įžvalga, kad gebėjimų žirklės, stebimos tarp aštuoniolikmečių, buvo matomos jau tarp penkiamečių.
Tai vis dėlto genetinis determinizmas? Sumanios, išsilavinusios motinos išaugina sumanius vaikus, ir visi uždirba daug pinigų.
Taip galėtų atrodyti. Tačiau mane sužavėjo tas faktas, kad pradinės sąlygos įgyti ar neįgyti išsilavinimą nustatomos vos penkerių metų ar netgi dar anksčiau. Tuomet liko atsakyti į klausimą, ar tas sąlygas įmanoma keisti taikant kokią nors lavinimo intervenciją.
Ir tokios sėkmingos intervencijos pavyzdžių aptikote priešmokyklinio ugdymo studijose?
Taip, mes iš naujo analizavome programų duomenis.
Diskusijose apie ankstyvąjį lavinimą Jūs metėte „gimimo skriaudos“(angl. accident of birth) priekaištą. Ar jus už tai pasmerkė?
Ne, žmonės suprato tai kaip ekonominį argumentą. Ekonomikoje viskam egzistuoja rinka. Įsivaizduokite, idealiame pasaulyje būtų įmanomas embriono draudimas nuo netikusių tėvų. Prieš dešimtmetį vienas mokslininkas debatuose pametėjo mintį, kad pavyktų atsikratyti skurdo, jei būtų įmanoma apsidrausti nuo blogų tėvų. Tačiau mes neturime tokios rinkos.
Vadinasi, kalta šeima?
Ekonomistui tėvų nesėkmė, ar prastas funkcionavimas, lygu rinkos nesėkmei. O rinka yra koreguotinas darinys. Kiekvienas mūsų gimdamas patenka į sąlygas, kurių niekaip negali kontroliuoti. Mūsų tėvai, mūsų genai, mūsų lavinimas, mūsų sveikata – visa tai nulemia šeima. Greta viso to egzistuoja dideli objektyvių šeimos galimybių skirtumai. To visiškai nepakeisime, tačiau šį tą galime koreguoti. Kreipti dėmesį į nevienodus šeimų išteklius deramai ugdyti savo vaikus – ypač svarbu.
Šiuo metu lavinimui mokykloje – nuo priešmokyklinės iki dvyliktos klasės – skiriami milijardai. Kodėl to per maža, kad būtų įveikta nelygybė?
Mes vertinome keletą ilgalaikių studijų apie ankstyvąją raidą bei investicijas į ugdymą ankstyvame amžiuje ir įsitikinome, kad patirties ir lavinimo nelygybė ankstyvoje vaikystėje veda į gebėjimų, pasiekimų, sveikatos ir apskritai sėkmės brandžiame amžiuje nelygybę. Duomenys rodo, kad neigiamas šeimos ir aplinkos įtakas gali sumažinti investicijos į kokybišką ankstyvąjį lavinimą.
Jūs reikalaujate ankstyvosios intervencijos pirmiausia tiems vaikams, kuriuos „gimimo skriauda“ paliečia skaudžiausiai. Ar tai nesukeltų likusių 80 procentų nepasitenkinimo?
Vidurinysis ir aukštesnysis visuomenės sluoksniai ir šiaip daug investuoja į savo vaikus. Ir pilnos šeimos gerokai daugiau investuoja į savo vaikus nei vieniši tėvai ar motinos. Kognityvinių gebėjimų skatinimo žirklės tarp socialinių grupių pastaraisiais metais vis didėjo. Vaikai, augantys ribotomis sąlygomis, menkiau skatinami, gauna mažiau dėmesio ir prastesnę sveikatos priežiūrą. Prieraišus santykis tarp tėvų ir vaikų taip pat yra galingas įgūdžių, kuriuos suaugę turės vaikai, įskaitant ir sveikatą, indikatorius.
Kitais žodžiais tariant, ankstyvoji intervencija skurstantiems vaikams – tai mėginimas kiek įmanoma suvienodinti galimybes?
Taip. Vien pažvelgę į skirtingų žodžių skaičių, kurį per mėnesį išgirsta skirtingų socioekonominių grupių trimečiai vaikai (500 žemos socialinės padėties šeimose, 700 darbininkų šeimose ir 1100 gerą išsilavinimą turinčių tėvų šeimose), išvysime spragas, kurias kitais būdais būtų sunku užkamšyti. Svarbu tiksliai nagrinėti duomenis ir išmintingai investuoti. Ekonomistui tai būtinybė. Esant ribotoms priemonėms, turime investuoti ten, kur bus pasiekta didžiausia nauda. Mokesčių mokėtojai gali ir privalo tikėtis, kad jų pinigai sukurs pridėtinę vertę.
Ar daugeliui tai neskamba pernelyg prieštaringai?
Dar ir kaip! Žmonėms ši tema sukelia stiprius, labai stiprius jausmus. Iš tikrųjų žmonės nepakenčia, kad tai, kas jiems mieliausia, yra įkainojama. Už tai esu puolamas.
Obama, reikalaudamas ankstyvojo ugdymo „vaikams šešėlyje“, rėmėsi Jūsų darbu. Ar dėl to taip pat buvote puolamas?
Net labai piktai. Tie žmonės sako, kad mano argumentai juokingi. Tuo tarpu kiti entuziastingai mane palaiko. Tačiau gerų norų neužtenka. Mums reikia duomenų. Iš kur mums, tiesą sakant, žinoti, kuri mokymo programa gera? Turime labai nedaug tokių studijų kaip Perry ar Abecedarian. Perry tyrime buvo daug atsitiktinumo, o jį vykdę žmonės jau mirę. Tai, kad išvis neturime duomenų apie kognityvinius gebėjimus, taip pat atsitiktinumas. Duomenų buvo, tačiau kurį laiką jie išvis nebuvo vertinami.
Perry projekte dalyvavusiems vaikams, kurie penkerių metų amžiaus pradėjo lankyti mokyklą, gerai sekėsi iki antros klasės galo, o tada prasidėjo vadinamasis fade out, priešmokyklinio laikotarpio pasiekimai, regis, ėmė blėsti. Po penkerių metų padėtis vėl pasikeitė – šių vaikų pasiekimai mokykloje vėl pagerėjo. Kas nutiko?
Nebūtų pastebėta jokio išblėsimo, jei būtų žiūrima į nekognityvinius duomenis. Iš pradžių visi sužiuro į protinio lavėjimo koeficientą (IQ), o IQ laimėjimams neteikta reikšmės. Daugelis ir šiandien dar žiūri vien tik į kognityvinius pasiekimus.
Socialinius įgūdžius kaip smalsumas, dėmesio sutelkimas, sąžiningumas, ištvermė, atsakingumas, drąsa ir tikslingumas Jūs vertinate kaip pasiekimus.
Taip. Vaikams jie nebūtinai atvers kelią į Harvardą ar Čikagą, mano universitetą, tačiau šie vadinamieji „minkštieji“ įgūdžiai (angl. soft skills), arba bendrieji tarpasmeniniai įgūdžiai, regis, padeda jiems mokytis, pasiekti geresnių rezultatų, išlaikyti egzaminus. Dar mes išsiaiškinome, kad vieni įgūdžiai augina kitus įgūdžius. O motyvacija augina motyvaciją. Motyvacija skatina įgūdžius, o įgūdžiai skatina motyvaciją. Gera sveikata daro įtaką kitiems įgūdžiams. Kuo anksčiau vaikai įgyja šiuos nekognityvinius gebėjimus, tuo geriau.
Jei investicijos vėlesniame amžiuje beveik visada būna pavėluotos, nes šie įgūdžiai nebuvo įgyti, ar reikėtų atsisakyti vėlyvosios intervencijos ir paaugliams bei jaunuoliams taikyti vien tik užimtumo terapiją?
Įgūdžiai nėra iškalti akmenyje, jie vystomi ir vėlesniame amžiuje. Tačiau tradiciniai vėlyvosios intervencijos metodai kaip antai daugelis valstybinių aktyvios darbo rinkos politikos priemonių turi palyginti mažą pasisekimą. Tuo tarpu motyvavimo programos, skatinančios socialinius įgūdžius, paauglystės amžiuje sulaukia didelės sėkmės. Programos, orientuotos į darbo vietas ir sutelktos į tuos pačius tikslus kaip ankstyvoji intervencija, tai yra prieraišumas, charakteris, disciplina ir savikontrolė, yra labai veiksmingos.
Dirbant su jaunuoliais kai kuriems sprendimams jau per vėlu, pavyzdžiui, įtraukti į procesą tėvus. Ar ankstyvame amžiuje – jei yra galimybė, nuo gimimo kaip Abecedarian programoje – tėvai turėtų būti intervencijos dalis?
Tiek Perry, tiek Abecedarian programos įtraukė ir tėvus. Dirbti su šeima – kad ir kokia šiandien ji būtų – nepaprastai svarbu. Tėvai dažnai labai mažai išmano apie švietimą ir ugdymą. Jie turi mokytis daugiau laiko praleisti su savo vaikais, labiau juos motyvuoti, leisti į mokyklą ir išklausyti.
Ar papildomi pinigai padėtų?
Prieraišumas ir supratimas žmogaus raidai daug svarbiau nei pinigai. Vaiko skurdas matuojamas ne pinigais, bet prieraišumo, saugumo, priežiūros ir emocinės paramos stygiumi. Beprotybė manyti, kad papildomi 1000 dolerių galėtų išspręsti nuskriaustų vaikų problemas. Čikagoje matau daugybę motinų, kurios sunkiomis sąlygomis suteikia savo vaikams minėtus socialinius įgūdžius. Žinoma, pinigai padėtų, tačiau svarbiausia yra šeima. Ji visur patiria spaudimą. Sėkmingos šeimos išleidžia į pasaulį sėkmingus vaikus. Sėkmingos ankstyvojo ugdymo programos papildo ankstyvąjį šeimos gyvenimą, sėkmingi vaikų darželiai, mokyklos ir jaunimo programos imituoja sėkmingus tėvus.
Kas visa tai turi apmokėti?
Jei įrodymai pakankamai svarūs, galime ankstyvąjį ugdymą padaryti rinkos dalimi. Mes dirbame ties projektu, kuris, mūsų įsitikinimu, pajėgtų išspręsti išlaidų problemą. Robas Duggeris, fondo vadybininkas, besidomintis ankstyvuoju ugdymu, išvystė ypač kūrybišką vadinamųjų socialinių obligacijų (angl. social impact bonds) idėją, kitaip tariant, paskolos, kuri neša pelną, jei investuoti pinigai turi teigiamą socialinį poveikį. Tačiau ar galima ankstyvojo ugdymo programas finansuoti obligacijomis? Kaip akademinį iššūkį priimu uždavinį ištirti, ar rinka tai priimtų.
Mokslinės studijos žada didelę naudą. Kiek dar lauksime?
Kuo ilgiau visuomenė delsia įsikišti į nuskriausto vaiko gyvenimą, tuo išlaidos didėja. Esame pratę duoti vargšams išmaldą – tai yra turto ir pajamų perskirstymas (angl.redistribution). Verčiau pereitume prie išankstinio paskirstymo (angl.predistribution). Didelę grąžą duoda net daug išlaidų reikalaujančios ankstyvojo ugdymo programos, mūsų apskaičiavimais, nuo septynių iki dešimties procentų, – taigi kur kas pelningiau nei taupomosios sąskaitos ar investavimas biržoje.
Vertė Dangė Vitkienė, Zeit.de
[1] Perry ikimokyklinio ugdymo projektas, startavęs XX a. septintame dešimtmetyje – pasaulyje viena garsiausių ikimokyklinio ugdymo programų. Joje dalyvavo 123 afroamerikiečių šeimų vaikai nuo trejų iki ketverių metų amžiaus. Dvejus metus pusė vaikų intensyviai lavinta, o kita pusė, kontrolinė grupė, tik stebėta. Sulaukę 27 metų amžiaus, mokyklos baigimo pažymėjimą turėjo 71 tiriamųjų iš intensyviai ugdytos grupės ir 54 procentai iš kontrolinės grupės; 29 procentų pirmosios grupės tiriamųjų mėnesio pajamos sudarė mažiausiai 2000 JAV dolerių (ir tik 7 procentų iš kontrolinės grupės), taip pat jie rečiau turėjo reikalų su teisėsauga.
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą