Kai mums 3 metai. Iš pradžių nusiplauk rankas, paskui griebk maistą nuo stalo. Iš pradžių sriuba, paskui – saldumynai. Iš pradžių sutvarkyk Lego, o jau tada gali imti žaisliuką iš štai tos dėžutės. Iš pradžių pavalgyk, tada galėsi eiti į lauką. Iš pradžių sutvarkyk žaislus, tada galėsi žiūrėti filmukus. Nelipk į balą, klausyk vyresniųjų ir apskritai – laikas miegoti…
Kai mums 10 metų. Iš pradžių namų darbai, paskui – į lauką. Iš pradžių padaryk matematiką, paskui galėsi žaisti. Iš pradžių susitvarkyk kambarį, paskui – kompiuteris. Iš pradžių atsakyk į mano klausimą, paskui galėsi žaisti. Iš pradžių repetitorius, paskui – namų darbai, paskui – pavalgyti ir miegoti…
Kai mums 20 metų. Iš pradžių užbaik universitetą, susirask darbą, ištekėk ir niekaip kitaip. Iš pradžių užbaik mokytis tą suknistą anglų kalbą, kuri žiauriai nesiseka, o jau paskui gali studijuoti tokią mėgstamą (ir kam ji tau reikalinga???) prancūzų. Iš pradžių užbaik rašyti kursinį, o jau paskui – manikiūras ir kinas…
Ir štai sukanka 30, 35, 40 metų… Dabar jau galima „daryti kaip norime“, ir tai įvaro mus į globalinę, kosminio masto aklavietę. Visą gyvenimą ankštoje dėžėje išsėdėjęs žmogus visiškai nesugeba suvokti, ko jam pačiam norisi, atskirti, ko norisi būtent jam, o ko – aplinkiniams (artimiesiems, sociumui). Nemoka savo troškimų įvardinti ir realizuoti.
O štai svetimų troškimų realizacija kaip tik vyksta nepaprastai sėkmingai, didžiausiam tėvų, viršininkų ir viso pasaulio džiaugsmui. Darbas dirbamas pagal tvarkaraštį, vaikai gimsta, kadangi „taip reikia“ (kam ir kokiais tikslais?), šeima sukuriama, kaip liūdnai tai skambėtų, irgi ne dėl to, kad žmogus pats to norėtų, o dėl to, kad „visi taip daro“.
Svarbiausia, kad pats žmogus viso to net nesuvokia. Kažkas išvis nesuvokia, o kažkas iki tam tikro kritiško momento, kai staiga išplaukia į paviršių visi jo NORIU: mesti idiotišką darbą ir įkurti savo versliuką, persikraustyti į kitą šalį, parašyti knygą, sugalvoti kažką unikalaus…
Ir 30-40-ies metų amžiaus žmogui tenka iš naujo „mokytis vaikščioti“: išmokti save girdėti, išmokti priešintis sociumo bei aplinkinių žmonių reikalavimams ir nuomonėms: „o kam tau to prireikė?“, „neišsišok“ ir t.t.
Ne visada tai paprasta, bet užtat baisiai įdomu!
Ir tiems žmonėms, kurie nežiūrint į nieką visgi „išmoksta vaikščioti“, atsistoja ant kojų ir ima bėgti pirmyn, prasideda tikri stebuklai ir vieną gražią dieną ateina momentas, kai išdygsta sparnai, skrydžiui į padanges.
Informacijos šaltinis: http://seimairnamai.eu
Palikti komentarą