Kiekvieną dieną Vanečka bėgdavo į kaimo pakraštį. Bėgdavo basas, po pažastimis spausdamas batus, kad nesuteptų jų purve, – nes bobulė pamatys ir ims rėkti.
Bobulė rėkdavo visada ir dėl bet ko. O kartais ir visai be pagrindo. Galėjo tiesiog šiaip rėkti, visą pyktį išliedama ant Vanečkos. Jis jau priprato, kad bobulė jo nemušė, maitino visada skaniai ir gausiai. Bet jis vis tiek buvo liesas berniukėlis, nes niekada nesėdėjo namuose, o vis kažkur lakstydavo.
Šią vasarą Vanečka įsigijo šuniuką. Jis išgelbėjo jį nuo bado, išmaitino, slaugė, tik namo bijojo atsivesti – juk bobulė bars. Ji buvo prieš šunis nusiteikusi, vis rėkė, kad Vanečkos mama mylėjo gatvės šunis ir tempdavo juos namo, o dabar neaišku kur pati pradingusi.
Savo šuniuką berniukas slėpė laukuose. Išrausė jam duobę, primėtė ten lapų ir skarmalų, kiekvieną dieną po mokyklos bėgo jo pamaitinti, tuo ką nuo stalo pavykdavo nugvelbti. Pavadino Vanečka šunelį Slepyšu, o tas augo ne dienom, o valandom. Štai jau iš duobės ėmė lipti ir po apylinkes bėgioti, pasitikdamas berniuką iš mokyklos. Vanečka labai bijojo, kad apie tai sužinos bobulė ir iš viso uždraus jam į gatvę išeiti.
Bet štai prabėgo vasara ir atėjo ruduo. Vanečka dabar ne tik maitino, bet ir šildė vargšą šunelį. Lauke padėjo labai šalti, o namo pasiimti berniukas jo nedrįso, bobulė būtų neleidusi. Vieną kartą berniukas taip ilgai šildė šunį, spausdamas jį prie savo pliko pilvo, kad pats nejuokais sušalo ir vos iki namų atėjo. Ten įkrito jis į lovą ir ryte jau nebegalėjo atsikelti – susirgo.
Susijaudinusi bobulė pakvietė namo gydytoją, ir tas liepė Vanečkai gulėti lovoje. Bet kaip gi jis gali gulėti, kai ten laukuose vienui vienas šąla Slepyšas? Nuo tos minties Vanečka pradėdavo graudžiai be garso verkti, įkrisdamas į karštinės kliedesius. Bobulė ir tabletes, ir garstyčias berniukui, o jis tik graudžiau verkė ir tiek. Nėra ką daryti, nuėjo bobulė į laukus parsivesti Slepyšo. Atvedė namo šunį, išprausė ir įleido pas berniuką po apklotu.
Ryte Vanečka prabudo nuo to, kad jam Slepyšas džiaugsmingai nosį laižė. O temperatūros – kaip nebūta. Bet čia užriko bobulė:
— Nagi kelkitės, veltėdžiai! Sėskit ėsti! Kiek jūsų galima laukti? Tik apvalgote mane, seną! Ir už ką man tokia našta?!
Vanečka gulėjo lovoje, klausė bobulės riksmų ir šypsojosi – jis žinojo, kad ji pati geriausia, pati nuoširdžiausia bobulė visame pasaulyje!
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą