BŪRELIAI NEGALI BŪTI TĖVŲ IR PRIERAIŠIŲ SANTYKIŲ PAKAITALU

Pokalbis su Valdorfo pedagoge Vilma Grigiene apie papildomą vaikų ugdymą.

Daugeliui vaikų įvairiausi būreliai ir mokyklėlės yra tapę neatsiejama kasdienybės dalimi. Atrodo, nė nekeliamas klausimas dėl jų naudos ir būtinybės. Vedi į būrelį – vadinasi, brangini, puoselėji savo vaiką. Būreliai – tarsi raktas į vaiko sėkmę ateityje. Ar, Jūsų nuomone, verta sureikšminti papildomą ugdymą?

Tam, kad galėtume atsakyti į šį klausimą, reikia susitarti, apie kokio amžiaus vaikus kalbame. Valdorfo pedagogika remiasi amžiaus tarpsnių teorija, kuri teigia, kad skirtingo amžiaus vaikams reikia skirtingų dalykų. Jei kalbame apie vaikus iki septynerių metų, svarbiausia yra suteikti jiems laiko ir erdvės laisvam, kūrybiniam žaidimui, užtikrinti sveiką, jėgas tausojantį dienos, savaitės, metų ritmą, sudaryti galimybę laisvai judėti bei matyti ir mėgdžioti suaugusiuosius, dirbančius paprastus, suprantamus buities darbus, turinčius aiškias moralės normas ir nubrėžiančius vaikui aiškias ir saugias ribas.

Deja, mums atrodo, kad jei vaikas gali matyti mamą, verdančią sriubą, šluojančią grindis, adančią drabužius, o tėtį, taisantį sulūžusią kėdę, skaldantį malkas židiniui ar dirbantį kitus darbus, ir pats iš pradžių žaisti su puodais ir jų dangčiais, vėliau padėti pjaustyti daržoves ar paduoti tėčiui įrankius bei pats mėginti su jais dirbti, tai neturi jokios prasmės. Dar blogiau – dažnai tai įvardijama kaip nekokybiškai su vaiku praleistas laikas, nes suaugęs žmogus tuo metu užsiima savo darbais. Todėl siūloma daugybė „kokybiško“ laiko praleidimo būdų. Vienas jų – įvairiausi būreliai. Tai yra toks pats pasiūlymas kaip ir daugybė žaislų, žaidimų bei įvairiausių rakandų vaikams, be kurių, teigiama, negalima išsiversti. Tačiau mažam vaikui (tai yra vaikui pirmuosius septynerius gyvenimo metus) iš tikrųjų reikia labai nedaug: reikia suaugusio žmogaus, su kuriuo galėtų megzti prieraišų santykį, geros „medžiagos“ pamėgdžioti ir laiko žaisti. Visa kita  skirta ne vaikams, tai skirta mums, tėvams, kad galėtume patys sau kas kartą patvirtinti, jog esame geri tėvai.

Kas padėtų tėvams suprasti, ar ir kada jau laikas vesti vaiką į papildomus užsiėmimus, būrelį, popamokinę veiklą?

Įžengus į antrąjį septynmetį, keičiasi vaikui priimtinas mokymosi būdas. Iki tol vaikas mokėsi mėgdžiodamas tėvus, auklėtojus bei kitus žmones, toks mokymosi būdas jam buvo pats sveikiausias ir priimtiniausias, o mokykloje jis jau gali būti pradedamas mokyti taip, kaip mes mokymąsi paprastai įsivaizduojame – kai autoritetą turintis žmogus (mokytojas) perduoda žinias vaikui. Taigi, kai vaikas pradeda lankyti mokyklą, tada ir galime galvoti apie papildomą veiklą po pamokų.

Antrajame septynmetyje vaikui sveika pajusti, kad pasaulis yra gražus, todėl, ypač jei mokykloje nėra puoselėjami menai, gerai pasirinkti kažkokią meninę veiklą – muziką, piešimą, lipdymą ar kitą veiklą, per kurią vaikas galėtų išreikšti savo bundančius jausmus. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad mūsų – miestiečių – gyvenimo būdas neteikia daug galimybių judėti, galima lankyti sporto būrelį. Svarbu, kad dienos ritmas būtų sveikas, kad vaikas turėtų galimybių ne tik semtis naujų įspūdžių, bet ir laiko jiems „suvirškinti“, laiko kokybiškam poilsiui, bendrauti su šeima ir draugais.

Ar skubėdami atskleisti dvimečių ar trimečių vaikų gabumus tėvai nepadaro žalos? Ar tokiame amžiuje dera ugdyti meninius, mokslinius, kalbos ar kt. įgūdžius?

Jūsų paminėtus įgūdžius ugdyti svarbu, tačiau taip pat svarbu, kaip juos ugdyti. Valdorfo darželyje mes neturime pamokėlių ar būrelių, bet ugdome ir meninius, ir pažintinius, ir kalbos, ir socialinius vaikų įgūdžius. Ugdome per kasdienę veiklą, kurdami neperkrautą, estetišką aplinką, kurioje būna vaikas, dirbdami su vaikais prasmingus darbus, eidami į lauką kiekvieną dieną, kad ir koks būtų oras, ir leisdami jiems natūraliai susipažinti su purvu ir lietumi, su šalčiu ir pirmaisiais saulės spinduliais, ruošdamiesi didžiosioms metų šventėms ir švęsdami jas, sekdami pasakas, žaisdami pirštukų bei rato žaidimus ir stebėdami savo kalbą, stengdamiesi kalbėti taisyklingai, vaizdžiai ir aiškiai, leisdami vaikams laisvai žaisti ir piešti, kartu su vaikais spręsdami iškilusias konfliktines situacijas tol, kol abi konfliktuojančios pusės pamato, nuo ko viskas prasidėjo, ir padėdami jiems iš tų sudėtingų situacijų „išeiti“. Tokios priemonės ir metodai yra tinkami mažiems vaikams. Ugdymas per intelektą, per autoritetą (kai suaugęs žmogus nurodo vaikui, ką ir kaip jis turi daryti) tinka vyresniems vaikams. Iš mažų vaikų intelektualus ugdymas atima jėgas, reikalingas sveikam vystymuisi.

O jei kalbėsime apie gabumus ir jų atsiskleidimą, jau minėjau – viskam yra savas laikas. Vaikai skleidžiasi pamažu. Jei vaikas turi tam tikrų polinkių ir gabumų, jie tikrai niekur neišnyks. Manyčiau, kad lengviau yra juos užgniaužti per anksti ir per daug iš vaiko reikalaujant, nei jų nevystant.

Tačiau dažnai girdime apie vis naujus mokslinius tyrimus, įrodančius teigiamą papildomo ugdymo poveikį vaikų gebėjimams ateityje. Kaip čia atskirti grūdus nuo pelų? Kokia sukaupta patirtimi, tyrimais remiasi Valdorfo pedagogai?

Valdorfo pedagogikoje svarbu, kad žmogus skleistųsi ir ugdytųsi visapusiškai, o pirmieji septyneri metai yra skirti bendražmogiškoms savybėms ir gebėjimams ugdyti. Tai yra tarsi pamatas gyvenimo namui – laikas, kai vaikas gali įgyti pasitikėjimą gyvenimu ir pasauliu, suvokti paprastus priežasties ir pasekmės ryšius, išmokti būti bendrystėje, kartu išlikdamas savimi. Nesvarbu, koks bus namas, pamatas jam vis tiek reikalingas. Ir laikas lieti pamatus – labai svarbus. Vėlu apie juos galvoti, kai jau keliamas namo stogas.

Pavyzdžiui, jei vaikui ketveri ar penkeri metai, ir tėčiui, ir vaikui bus žymiai sveikiau spardyti kamuolį kieme. Be galimybės judėti, be smagumo, vaikas gaus dar ir neįkainojamą dovaną – laiką su tėčiu. O jei toks laiko leidimas bus ritmingas (pavyzdžiui, kiekvieną trečiadienio vakarą ar sekmadienio popietę), jis bus dar vertingesnis. Laiko profesionalioms treniruotėms jis dar turės sočiai, jei pamatys, kad futbolas yra jo gyvenimo kelias.

Ką Valdorfo pedagogas patartų šešiamečio berniuko tėvams, kurių sūnus darželyje lanko net keturis būrelius (po dvi pamokėles kasdien)? Juk svarbu ir užsienio kalba, ir sportas, ir šokiai, ir dailė. Be to, tėvams nereikia vargti vežiojant po skirtingus miesto rajonus, viskas viename pastate, saugu, ramu. Sakytum, ne ta kraštutinė situacija, kai pasikalbėti su vaiku tėvai turi laiko tik vežiodami iš vienos įstaigos į kitą.

Įdomu, kad kaip pavyzdį pateikėte šešiamečio situaciją. Šis amžiaus tarpsnis yra ypatingas, nes šiuo metu vaikai patiria fantazijos krizę. Jei iki to laiko vaiko žaidimas liejosi laisvai, žaidime jis galėdavo virsti tai liūtu, tai karžygiu, tai jūreiviu, ir tam nereikėdavo jokių ypatingų priemonių, šešiametis staiga ima nuobodžiauti ir nuolat klausinėti, ką jam veikti. Dažnai tėvai mano, kad vaiką reikia kuo nors užimti ir ima vesti į visus įmanomus būrelius. Tačiau nuobodžiauti iš tiesų nėra blogai. Kai apima nuobodulys, atsiranda galimybė atsiskleisti kūrybiškumui. Nusivylęs fantazijos žaidimu (šešiamečiai paprastai „praregi“ ir pamato, kad visi tie liūtai, karžygiai ir jūreiviai, kurie iki šiol žaidime jiems buvo realūs, tokie nėra, jog visa tai – tik žaidimas), vaikas atranda savo kūrybos galių ir tampa žaidimo „režisieriumi“. Valdorfo pedagogas tokio šešiamečio tėvams pasakytų, kad šis laikotarpis ir jį lydintis nuobodulys vaikui yra vertingi patys savaime, ir pasiūlytų laukti ir stebėti, kaip savaime išsiskleidžia vaiko gebėjimai sąmoningai kurti žaidimą, burti žaidimo komandą, pastebėti kitų vaikų poreikius ir rasti jiems vietą savo žaidime, būti žaidimo vadovu, kelti sau tikslus ir jų siekti. Argi šios savybės nėra tokios pat vertingos, o gal ir vertingesnės už išmoktus užsienio kalbos žodžius ar mokytojui vadovaujant nupieštą piešinį? Ir visa tai atsiskleidžia tiesiog vaikui žaidžiant!

Vis dėlto didelė dalis tėvų stengiasi būreliais užkamšyti laisvo laiko spragas, kad tik vaikas būtų užsiėmęs ir mažiau „tinginiautų“. Tėvai tarsi bijo suteikti vaikams laisvo laiko, kad tik šie „nenueitų šunkeliais“. Ką pasakytumėte tiems, kurie laisvalaikį laiko baubu?

Visiems, kurie bijo laisvo laiko, siūlyčiau perskaityti Michaelio Ende knygą „Momo“. Tai iš tiesų nuostabus pasakojimas apie laiko vagis ir mergaitę, kuri grąžino žmonėms jų pavogtą laiką. Laisvo laiko mums reikia, kad galėtume susivokti savyje, kad galėtume nurimti, širdyje susitikti su Dievu, užduoti sau svarbius klausimus, kad galėtume susitikti vienas su kitu. Jei išorinis pasaulis gena mus botagu pirmyn ir pirmyn, visiškai nepalikdamas laiko susikurti savo vidinį pasaulį, anksčiau ar vėliau mes susidursime su tuštuma. O jei net būdami vaikai mes negalėjome širdyje pasėti to tikrumo, nuostabos, žaismingumo, pasijutimo mažesniu prieš kažką nuostabaus ir didingo, grūdo, toji tuštuma bus baisi ir visa niokojanti. Būreliai negali būti tėvų ir prieraišių santykių pakaitalas. Šunkeliais vaikai nueina tikrai ne todėl, kad turi laisvo laiko.

Jei tėvai apsisprendžia leisti vaiką į vieną ar kelis būrelius, kiek derėtų įsiklausyti į vaiko norus?

Aš manau, kad į vaikų norus įsiklausyti būtinai reikia, tačiau čia svarbiausias žodis „įsiklausyti“. Už vaikus yra atsakingi suaugę žmonės, ir jie neturėtų atsakomybės permesti patiems vaikams. Mažas vaikas viską, ką jam duodame, priima besąlygiškai. Jei tėvai jį ves į būrelius kiekvieną dieną, jis gali būti pervargęs, dėl nuovargio gali tapti agresyvus, nesukalbamas, dažnai sirgti, bet jis vis tiek gali norėti eiti į visus būrelius, o gal prašyti ir dar daugiau veiklos. Yra tokių vaikų, kurie ryte į darželį jau ateina pavargę, nes po darželio dar turi kažkokių suplanuotų užsiėmimų, o namo grįžta tik pavakarieniauti ir pamiegoti. Nuovargis juos lydi nuolat. Taigi tėvai turėtų būti išmintingi, pažvelgti iš šalies į savo ambicijas, į vaiko norus ir vaiko gerovę ir tada nuspręsti.

Kita vertus, kuo vaikas vyresnis, tuo daugiau atsakomybės jis gali prisiimti pats. Manau, jog labai svarbu, kad vyresni vaikai (ypač paaugliai) veiklą rinktųsi patys. Žinoma, tėvai ar mokytojai gali jam patarti, kalbėtis, diskutuoti, pateikti savo argumentus.

Kaip vaiką motyvuoti, jei pradėjęs vieną veiklą jau nori griebtis kitos? Arba jau vyresnis vaikas skundžiasi, kad nebenori lankyti, pvz., muzikos mokyklos, nors nedaug liko iki baigimo?

Čia vėlgi reikėtų pasitelkti išmintį ir paklausti savęs, kodėl šis konkretus vaikas vis nori griebtis kitos veiklos? Gal jis tiesiog dar neatrado įdomaus užsiėmimo? Ko jam trūksta ar ko jis turi per daug, kad visą laiką reikalauja naujų įspūdžių, naujos veiklos, o kas pradėta tampa nebeįdomu? Gal ankstyvoje vaikystėje jis nuolat patirdavo begalę naujų įspūdžių ir dabar tiesiog nebegeba su kuo nors susisieti? Kodėl mums svarbu, kad jis užsiimtų kažkokia veikla ir jos nebekeistų? Ar nėra taip, kad mes patys (jo tėvai) nuolat ieškome naujų įspūdžių ir naujų veiklų?

O jei iki muzikos mokyklos baigimo liko visai nedaug, vadinasi, kalbame apie pakankamai didelį vaiką, su kuriuo jau galima kalbėtis, diskutuoti, argumentuoti, paklausti, kodėl jis nebenori mokytis, ar kokios jam reikėtų pagalbos, kad galėtų mokytis toliau, bet jo sprendimą, manau, reikėtų gerbti. Net jei jis tos mokyklos nebaigs, vis tiek ten jis jau yra kažką išmokęs, gavęs muzikinius pagrindus. Šiuo atveju diplomas tėra apčiuopiama rezultato išraiška, bet ne pats rezultatas.

Kartais, regis, apčiuopiama rezultato išraiška pasidaro svarbiau už patį ugdymą. Iš dalies tai suprantama – daug laiko, pinigų ir energijos įdėję tėvai nejučia ima tikėtis „grąžos“. Kaip atsispirti spaudimui siekti kuo daugiau, kuo geriau, kuo kokybiškiau, kurį patiria dažnas tėvas?

Taip, tai yra mūsų pasaulio problema. Mes nebenorime gyventi, mes norime kurti gyvenimo projektą. O jei kuriame projektą, tai investuojame ir tikimės grąžos. Intelektualus ugdymas duoda rezultatų, kurie yra suprantami, apčiuopiami, matomi, jais galima didžiuotis. Jei vaikas su tėvais kiekvieną šeštadienį išeina pasivaikščioti į tą patį mišką, pavasarį gali braidyti po balas, žiemą slapta paragauti sniego, rudenį šiurenti sausus nukritusius lapus, o vasarą rinkti žemuoges, jei gali išgirsti čiulbančius paukščius, pamatyti medžio šaka liuoksinčią voverę, o užėjus dideliems šalčiams paberti voverytei saują riešutų, jei nuolat perbėga tuo pačiu nuvirtusio medžio kamienu, uodžia miško kvapą, kuris kiekvieną kartą yra tas pats, bet šiek tiek kitoks, jei sutinka vis tą patį senuką, lėtai pėdinantį miško takeliu, ar močiutę, vėlyvą pavasarį renkančią rūgštynes, jei eidamas gali tiesiog pakalbėti su mama ar tėčiu apie tai, kas jam svarbu, ar išgirsti pasakojimą apie tai, kaip jo tėvai buvo maži, tai taip pat yra ugdymas, kurio rezultatai taip pat yra, tik jie nematomi iš karto. Jie bus matomi, kai vaikas užaugs, kai dirbs savo mėgstamą darbą, augins savo vaikus, kai pasens. Bet mes neturime laiko tiek laukti ir tada galvojame, kad tai tuščias laiko leidimas. Taip nėra. Galime paklausti savęs: ko aš pats norėčiau? Būti ar atrodyti? Būti sėkmingas ar laimingas? Turėti daugiau ar turėti pakankamai? Tavo valia ar mano valia?

Kaip dėl kito kraštutinumo – išvis atsisakyti papildomo ugdymo? Ar taip nenuskriaudžiamas vaikas?

Jei mes kalbame apie ikimokyklinio amžiaus vaiką, kaip Valdorfo darželio auklėtoja galiu pasakyti, kad mažam vaikui būrelių nereikia. Bet jei kalbame apie vyresnius vaikus, susirasti širdžiai mielą užsiėmimą, susitikti gerą mokytoją, bendraminčių – tai Dievo dovana. Tik planuojant vaiko dienotvarkę svarbu palikti laiko ir susitikti su draugais, ir šiltiems pietums, ir kamuolio spardymui su tėčiu. Kiekvienas vaikas yra ypatingas, kiekvienas yra kitoks, mums tereikia būti atviriems ir įsiklausyti.

Bendravo Dangė Vitkienė