Psichologija, Statistika, Vaikai/šeima, Vaikų sveikata

Depresija – daugiau nei liūdesys

Liepos 7-oji diena, 11.07 ryto, 2015 metai: „Jaučiuosi liūdna, noriu verkti, išsekusi ir privalau numirti“. Gabija rašė tai savo dienoraštyje, kai jai buvo vos keturiolika metų. Iki šiol atsiranda žmonių, kurie sako, kad jos depresija yra suvaidinta.

Paklausta, kokia yra depresija sergančio žmogaus kasdienybė, mergina atsakė, kad tai – tarsi niekada nesibaigiantis vidinis karas tarp tavęs ir tavyje gyvenančio demono, kuris kasdien puola kartu su visais, kurie smerkia, menkina ir sako, kad ši liga yra problema visiems aplinkui.

Jei norite suprasti Gabijos istoriją, pirmiausia reikia suprasti, kas iš tikrųjų yra depresija. Tai nėra tas blogas jausmas, kurį jauti, kai tau liūdna ir tai nėra emocionalumas.

Mūsų smegenys nuolatos dirba tam, kad padėtų mums reaguoti į tai, kas vyksta aplinkui. Tam jos naudojasi cheminiais pasiuntiniais – neurotransmiteriais. Kai tam tikri neurotransmiteriai nustoja veikti taip, kaip turėtų – smegenyse sutrinka komunikacija ir žmogus pradeda į įvykius reaguoti ne taip, kaip reaguotų sveikas žmogus.

Neurotransmiterių neveiksnumas gali sukelti labai daug skirtingų problemų. Tačiau jei žmogus jaučiasi ekstremaliai liūdnas be priežasties, turi polinkį į savęs žalojimą ir savižudybę – tai yra depresija. Žinoma, depresija yra daug sudėtingesnė ir keliais sakiniais ją paaiškinti yra tiesiog neįmanoma.

„Prašau, sustok“

Gabijai depresija buvo diagnozuota, kai jai buvo vos 14 metų. Ją diagnozavo po to, kai mergina bandė nusižudyti. Ji dvi savaites praleido krizių centre ir nuo tol turi vartoti antidepresantus ir kas savaitę lankytis pas gydytoją psichiatrą ir psichoterapeutę.

Depresija palietė daug jos gyvenimo sričių. Mokykloje suprastėjo pažymiai, nes ji kartais dėl gydymo turi praleisti pamokas, jos svoris visada arba per didelis, arba per mažas, nes medikamentai, kuriuos ji vartoja, sukelia didžiulį alkį arba atvirkščiai. Ant kūno nemažai randų nuo savęs žalojimo ir ji visuomet turi naudoti vandeniui atsparų makiažą, nes gali bet kada apsiverkti.

Blogiausia dalis? Pasak Gabijos, tai – žmonės. Kai kurie jos bendraklasiai nesigėdija pasityčioti iš jos svorio, jos tėvams gėda, kad jų vaikas serga šia liga, mokytojai dažnai pyksta, kad ji nelanko mokyklos, o kai ji pravirksta viešumoje, visuomet atsiranda žmogus, kuris ją išvadina „dėmesio auka“.

„Tu atrodai kaip vaikas, kuris visada verkia. Prašau, sustok“ – tai dar vienas įrašas Gabijos dienoraštyje praėjus kelioms savaitėms po gydymosi krizių centre, kelios dienos prieš dar vieną bandymą nusižudyti.

Kraupi statistika

Šių metų duomenimis, Lietuva yra pirmoji pasaulyje pagal savižudybių skaičių šimtui tūkstančių žmonių.

Psichologės-psichoterapeutės Daivos Balčiūnienės nuomone, sunku išskirti vieną priežastį, kodėl taip yra. Tačiau tai, kad Lietuvoje savižudybių prevencijai skiriama labai mažai pinigų, tikrai yra viena iš priežasčių.

D. Balčiūnienės teigimu, depresija sergančių žmonių skaičius vis didėja, o reikiamo gydymo didžioji dalis žmonių gauti negali. Visų pirma, psichoterapija yra brangi ir ne kiekvienas gali sau ją leisti.

„Žmonės dirba, moka mokesčius ir sveikatos draudimo įmokas, jie turi turėti teisę į visokio tipo nemokamą gydymą, tačiau kažkodėl jo negauna“, – sako psichologė-psichoterapeutė.

Taip pat koją kiša stigma, esą jei kreipiesi pagalbos pas psichikos specialistą, esi beprotis. Palyginti tai tas pats, kas peršalimu sergančiam žmogui sakyti, kad jei jis nueis pas gydytoją, tai jis neįgalus.

Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, Lietuvoje asmenų, sergančių psichikos sutrikimais, skaičius nuolat didėja, kaip ir visoje Europoje.

2007 metais šalyje ligotumas psichikos ir elgesio sutrikimais sudarė 55,59 atvejo tūkstančiui gyventojų, o 2016 metais – 73,41 atvejo tūkstančiui gyventojų.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, depresiniai sutrikimai yra didžiulė ekonominė našta visuomenei ir užima ketvirtą vietą tarp visų ligų, sukeliančių didžiausią naštą.

Anot ministerijos, jei išliks dabartinės demografinės-epidemiologinės tendencijos, iki 2020 metų depresijos našta, atsižvelgiant į visų ligų naštą, padidės iki 5,7 proc. ir bus antroji (po išeminės širdies ligos) iš ligų, dėl kurių prarandami sveiki gyvenimo metai ir trumpėja gyvenimas.

Daug psichologinių iššūkių

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto dėstytojos dr. Jurgos Misiūnienės teigimu, prieš 15 metų mažai kas suprato, kokią reikšmę turi psichologo buvimas ugdymo įstaigoje, ko iš jo galima tikėtis, todėl ir buvo nuostata – „o ko pas jį eiti?„.

„Tai nėra išspręsta problema, bet požiūris pasikeitė. Vaikai pradeda suprasti, kad, esant poreikiui, kreiptis pas psichologą yra natūralu. Jie ima suvokti, jog norint save suprasti ir pažinti, psichologas yra tas žmogus, kuris gali padėti susigaudyti savyje“, – pranešime spaudai teigė psichologė.

Pasak jos, dauguma ugdymo įstaigose dirbančių psichologų sako, kad jie labai daug konsultuoja, o tai patvirtina, jog poreikis iš tiesų yra didelis.

„Ar tą poreikį atliepia pačios ugdymo įstaigos, ar Lietuva kaip valstybė? Čia jau liūdniau, nes visi pakalbėjimai apie finansavimo didinimą, psichologų etatų steigimą dažniausiai arba lieka kalbų lygmenyje, arba virsta vienkartiniais pavyzdžiais. Tarkime, Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras vykdo projektą, kurio metu į ugdymo įstaigas buvo įdarbinamas antras psichologas, tačiau, mano žiniomis, tik metams. Skiriama lėšų, kurios momentinę situaciją pagerina, tačiau trūksta tęstinumo. Esant tokiai situacijai, mokiniai gauna tik epizodinę pagalbą„, – dėmesį į problemą atkreipė J. Misiūnienė.

Jos teigimu, priežastys, dėl kurių vaikai ateina konsultuotis pas psichologus, atspindi, jog yra labai daug emocinių sunkumų patiriančių vaikų.

„Nemaža dalis vaikų serga depresija, o depresyvios nuotaikos – dar dažnesnės. Didžiausi psichologiniai vaikų iššūkiai yra jausmai, supratimas, jog kažkas manyje vyksta, bet aš to nesuprantu ir nežinau, ką daryti. Psichologo užduotis yra sužinoti, ko tokiam vaikui trūksta ir tinkamu būdu padėti. Antra iš priežasčių, dėl kurių ypač vyresnėse klasėse einama konsultuotis, yra didžiuliai krūviai. Suaugęs žmogus galbūt jau turi įgūdžius, kaip su tuo tvarkytis, o vaikas juos dar tik formuoja, todėl kyla įtampa.

Kita priežasčių grupė – santykiai: nesutarimai su tėvais, draugais, paauglystės meilės klausimai, kurie kartu yra ir savęs paieškos. Kartais net ir tie vaikai, kurie jau turi norą bei tikslą gerai mokytis, dažnai peršoka į kitą kraštutinumą ir tampa perfekcionistais. Tuomet jie nori absoliučiai viską padaryti geriausiai, o tai irgi turi savo kainą. Jiems iškyla dilema, kaip atrasti balansą tarp mokslų ir gyvenimo“, – aiškino VDU Socialinių mokslų fakulteto dėstytoja.

Tikisi pokyčių

Dabar Gabijai geriau, nors jos tėvai vis dar moka už gydymą. Mergina turi ją mylintį vaikiną, palaikančius draugus ir dabar, jau pasibaigus egzaminams, džiaugiasi ramia aplinka.

Gabija pažįsta ir daugiau depresija sergančių žmonių. Pasak jos, tai palengvina gydymą, nes yra žmonių, kurie jaučiasi taip pat ir supranta vienas kito savijautą. Be to, ji pažįsta ir kitomis ligomis – bipoliniu sutrikimu, obsesiniu kompulsiniu sutrikimu, anoreksija, nerimo sutrikimu – sergančių žmonių ir sako, kad tų žmonių bėdos, kurios yra susijusios ne su pačia liga, bet su aplinka, yra labai panašios į jos situaciją.

Gabijos teigimu, labai sudėtinga sveikti, kai dėl žmonių, kurie sau diagnozuoja „depresiją„, dalis visuomenės galvoja, kad tokia liga neegzistuoja ir visi, kurie ja serga, tik apsimeta.

Taip pat labai trukdo įvairios stigmos, kad depresija sergantys žmonės ištisai verkia, kad jie kitus žmones padaro liūdnais, kad jie išprotėję. Mergina sako norinti, kad žmonės, prieš susidarydami nuomonę apie ligą ir ja sergančius, pasidomėtų, kas tai yra.

Taip pat, Gabijos nuomone, Lietuvoje trūksta profesionalių specialistų, o dalis dabar dirbančių vadovaujasi sovietiniu ligos suvokimu.

„Vietoje to, kad gydytų, išrašinėja bet kokius vaistus, kad pacientas kuo greičiau dingtų iš jų kabineto. O kas, jei ant savižudybės slenksčio esantis žmogus ateis pas neprofesionalų specialistą? Man labai baisu, nes manau, kad greičiausiai taip yra nutikę„, – sako Gabija.

Vis dėlto ji tikisi, kad Lietuvos valdžia pradės regėti šią problemą ir padėtis pasikeis. Mergina ruošiasi rinktis medicinos studijas ir tapti psichiatre, kad galėtų padėti kitiems ir bandyti keisti dabartinę psichinės sveikatos situaciją.

Pokyčiai jau vyksta?

Šių metų pradžioje buvo priimtos ir nuo gegužės įsigaliojo Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo pataisos. Vienoje jų numatyta, kad siekiama minimalios intervencijos.

Šis principas reiškia, kad, jeigu pacientui nereikia skubaus gydymo vaistais ir (ar) invazinių, intervencinių procedūrų, asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos pirmiausia taikant neinvazines ir neintervencines procedūras arba pagalbos ne vaistais priemones. Kitaip tariant, dirba psichoterapeutai. Jeigu to nepakanka, skiriamas gydymas vaistais ir kitos procedūros.

Praėjusią savaitę Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisija analizavo siūlomą naują koncepciją, kuri galėtų turėti reikšmingos įtakos psichikos sutrikimų turinčių asmenų atskirčiai ir destigmatizacijai Lietuvoje.

Siūloma įdarbinant psichikos sutrikimų turinčius asmenis koncentruotis ne į psichikos sveikatos istoriją ar dabartines ligas, bet į tai, ar asmuo sugebės atlikti su darbu susijusias funkcijas.

VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorė Karilė Levickaitė pastebėjo, kad siekiant sumažinti stigmą labai svarbu skatinti žmonių tarpusavio kontaktus. Pastebėta, kad šiuo metu žmonių, kurie norėtų atsiskleisti ir dalyvauti socialinėse kampanijose, skirtose visuomenės sąmoningumui psichikos sveikatos klausimais didinti, nėra, nes niekas asmenų, turinčių psichikos sveikatos sutrikimų, grupių neįgalina, neįtraukia į sprendimų priėmimą. Pabrėžta, kad reikia skatinti žmones prabilti ir pradėti kalbėtis vieniems su kitais.

Vieningai sutarta, kad socialinės stigmos mažinimas yra neatsiejamas nuo institucinės stigmos, atsirandančios, kai teisės aktais apribojamos psichikos sutrikimų turinčių asmenų teisės arba paliekama spragų tokių asmenų diskriminacijai, naikinimo. Todėl būtina ne tik šviesti gyventojus, bet ir atitinkamai pakeisti teisės aktus.

Komisija rudens sesijos metu ketina grįžti prie šio klausimo parlamentinės kontrolės ir posėdžio metu aptarti Sveikatos apsaugos ministerijos pateiktus konkrečius siūlomus teisės aktų pakeitimus.

Nemaža dalis vaikų serga depresija, o depresyvios nuotaikos – dar dažnesnės. Didžiausi psichologiniai vaikų iššūkiai yra jausmai, supratimas, jog kažkas manyje vyksta, bet aš to nesuprantu ir nežinau, ką daryti.

Dr. Jurga MISIŪNIENĖ

INFORMACIJA

Depresijos epizodas diagnozuojamas, jeigu tiriamajam ne trumpiau kaip 2 savaites pasireiškia ne mažiau kaip 2 pagrindiniai ir 2 papildomi depresijos sindromo simptomai.
Pagrindiniai depresijos simptomai: prislėgta, pablogėjusi nuotaika; sumažėję interesai ir pasitenkinimas anksčiau malonia veikla; jaučiamas energijos trūkumas, sumažėjęs aktyvumas ir padidėjęs nuovargis.
Papildomi depresijos simptomai: susilpnėjusi koncentracija ir dėmesys; sumažėjusi savivertė ir pasitikėjimas savimi; kaltės ir menkavertiškumo jausmas; niūrus ir pesimistinis ateities įsivaizdavimas; polinkis save žaloti, mintys apie savižudybę ir savižudiški veiksmai; sutrikęs miegas; sumažėjęs apetitas.

Informacijos šaltinis: ve.lt

Susijusios naujienos

Palikti komentarą

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus skelbiamas.