Penktokas iš matematikos gavo dvejetą. Tėvai išsiaiškino, už ką. Jie padėjo jam suprasti užduotis ir berniukas galų gale jas išsprendė. Pats, savarankiškai. Bet dvejetas liko. Tėvai patarė vaikui prieiti prie mokytojos ir paklausti, kaip jis galėtų išsitaisyti dvejetą. Jis taip ir padarė. Mokytojos atsakymas į vaiko klausimą buvo trumpas: „Niekaip.“ Šią situaciją redakcijai aprašę tėvai paprašė psichologo komentaro: „Manome, kad tai labai aktualu, todėl norėtume, kad psichologas pakomentuotų, ko tokia situacija moko vaiką.“
Kalbiname socialinę pedagogę, psichologę Jurgitą Valiulienę.
Situacija sena kaip pati mokymo sistema. Tai mokinių kasdienybė. Kokias mintis ji jums kelia?
Kyla mintis, kad šiandieninė mokykla yra labiau susitelkusi į popierines normas, deklaruojančias pažangesnį požiūrį į mokymą, negu į patį mokinį. Viena vertus, modernūs švietimo tikslai, ugdymo projektai skelbia, kad pirmiausiai dėmesys turėtų būti sutelktas į sąmoningą vaiko mokymąsi, jo skatinimo būdus, suteikiant jam tinkamą paramą. Kita vertus, kaip rodo tėvų aprašyta situacija, realybėje yra kitaip.
Su vaikais dirba ne ekspertų sukurtos modernios ugdymo nuostatos ir projektai, bet žmonės. Daugelis jų – senosios sistemos dalis. Įpratę kontroliuoti, drausminti, sertifikuoti…
Jau ne pirmi metai kalbame, kad kur kas svarbiau ugdyti tuos vaiko sugebėjimus, kurie yra ir bus jam būtini realiame gyvenime, o ne orientuoti jį vien į faktinių žinių kaupimą. Mokytojas pirmiausiai turėtų būti padėjėjas ir drąsintojas. Jis turėtų bendradarbiauti, padėti vaikui atrasti jo silpnąsias vietas ir kartu su juo spręsti problemas, pasiūlyti būdus, kaip įveikti klaidas, spragas. Taip turėtų būti.
O kokie gebėjimai būtini realiame gyvenime?
Pirmiausiai – gebėjimas mokytis savarankiškai, nes mokytis reikės visą gyvenimą, juk viskas taip greitai keičiasi, mes vis siekiame pažinti naujus dalykus. Labai svarbu, kad vaikas suprastų mokymosi prasmę – tai galingas stimulas. Taip pat gyvenime reikalingas pasitikėjimas savimi, savo kūrybiškumu, atkaklumas, noras įveikti kylančius sunkumus…
Ko minėta situacija moko vaiką?
Pirmiausiai ji žeidžia emociškai. Įsivaizduokite, kaip jaustumėtės, jeigu taip nutiktų jums. Tarkime, vieną dieną darbe neįvykdėte užduoties taip, kaip reikėjo, kaip iš jūsų tikėjosi vadovas. Gal buvote neišsimiegojus, išsiblaškius, gal susipykusi su drauge, negalėjote susikaupti, gal jums pritrūko laiko, o gal žinių. Įsivaizduokite, kad vadovas jums sako: „Tai, ką tu padarei, yra blogai. Už visą mėnesį atlyginimo negausi.“ Čia turiu galvoje, kad vienas dvejetas pagadina viso trimestro pažymį.
Tikriausiai iš pradžių jausitės sutrikusi, gal pelnytai nubausta, gal ne, bet, kaip subrendęs žmogus, po kurio laiko imsite ieškoti išeities, norėsite padėtį ištaisyti. Kad nenukentėtų atlyginimas ir savivertė… Galbūt pasitarsite su kolegomis, išsiaiškinsite, ką padarėte ne taip, kaip turėjote padaryti ir, įdėję daugiau pastangų, atliksite viską taip, kaip reikia. Ir kaip jausitės, kai vadovas jums pasakys: „Tai nieko nekeičia“? Nesvarbu, kad stengeisi, nesvarbu, kad išmokai ir padarei, kaip reikia, vis tiek lieki nubaustas.
Kaip jaustumėtės jūs? Ką darytumėte?
Aš tikriausiai nebenorėčiau eiti į darbą. Manau, susirasčiau kitą darbovietę. Laimei, galiu rinktis. Vaikas negali rinktis. Visose mokyklose vaikai kasdien vertinami pažymiais, visose yra privalomas pamokų lankymas, nesvarbu, ar mokytojas bendradarbiauja ir padrąsina, ar atvirkščiai. Tokia sistema. Mokyklą lankyti privaloma nepriklausomai nuo jos teikiamų paslaugų kokybės, mikroklimato ir t. t.
Mokykla visada aprūpinta vartotojais, todėl ji neturi didelio stimulo keistis. Kartą per radiją teko girdėti švietimo ministrą sakant, kad vaikai yra „tokie organizmai, kurie prie visko gali prisitaikyti“.
Nesakyčiau, kad visi ir prie visko… Taip, jie priversti prisitaikyti prie visuotinai galiojančios sistemos, bet kaina kartais būna per didelė. Žlugdoma vaikų sveikata. Mokyklinio amžiaus vaikų sveikatos patikrinimų statistika iškalbinga.
Kaip psichologė, meno terapeutė, praktikė, dirbanti su vaikais, kurie skundžiasi neaiškios kilmės negalavimais (skauda pilvą, galvą, beria), turiu konstatuoti, kad negebėjimas prisitaikyti prie sistemos diktuojamų sąlygų, nerimas dėl pažymių, baimė būti už juos nubaustam dažnai virsta alerginėmis reakcijomis, tikais… Dažni gerklės uždegimai, astma ir kitos ligos gali būti jų neverbalinė žinia suaugusiesiems, jų dvasinis skausmas ir protestas, kurio vaikai negali arba nesugeba išreikšti. Ne tik psichologai, bet ir vaikų psichiatrai pripažįsta, kad toks reiškinys kaip „mokyklinė neurozė“ (mokyklos baimė) tikrai egzistuoja.
Ką jūs manote apie vertinimą pažymiais?
Tėvai dažnai klausia, ką mano psichologai apie vieną ar kitą reiškinį jų vaiko gyvenime… Nemanyčiau, kad viešojoje erdvėje šiandien trūksta bendros psichologinio pobūdžio informacijos apie vaikų auklėjimą ir ugdymą… Mano požiūriu, daug svarbesnis yra kitas dalykas – ką apie tai mano tėvai, kaip jie elgiasi konkrečiu atveju, kaip jie psichologų skleidžiamą informaciją pritaiko realybėje, kasdienybėje, bendraudami su savo vaikais.
KAINA. „Nerimas dėl pažymių, baimė būti už juos nubaustam dažnai virsta alerginėmis reakcijomis, tikais ir ligomis. Tai gali būti neverbalinė žinia suaugusiesiems, jų dvasinis skausmas ir protestas, kurio vaikai negali arba nesugeba išreikšti“, – sako socialinė pedagogė, psichologė Jurgita Valiulienė.
Psichologams, kurie dirba jau su pasekmėmis (turiu galvoje rimtas vaikų, šeimų problemas) savo kabinetuose ir dalijasi žiniomis, įžvalgomis, remdamiesi šia patirtimi, belieka tik pasidžiaugti tokiais tėvais, kurie suteikia galimybę vaikui pirmiausiai paaiškinti, kodėl gavo dvejetą. Tokiais tėvais, kurie, užuot barę, kaltinę vaiką, pirmiausiai suvokia savo atsakomybę bei pareigas – ir padeda jam suprasti užduotį ir ją atlikti. Reikia džiaugtis, kad yra tokių tėvų, kurie parodo vaikui, kaip svarbu gyvenime nepasiduoti nesėkmei, sužinoti, išmokti… Jie suteikia galimybę vaikui įvertinti savo pastangas, ugdytis savivertę ir pasitikėjimą. Be viso to ir mokymosi procesas negali būti sėkmingas.
Ką jie dar gali padaryti dėl savo vaiko – po to, kai kitą rytą jis vėl išeis į mokyklą, pas mokytoją, kuri neleido išsitaisyti dvejeto?
Manau, jog jie jau daro tai, ką reikia: kelia klausimus. Šiandien tėvams vis dažniau pradėjo kilti tokie klausimai. Pamatę dvejetą savo vaiko dienyne, jie žvelgia giliau, jie klausia: o ką gi jis iš tikro rodo, ką jis reiškia, kokia jo paskirtis, koks jo tikslas? Kokia apskritai yra vertinimo pažymiais esmė? Kuo jie gali būti naudingi, ko gali išmokyti mano vaiką?
Man į atmintį įstrigo toks seniai kažkur perskaitytas pavyzdys apie tai, kaip mama, paėmusi dukters diktantą, primargintą raudonu tušinuku, žalia spalva išryškino visus taisyklingai jos parašytus žodžius. Ji išryškino tai, ką dukra padarė teisingai. Tam, kad ji išmoktų pastebėti ir pozityvius dalykus, o ne įprastų sutelkti dėmesį vien į savo klaidas.
Vaikas, išmokytas matyti tik minusus, užaugęs juos pirmiausiai matys ir savo, ir kitų gyvenime. Jis nuolat bijos padaryti klaidų, o ši įtampa trukdo jausti džiaugsmą, kurį gali teikti pats procesas – tiek mokymosi, tiek kūrybos, tiek apskritai gyvenimo. Ar šiandieniniam žmogui lengva džiaugtis kiekviena diena? Ar lengva aplinkui pastebėti grožį, gerus, vertingus, teisingus dalykus? Ne, tai nėra paprasta, nes mes išmokyti koncentruoti dėmesį į klaidas, nelaimes, blogį, neteisybę. Atprasti nėra lengva. Blogai ir tai, kad baimė suklysti gimdo nenorą veikti, keisti tai, kas tavęs netenkina.
Toli gražu ne visi tėvai spaudžia vaikus mokytis vien gerais pažymiais, bet vaikams svarbi ir mokytojų, bendraamžių nuomonė apie jų pasiekimus ir gebėjimus.
Žinoma. Būtent todėl berods Olandijos mokyklose galioja draudimas vaiko pasiekimus, pažymius aptarinėti viešai. Jie tėvams išsiunčiami užantspauduotuose vokuose. Manau, vaikai dėl to tik laimingesni.
Šiandien daugiau dėmesio skiriama kalboms bei raštams apie laimingus ir kūrybingus vaikus nei patiems vaikams. Jūsų manymu, kodėl tokios kalbos netampa realybe? Ko trūksta?
Grįžkime prie dvejeto. Gaila, kad jis dažniausiai tampa vien tik vaiko (arba vaiko ir tėvų) skausmu. Kai vaikas su tuo dvejetu (nesėkme, klaidomis, žinių spragomis) paliekamas vienas, jis paliekamas beviltiškoje padėtyje. Kai suprasime, kad tai ir tėvų, ir pedagogo, ir mokyklos vadovo, kuris jį samdo, ir pagaliau mokyklos steigėjų atsakomybė, kitaip tariant, visų mūsų dvejetas, kai nebekrausime visko vien tik ant vaiko pečių, tada ir pradėsime tą dvejetą taisyti. O jį taisyti būtina, jei norime eiti link tokios realybės, kokios jiems linkime.
Kalbino Andromeda MILINIENĖ
Informacijos šaltinis: Vakarų ekspresas.lt
Palikti komentarą