AUSTĖJA LANDSBERGIENĖ: „ŽMOGUS YRA DAUGIAU NEI JO ŽINIOS“

Keturių vaikų mama, mokytoja, kurią drąsiai galima vadinti švietimo pertvarkos Lietuvoje ambasadore, Austėja Landsbergienė tapo pirmąja lietuvaite, kuriai teko garbė ne tik dalyvauti, bet ir skaityti pranešimą prestižinėje konferencijoje Orlande, JAV, skirtoje svarstyti ikimokyklinukų ir pradinukų ugdymo situaciją. Su Austėja kalbėjomės prieš pat jai išvykstant į konferenciją.

Pradėsiu nuo provokacijos. Ar nėra nutikę taip, kad į mokyklą šiandien įprasta žiūrėti kaip į „patogių“ jaunų žmonių fabriką? Tarsi mums būtų reikalingi ne kūrėjai, bet vykdytojai. Spėju, kad matėte muzikinį filmą „Siena“ pagal grupės „Pink Floyd“ muziką, kuriame mokiniai klusniai žengia į mokyklą – mėsmalę. Ar nėra taip, kad didelė dalis tėvų, mokytojų, politikų mano, kad mokykla ir turėtų tokia būti?

Labai dažnai pastebiu lūkestį, kad vaikas džiaugsmingai vykdytų suaugusiojo paliepimus, neklausinėdamas, kodėl taip turi daryti, neišsakydamas savo nuomonės. Beje, ne karto teko girdėti skundų, kad „Vaikystės sodą“ (A. Landsbergienės įsteigta ikimokyklinukams skirta ugdymo įstaiga, kurią ji vengia vadinti tradiciniu vaikų darželiu – A. N.) lankę vaikai yra nepatogūs mokiniai. Jie dažnai reiškia savo nuomonę, gavę nurodymą bando suprasti jo prasmę. Mokytojams patogiau, kai vaikas besąlygiškai klusnus.

Mane kelia nerimą ir tai, jog skambinama pavojaus varpais, kad į mokyklas ateina vis daugiau vaikų, turinčių specialiųjų poreikių. Ar nenutinka taip, kad mes šią etiketę pradėjome klijuoti pernelyg lengvai, tapome nepakantesni ir turime gerokai per siaurą supratimą, koks yra vaikas? Panašu, jog pradėjome reikalauti, kad vaikas būtų tarsi mažas suaugusysis, reikalaujame iš jo kantriai sėdėti, tykiai elgtis per suaugusiems skirtas ceremonijas, kurių jis nesupranta. Pamirštame, kad mes negimstame žinodami, kas dera, o kas – ne. Suaugusiesiems reikia turėti labai daug kantrybės, aiškinant vaikams, kodėl nemandagu pertraukti, kai suaugęs žmogus kalba, kodėl svarbu, kad kuriam laikui jis susikauptų ir tyliai vykdytų gautą užduotį ir taip toliau. Mes, suaugusieji, turime vaikams paaiškinti taisykles, jas argumentuoti, daug kalbėtis su vaikais.

Kalbant apie mokytoją, yra daug panašumų su gydytoju. Pastarasis duoda Hipokrato priesaiką,taip pat ir mokytojas privalo laikytis ugdymo, kuris yra kur kas platesnis dalykas nei vien mokymas įsipareigoti. Problema ta, kad labai daug mokytojų sutinka tik mokyti, bet visai nenori su vaikais kalbėti apie vertybes, ieškoti atsakymų į sudėtingus vaikams kylančius klausimus, kartais, kai to reikia, pasiteirauti, o ką pats vaikas mano apie vieną ar kitą dalyką. Paprastai toks mokytojas tvirtina, kad visam tam neturi laiko. Tačiau, jei susiduriame su laiko problema, tai negali būti pakankamas motyvas išmesti auklėjimą ir lavinimą iš ugdymo proceso, nes taip apvagiamas vaikas.

Kiekvienas vaikas yra unikalus ir savaip nepatogus. Tai nėra liga, kurią turėtume gydyti, tai tikrovę, kurią turime priimti. Tuo labiau kad praktiškai kiekvienas iš mūsų turi kokį nors specialų poreikį – pavyzdžiui, aš esu pernelyg impulsyvi ir turiu dar daug mokytis, kad galėčiau reaguoti ramiau, ne taip emocingai. Kitam žmogui yra sunkiau kalbėti prieš auditoriją, dar kitas bijo tamsos ir t. t.

Jau prieš keletą metų atradau labai taiklų problemos, kuri iškyla mokykloje, apibendrinimą piešinyje: paukštukas, dramblys, liūtas ir kiti gyvūnai stovi būryje, ir jiems visiems duodama komanda – kas greičiau įlips į medį. Tačiau kai kurie gyvūnai nemoka laipioti medžiais, ir jiems to visai nereikia. Galbūt jie puikiai skraido ar plaukia, ar bėgioja. Kodėl visus gyvūnus turime norėti paversti laipiotojais medžiais? Ar turėtume teigti, kad liūtas ar dramblys turi specialiųjų poreikių, nes negali įlipti į medį?

Nė vienas vaikas nėra statistinis vienetas, bet unikali asmenybė, turinti savo vardą, svajones, talentus, pomėgius ir, aišku, savo baimes.

Suprantu, kad kalbate apie būtinybę individualiai priimti kiekvieną vaiką, dėmesį kreipti ne tik į mokymą, bet ir ugdymą, lavinimą, kuriems būtinas bendravimas, kūrybiškumas. Tačiau nederėtų pamiršti ir to, kad mokykla tiek iš tėvų, tiek iš švietimo sistemos funkcionierių gauna aiškų socialinį užsakymą – reikia, kad vaikai sėkmingai išlaikytų brandos egzaminus, ir visos priemonės, kurios veda į tai, tinka.

Vis kartoju mokytojams, kurie dirba „Vaikystės sode“ ar Karalienės Mortos mokykloje (A. Landsbergienės įsteigta privati mokykla – A.N.), kad mes turime darbuotis ne tik su mokiniais, bet taip pat labai daug kalbėtis su tėvais, aiškinti, ką ir kodėl mes darome. Jei tėvai netikės tuo, kas vyksta mokykloje, gero rezultato neturėsime. Jei mokykla ir šeima taps konkurentėmis, orientuos vaiką į skirtingas puses, jam bus itin sunku.

Pavyzdžiui, kalbant apie mažuosius. Nieko stebėtina, kai 2–3 metų vaikai susimuša. Tiesą pasakius, labiau stebėtis reikėtų, jei vaikai, kurie dar neturi pakankamo žodyno ir patirties, kad galėtų viską išsiaiškinti tarpusavyje, paleidžia į darbą kumščius. Tačiau tai nereiškia, kad galima toleruoti smurtą. Turime kalbėtis su vaiku, mokyti jį, jog galima ir kitais būdais spręsti iškilusias problemas. Ugdymo procese reikia daug kantrybės. Tuo labiau kad gyvename visuomenėje, kuri pritvinkusi smurto, patyčių, nepagarbos žmogui, ir viso to neįmanoma pakeisti per vieną dieną. Didingas Romos miestas taip pat neatsirado per vieną dieną. Nebuvo taip, kad vieną dieną tebuvo septynios kalvos, o kitą jau stovi miestas. Tam reikėjo daug pastangų, kūrybiškumo. Taip pat yra ir su kiekviena tikra permaina visuomenėje.

Ar tikrai mokytojas neturi laiko būti kūrybiškas? Tų mokytojų, kurie ne tik mėgsta savo darbą, bet ir yra puikūs profesionalai, kurie sugeba atrasti bendrą kalbą su mokiniais, motyvuoti juos, pavyzdys liudija, kad misija būti įvairiapusiu, ne tik mokančiu, bet ir lavinančiu, ugdančiu mokytoju – misija įmanoma.

Kai studijavau JAV, vienas profesorius mums sakė, kad vadovėliai skirti pirmiausia prasčiausiems mokytojams, kaip apsaugos priemonė, kad šie nežalotų vaikų. Geras mokytojas puikiai išmano dalyko turinį ir sugeba jį aktualizuoti, reaguodamas į tai, per ką šiandien geriausia sudominti mokinius, kaip atskleisti mokomo dalyko aktualumą. Tam neabejotinai reikia daugiau pastangų, tačiau būtent mokytojo kūrybiškumas, gebėjimas palaikyti santykius su mokiniais ir yra tas pedagoginis meistriškumas, kuris mokytojui leidžia didžiuotis savo profesija. Deja, labai dažnai mokytojai nori viską griežtai kontroliuoti, skaičiuoti minutės tikslumu: dabar – medžiagos dėstymas, dabar – vertinimas ir t. t.

Nuslystama į situaciją,kai mokymosi tikslu tampa atsiskaitymas ir pametama iš akių tai, kas svarbiausia –pats vaikas. Užmirštama, kam apskritai reikalinga mokykla, nebesirūpinama tuo, kad vaikai užaugtų pilietiški, turėtų vertybinį stuburą, puoselėtų kultūrines vertybes, būtų įvairiapusiai raštingi.

Galima net sakyti, kad viena didžiausių XXI amžiaus mokyklos dramų ir yra tai, kad pamirštama, jog žmogus yra daugiau nei jo žinios. Nėra teisinga paisyti tik akademinių mokinio pasiekimų. Yra žmonių, kurie sėkmingai išlaiko egzaminus, įstoja į norimą specialybę, bet nesijaučia gerai. Jie nesugeba užmegzti santykių su kitais žmonėmis, nesugeba tvarkytis su susikaupusiomis emocijomis, negeba kūrybiškai prisitaikyti prie tos sparčios kaitos, kuri vyksta visuomenėje. Verta susimąstyti ir apie tai, kad 8 iš 10 populiariausių profesijų 2013 metais dar prieš dešimtmetį neegzistavo.

Ar nėra taip, kad dažnai mes problemų sprendimų ieškome ten, kur mums patogiau, o ne ten, kur būtų galima jas spręsti. Pavyzdžiui, paskelbiami duomenys, kad mūsų mokiniams kuri nors sritis sekasi prasčiau nei vaikams Suomijoje ar Britanijoje. Tipiška reakcija – reikia labiau kontroliuoti mokinius, užkrauti jiems daugiau namų darbų, daugiau juos spausti. Tačiau tokiu būdu dar labiau tolstame nuo to, ką daro, pavyzdžiui, suomiai.

Pirmiausia nepamirškime, kad bet kuriai tikrai kaitai reikia daug laiko. Mes pradėjome savo mokyklos modelį kurti prieš 25-erius metus. Buvome sužeisti ir toms žaizdoms užgyti, susikurti naują pagrindą, ant jo atsistoti ir tvirtai pasijusti reikia laiko. Mokytojai vaidina labai svarbų vaidmenį.

Dėl to man labai skauda širdį, kai mokytojas sako: man nerūpi, man vienodai, man už tai nemoka. Nemėgstantis savo darbo mokytojas – yra didžiulė nelaimė. Mano įsitikinimu, šiandien, labiau nei bet kada anksčiau, mokytojas yra taip pat ir misionierius, nuo kurio daugiau nei nuo bet kurios kitos profesijos atstovo priklauso mūsų valstybės ateitis. Jei nesi pasiruošęs tarnystei, sunkiam, bet įdomiam darbui, geriau rinkis kitą specialybę. Girdžiu kolegas skundžiantis, kad jie pasigenda deramos pagarbos, elementarios pastangos, tačiau nepamirškime, kad misionierius, vykdamas skelbti savo tikėjimo, vertybių, visada rizikuoja ir labai dažnai kritikos išgirsta kur kas daugiau nei liaupsių. Svarbiausia, kad pats mokytojas privalo prisiminti, jog prastai atliekamos pareigos – tai Lietuvos ateities išdavystė.

Vienas svarbiausių Suomijos švietimo sistemos sėkmės elementų – mokytojų lyderystė. Mokytojui čia suteikta didelė laisvė savarankiškai priimti sprendimus, ieškoti savojo programos perteikimo būdo. Mokytojais čia pasitikima. Jei priimi į darbą mokytoją, turi suteikti jam pasitikėjimo kreditą, nedirsčioti pro petį, nekontroliuoti, Lygiai taip pat yra ir mokytojo bei mokinio santykiuose. Kontrolė dažniausiai duoda visai kitą rezultatą, nei mes tikimės. Žymiai svarbiau, kad vaikas suprastų, jog mokosi ne dėl kitų, o dėl savęs ir jam, o ne mokytojui svarbiausia, kad jis išmoktų mokytis, sugebėtų sąžiningai atlikti užduotis. Lietuvoje, deja, viskas virsta keistu žaidimu, kai mokytojai kontroliuoja, o mokiniai ieško būdų, kaip tą kontrolę apeiti, įveikti. Tarp mokytojų ir mokinių natūraliai iškyla barikada ir prasideda kova. Suomijoje viskas daroma, kad tokios barikados nebūtų, kad mokytojai ir mokiniai jaustųsi bendražygiai.

Tiesa, kai kalbame apie dabartinį Suomijos švietimo modelį, turime nepamiršti jo ištakų. Viskas prasidėjo antroje XX amžiaus pusėje, kai suomiai išdrįso atvirai prabilti apie švietimo sistemos bėdas. Labai svarbu, kad jie nebandė jų dangstyti, bet atvirai kalbėjo apie gausias blogybes. Taip pat apsisprendė, kad galima visas jas įveikti, jei tik sutelktai bus dirbama dėl valstybės ateities. Tada prasidėjo kelis dešimtmečius trukęs pereinamasis etapas, kai valstybė labai aktyviai dalyvavo švietimo sistemoje. Būta labai daug analizės, diskusijų apie tai, kas pasiteisina, kas – ne. Tik po šio laikotarpio, kai švietimo sistemoje pradėjo formuotis solidaraus darbo įgūdžiai, kai mokyklose nebeliko savo profesija netikinčiu mokytoju, nebeliko vadovų, kurie vadovautųsi senaisiais principais, tada mokykloms buvo suteikta didelė laisvė, ir dar po keliolikos metų pasirodė pirmieji vaisiai. Kiek žinau, jie nustebino net ir dalį Suomijos mokytojų. Pasirodė, kad suomių mokyklos yra lyderės visame pasaulyje.

Kaip yra Lietuvoje dabar? Dažnai tenka bendrauti ne tik su mokytojais, bet ir su tėvais, vaikais, ir tikrai, deja, negaliu pasakyti, kad už visus mokytojus galėčiau guldyti galvą, palaikyti juos iškilusiose konfliktinėse situacijoje. Pavyzdžiui, mūsų mokykloje vis klausiame vaiko, kas jam čia patinka, ką norėtų keisti. Vienas trečiokas atsakė, kad labiausiai jį sužavėjo tai, kad mūsų mokykloje su juo mokytojai kalbasi. Paaiškėjo, kad per tuos kelerius metus, kuriuos jis praleido kitoje mokykloje, jis jautė, jog mokytojas yra iš visai kito pasaulio, ir tame pasaulyje visiškai nerūpi, kaip jaučiasi, kaip gyvena mokiniai. Paskui daug galvojau apie tai, kas su mumis nutiko, kad mes, mokytojai, ateiname į klasę ir bendraujame su vaikais, tarsi jie būtų kaliniai, o mes – prižiūrėtojai.

Mano galva, čia dera kalbėti ir apie pedagogų parengimo sistemą. Galbūt daug pedagogų dar studijų metu suformuoja ydingą mokytojo įvaizdį?

Nėra abejonių, kad pedagogų pasirengimas yra vienas svarbiausių iššūkių, jei kalbame apie švietimo sistemos kaitą. Pavyzdžiui, Suomijoje pedagogų ruošimas vyksta taip: dvi dienos teorijos universitete ir trys dienos praktikos darželyje. Kodėl darželyje? Nes manoma, jog svarbu, kad būsimas mokytojas gerai pažintų būsimus mokinius, suprastų, kaip jie mąsto, kokių rūpesčių ir džiaugsmų turi. Suomijoje daug rūpinamasi praktikos ir teorijos derme.

Kaip yra Lietuvoje? Galiu tik papasakoti apie tai, su kuo aš susiduriu, kai ateina pedagogines studijas baigęs absolventas, ieškodamas darbo. Pirmiausia pasakoju apie tai, kad mes propaguojame mokymąsi visą gyvenimą ir vaikus pratiname prie tos minties, jog žmogus mokosi nuo pat pirmos gyvenimo akimirkos iki paskutinio atodūsio. Todėl mes mokytojams, ypač pirmaisiais darbo metais, rekomenduojame daug įvairių kursų. Dažnai išgirstu nuostabą: tačiau juk aš ką tik baigiau mokslus ir viską jau žinau? Tada klausiu: o kokia paskutinė tavo skaityta knyga profesinėje srityje? Turiu galvoje ne tas, kurių reikėjo egzaminams, bet kurios padeda tobulėti kaip mokytojui. Ne kartą man buvo atsakyta, kad skaityti papildomai paprasčiausiai nėra laiko, ir, be to, šis mano klausimas esą niekaip nesusijęs su tiesioginiu mokytojo darbu. Tada bandau paaiškinti, kad, jei mokytojas netiki, dar būdamas labai jaunas, pradedantis specialistas, mokymosi visą gyvenimą prasme, tai kaip jis gali tuo paskatinti patikėti mokinius?

Tačiau pastaraisiais metais susirūpinta pedagogų rengimu, įdiegti motyvaciniai testai?

Tikiu, kad tai turi tam tikrą reikšmę, tačiau bėda ta, kad ne kartą įsitikinau, jog žmonės paprasčiausiai išmoksta „teisingai kalbėti“, nors patys netiki tuo, ką sako. Kitas dalykas – ar žmogus, kuriam 17–18 metų, iš tiesų gali pats sau atsakyti, ar jis turi mokytojo pašaukimą? Juk dažniausiai nutinka taip, kad abiturientas bando stoti į įvairias specialybes ir atsiduria nebūtinai ten, kur tikrai nori būti. Jei žmogus pateko į pedagogines studijas tik dėl to, kad neįstojo kitur, ar daug galimybių, jog jis bus tikrai geras mokytojas? Mokytojo darbas labai atsakingas, ir čia mums reikalingi patys geriausi.

Pažvelkime į Suomiją ir pamatysime, kad ten į vieno būsimo mokytojo vietą pretenduoja daugybė žmonių. Tikrai ne todėl, kad Suomijos mokytojai labai daug uždirba, bet todėl, kad tai itin prestižinė profesija. Suomijos mokytojas gauna keliolika procentų mažesnį atlyginimą nei tos šalies vidurkis. Tačiau didžioji dauguma Suomijos gyventojų pasakys, kad būtent mokytojo profesija svarbiausia.

Beje, Lietuvoje mokytojai uždirba vidutiniškai net kiek daugiau nei vidutinis atlyginimas valstybėje, tačiau tai dar nėra tiek prestižinė profesija, kaip norėtųsi. Tiesa, esu girdėjusi ne kartą sakant, kad, jei Lietuvoje mokytojas uždirbtų tiek pat kiek Suomijoje, tada jis ir dirbtų daug kartų geriau. Faktinis Suomijos mokytojo atlyginimas iš tiesų gerokai didesnis nei Lietuvos mokytojo. Tačiau turėtume palyginti taip pat ir prekių kainas, nuomos kainas etc. Na, o jei kas nors mano, kad Suomijoje mokytojas itin gerai materialiai gyvena, tai nepamirškime, kad gyvename gausių galimybių situacijoje. Galima išmokti suomių kalbą, išlaikyti specialų egzaminą Suomijoje, paskui konkuruoti su gausybe kandidatų tapti mokytojais Suomijoje ir gausite svajonių darbą. Kelias nėra lengvas, tačiau visada yra ir kita galimybė – keisti situaciją Lietuvoje, kelti mokytojo prestižą čia.

Ar manote, kad Lietuvoje mokytojo profesijos prestižas dar nėra pakankamas?

Pasakysiu tiek, kad aš pati, kai tik turiu galimybę, pabrėžiu, jog esu mokytoja, man tas darbas patinka ir juo didžiuojuosi. Būtų gerai, kad ir kiti mokytojai taip elgtųsi. Aš jauniems žmonėms sakau, kad mokytojo profesija itin įdomi. Tai labai stabilus darbas, nes mokytojų reikia ir reikės. Tai profesija, kurioje jauti daug gerų emocijų, nes, jei esi geras mokytojas, jauti tiek vaikų meilę, tiek tėvų pagarbą. Tai labai kūrybinga profesija, nes apie tą patį dalyką kiekvieną kartą gali kalbėti kitaip, nes keičiasi kontekstas, yra kitos aktualijos, taip pat ir kitokie vaikai. Kartu su vaikais gali aplankyti įdomias parodas, susitikti su nuostabiais žmonėmis. Svarbiausia – visada jauti, koks svarbus tavo darbas, kaip nuo jo priklauso mokinių savijauta, branda.

Mano įsitikinimu, mokytojo profesijos prestižui didžiausią žalą daro tie mokytojai, kurie nemėgsta savo profesijos. Aplinkiniai puikiai tai jaučia.

Pabaigai noriu užduoti provokacinį klausimą – ar mokytojas turi ruošti vaikus gyvenimui? Vadinu klausimą provokaciniu, nes pats laikausi pozicijos, kad nesąmonė, jog mokykla, universitetas – tai pasiruošimas gyvenimui, o ne pats gyvenimas. Mes įteigiame mokiniams, kad jie rašo dar tik gyvenimo juodraštį ir paskui labai dažnai švaraščiui nebelieka nei laiko, nei jėgų, net noro.

Visiškai sutinku. Gyvenimas vyksta čia ir dabar. Kiekvienas vaikas turi jaustis mylimas, emociškai saugus ir priimtas kaip unikali asmenybė čia ir dabar, o ne kažkada vėliau, kai neva to nusipelnys, laikydamas egzaminus, kolekcionuodamas diplomus. Mokykloje vyksta visavertis gyvenimas ir kartu stiprėja asmenybės, o ne bėgama distancija su kliūtimis. Kai mokyklos svarbiausiu tikslu tampa egzaminai, o ne vaiko gerovė čia ir dabar, prasideda visos švietimo sistemos degradavimas.

Šiandien mes patys sau prisikūrėme problemų. Pavyzdžiui, susirgome perfekcionizmu. Tėvai pradeda tvirtinti, kad jų vaikas nepakankamai geras, jei nesimoko dešimtukais. Vaikas, gavęs prastesnį pažymį, jaučiasi žlugusi asmenybė, net pakelia ranką prieš save. Mokytojai su mokiniais dažnai bendrauja tik testais ir nemato reikalo paaiškinti mokiniams, kad nesėkmės yra normali gyvenimo dalis. Neretai net svarbesnė, daugiau pamokoma nei geras rezultatas. Labai svarbu, kad vaikas nebijotų pasijusti silpnas, kažko nemokantis, kad suprastų, jog svarbiausia – ne visada pirmauti, bet mokėti parkritus atsikelti.

Man perpasakojo nuostabų, labai pamokomą pokalbį. Ketvirtokė kalbėjosi su mama, ir ši aiškino dukrai, kad mokytoja, kuri dažnai pykdavo ant vaikų, yra gera, labai stengiasi, ypač daug ruošiasi kiekvienai pamokai. Dukra atsakė, kad visiems būtų geriau, jei mokytoja tiek nesistengtų ir nesiruoštų kiekvienai pamokai, tada ir dėl mokinių klaidų mažiau pyktų ir ne tokia įsitempusi būtų, be to, juk ji yra mokytoja – kam jai reikia tiek daug papildomai ruoštis?

Vaikas puikiai perteikė svarbų dalyką. Mokiniams labai reikia santykio, o ne vien žinių. Mokytojas neturi bijoti improvizuoti ir labiau turi pasitikėti vaikais. Kai griežtą kontrolę pakeičia pagarba ir pasitikėjimas, vyksta nuostabūs dalykai, kurie ir yra viena žaviausių mokytojo darbo patirčių.

Kalbino Andrius Navickas