Dažnai galima išgirsti auklėjimo rūpesčių nuvargintą mamą ar tėtį, tariantį panašius žodžius: „O kad vaikai ateitų į šį pasaulį su auklėjimo instrukcijomis!“ Šis pageidavimas neretai gali būti perfrazuojamas į nedrąsų prisipažinimą: „Aš stengiuosi iš visų jėgų, tačiau jaučiu, kad darau klaidų, nes nežinau, kaip iš tiesų geriausiai elgtis tam tikroje situacijoje.“
Akivaizdu, kad auklėjant vaikus kyla pačių įvairiausių klausimų, kaip antai: ar kištis į vaikų tarpusavio konfliktus; ar vaiko dienos režimas turi būti griežtas ir nediskutuojamas; ar galima vaikui leisti naktinėti kartu su jumis? Dažnai į šiuos klausimus galima rasti vienas kitam prieštaraujančių atsakymų, kurie tėvus tik dar labiau supainioja ir palieka kankintis nežinomybėje. Įdomu tai, kad gyvendami savo šalyje negalime patys objektyviai įvertinti, ar mums įprasti auklėjimo būdai išties yra geriausi. Tik patekę į kitą kultūrinę aplinką imame suprasti, kad vaikus auklėti galima visiškai priešingai, nei mums yra įprasta.
Kas yra geras auklėjimas?
Visi savo vaikams linkime tik geriausio, tačiau retai kada susimąstome, ar, mūsų manymu, geriausias auklėjimo metodas būtų priimtina praktika kitoje kultūroje. Sunku suvokti, kad vakariečių gerų tėvų auklėjimas kartais gali kardinaliai skirtis nuo geros vaikų auklėjimo praktikos Rytuose.
Korėjiečių kilmės rašytoja Christine Gross-Loh, parašiusi knygą „Auklėjimas be sienų: stulbinančios pamokos, kurių mus gali išmokyti tėvai iš viso pasaulio“ („Parenting Without Borders: Surprising Lessons Parents Around the World Can Teach Us“), teigia, kad kiekvienoje kultūroje susiformavusios vertybės tėvams suteikia savotišką „paruoštukę“ – informaciją apie tai, kas yra geras auklėjimas. Savo knygoje rašytoja aptaria praktines situacijas, kuriose išryškėja įvairūs auklėjimo niuansai skirtingų kultūrų šalyse. Pateikdama vieną iš įdomesnių pavyzdžių apie gerą auklėjimą, autorė pažymi, kad amerikiečių tėvai yra linkę manyti, jog jie privalo vaikui nupirkti daugybę žaislų ir metodinių priemonių, kurios žada gerokai padidinti vaikų protines galias. Christine Gross-Loh teigimu, amerikiečiai nerimauja, kad, nenupirkus vaikui edukacinio žaidimo, jo gabumų potencialas liks neatskleistas. Šis nepagrįstas nerimas lemia tai, kad amerikiečiai daugiausia investuoja į vaikams skirtas lavinamąsias priemones, palyginti su kitų pasaulio šalių tėvais. Priešingai, daugelyje Azijos ir Europos kultūrų vyrauja požiūris, kad „mažiau yra daugiau“: ten manoma, kad vaikai yra laimingesni, kai jiems suteikiama galimybė patiems pasigaminti žaislus ar susikurti ir įsivaizduoti norimus žaidimų scenarijus.
Prieš aptardami kitas gero auklėjimo strategijas, atsakykite į klausimą: ar jums svarbu, kiek laiko jūsų vaikai žiūri filmukus ar žaidžia kompiuterinius žaidimus? Jeigu jūsų atsakymas yra teigiamas, tai reiškia, kad su japonais tėvais turėtumėte nesibaigiančią diskusiją. Pasak Christine Gross-Loh, japonai nustemba pamatę, kiek daug vakariečiai rūpinasi, kad jų vaikai neviršytų laiko, kurį gali praleisti prie televizoriaus ar kompiuterinių žaidimų. Įdomu tai, kad japonų šeimose vaikams suteikiama didžiulė kompiuterio laisvė. Vakariečiams taip pat dažnai kelia nuostabą faktas, kad Japonijoje mamos skatina vaikus žaisti su žaisliniais ginklais. Vis dėlto svarstymai, kad kompiuteriniai žaidimai, televizija ar žaisliniai ginklai skatina vaikų ir paauglių agresiją, japonams kelia tik nuostabą, mat čia nusikalstamumo lygis yra nepaprastai žemas.
Rašytoja Christine Gross-Loh vardija ir daugiau auklėjimo „keistenybių“ iš viso pasaulio: skandinavų kūdikiai popietėmis miega lauke minusinėje temperatūroje, Gvatemalos vaikai nėra mokomi dalintis, nes tėvai tiesiog tikisi, kad dalinimasis įvyks spontaniškai, o amerikiečiai nepagrįstai giria vaikus už atliktas įprastas buities užduotis.
Akademinių pasiekimų svarba
Analizuodama vaikų auklėjimo praktikas skirtingose kultūrose, rašytoja Christine Gross-Loh daro prielaidą, kad amerikiečiai tėvai pernelyg daug padeda ir sufleruoja vaikams situacijose, kuriose jie susiduria su sunkumais. Toks intensyvus kišimasis į vaiko gyvenimą yra japonų, prancūzų ir skandinavų auklėjimo, kur dominuoja prielaida, jog vaikai patys sau yra geriausi mokytojai, o mokymasis pagal bandymų ir klaidų metodą yra pats veiksmingiausias, priešprieša.
Pastebėta, kad Japonijoje tėvai yra linkę teikti didelę reikšmę vaiko charakterio tvirtumui, atkaklumui ir pastangoms, todėl jie vaikus retai giria už pasiekimus, pagyrų dažniau sulaukiama už pastangas ir ankstesnių klaidų ištaisymą. Mažųjų japoniukų pamokos pabaigoje yra prašoma apgalvoti ir parašyti, ką kitą kartą jie galėtų padaryti geriau. Amerikiečių vaikai, priešingai, yra prašomi apgalvoti, ką jiems pavyko pasiekti ir padaryti gerai. Taip Amerikoje yra skatinama laimėtojų kultūra, kurioje moksleiviai yra linkę užmigti ant laurų gavę pirmą pripažinimą, o Japonijoje, priešingai, sistemingai skatinama individuali pažanga.
Rašytoja Christine Gross-Loh taip pat pabrėžia, kad nuolatinis pasiekimų akcentavimas atima iš amerikiečių vaikų galimybę išmokti susidoroti su nesėkmėmis ir nenuleisti rankų nepasiekus norimo rezultato. Juk vaikai pasąmoningai patiki, kad jeigu jie nėra laimėtojai, tada jie yra nevykėliai.
Žymioji Amy Chua, parašiusi prieštaringai vertinamą knygą „Motinos tigrės kovos himnas“ („The Battle Hymn of the Tiger Mother“), teigia, kad kinės visiškai nepritaria vakariečių mamų požiūriui, jog „akademinių pasiekimų akcentavimas vaikui kelia įtampą, o tai nėra gerai“. Be to, Vakaruose populiarus teiginys, kad „tėvai turėtų skatinti vaikus žvelgti į mokymąsi kaip į žaidimą“, kinėms mamoms yra visiškai nesuprantamas. Taigi, vakariečiai, kurie save laiko griežtais savo vaikų auklėtojais, reikalauja, kad jų vaikai kiekvieną dieną skirtų bent pusvalandį ar valandą grojimo muzikos instrumentu repeticijoms. Kinijos mamoms valandą trunkanti repeticija ar pamokėlė tėra tik lengvoji dalis. Tikroji pažanga, anot jų, pasiekiama tik per antrą ar trečią praktikavimosi valandą. Šios rytietės yra tvirtai įsitikinusios, kad vaiko akademinė sėkmė reiškia sėkmingą auklėjimą, o jeigu vaikui mokykloje nesiseka, vadinasi, „tėvai auklėdami savo vaiką nėra pakankamai griežti“. Kad ir kaip ten būtų, tėvų dėmesys vaiko pamokų ruošimui, kaip tai puikiai moka daryti kinų tėvai, įvairų mokslinių tyrimų duomenimis, išties pagerina vaiko akademinius rezultatus.
Didelių reikalavimų priežastys
Bandydama paaiškinti kinių mamų griežtumą Honkongo universiteto psichologijos profesorė Florrie Fei-Yin Ng tvirtina, kad mamos, kurios tiki neatskleistais savo vaikų gabumais ir reikalauja iš vaikų daug, yra kur kas labiau linkusios kontroliuoti. Kai mama vaikų vertę tapatina tik su jų pasiekimais, ji nepaprastai daug tikisi iš savo vaikų. Analizuodama šį Kinijos vaikų auklėjimo fenomeną, profesorė Florrie Fei-Yin Ng pažymėjo, kad vaikas Kinijoje tampa šeimos centru, apie kurį sukasi visas gyvenimas, tad jis netenka didelės dalies privatumo ir taip riba tarp vaiko bei tėvų gyvenimų pasidaro labai trapi vaiko nenaudai (vakariečių požiūriu). Be to, auganti konkurencija visose gyvenimo srityse kinus verčia būti dar griežtesniais tėvais. Tad neverta stebėtis, kad pasitelkdami nepermaldaujamai griežtą auklėjimą jie taip dažnai išaugina muzikos, matematikos ir kitų sričių genijus. Vis dėlto šie pasiekimai turi savo kainą – neatsižvelgiama į vaiko emocijas ir pasirinkimo laisvę. Iš tikrųjų daugelis šiuolaikinių jaunų kinų teigia, kad savo vaikams jie nenori daryti pernelyg didelio spaudimo, kaip tą darė jų pačių tėvai, tačiau pripažįsta, kad jei vaikai gauna blogus pažymius, jiems būna labai gėda.
Įdomu tai, kad profesorė Ruth K. Chao teigia, jog griežtas reikalavimas mokytis, lavinti naujus įgūdžius ir laikytis drausmės nuo pat mažens yra vienas iš būdų didinti vaiko motyvaciją tobulėti. Uoliai mokydamasis valandų valandas, vaikas ima suprasti, kaip palaipsniui tobulėja įgūdžiai ir gimsta virtuoziškumas. Taip sukuriamos puikios sąlygos vaikui pačiam išsikelti aukštesnius akademinius tikslus. Atlikusi kinių ir vakariečių mamų tyrimą, ši profesorė pažymėjo, kad net tokie žodžiai kaip „treniruotė“ ar „praktikavimasis“ mamoms kinėms kelia vien tik teigiamas asociacijas, o vakarietėms šie žodžiai asocijuojasi su sukarinta tvarka ir provokuoja neigiamas emocijas. Kita vertus, rašytoja Christine Gross-Loh yra įsitikinusi, kad vaikai gauna daugiau naudos, kai tėvai kišasi mažiau. Autorės manymu, labai svarbu suteikti galimybę vaikams kuo ilgiau pasidžiaugti nesuskirstyto laiko privalumais. Juk „tėvai sraigtasparniai“, kurie nuolat sukiojasi šalia savo vaikų, kad jiems padėtų iškilus sunkumams, itin apriboja vaikų savarankiškumą. Argumentuodama šią mintį, rašytoja pasitelkia Suomijos pavyzdį: ten formalus vaikų mokymas pradedamas tik jiems sulaukus septynerių metų amžiaus, be to, vaikai turi mažiau pamokų ir džiaugiasi ilgesniu laisvalaikiu. Įdomiausia, kad toks laisvo laiko garbinimas anaiptol nelemia prastų Suomijos moksleivių rezultatų. Priešingai, jaunieji Suomijos piliečiai nuolat laimi tarptautiniuose mokslo konkursuose, aplenkę Taivaną ir Korėją, kur moksleiviai mokosi 10 ir daugiau valandų per dieną ir taip šešias dienas per savaitę.
Tėvai nuošalyje – laimingesni vaikai
Rašytoja Mei-Ling Hopgood, išleidusi knygą pavadinimu „Kaip eskimai šildo savo vaikus ir kiti auklėjimo nuotykiai“ („How Eskimos Keep Their Babies Warm: And Other Adventures in Parenting“), sako, kad griežtos vaikų auklėjimo taisyklės dažniausiai atspindi kultūrines normas, o ne universalias tiesas. Šioje knygoje autorė aptaria tėvų įsikišimo lygį auklėjant vaikus įvairiose kultūrose. Paaiškėjo, kad kai mažieji japoniukai pešasi, jų mokytojai ir tėvai retai kada įsitraukia į ginčą. Čia dažniausiai yra taikomas „mimamoru“ metodas, reiškiantis laukimą stebint. Manoma, kad taip vaikai išmoksta savarankiškai spręsti tarpusavio konfliktus. Tai dažnai prieštarauja vakariečių tėvams priimtino teisėjo vaidmeniui vaikų konflikto metu.
Aptardama Polinezijos vaikų auklėjimo tradicijas, rašytoja mini, kad pradedantys vaikščioti kūdikiai čia paliekami žaisti ir tyrinėti žaidimų aikštelę su kitais vaikais – tėvai visiškai nesikiša į žaidimo procesą. Pasak Džeinės ir Džeimso Ritchie, parašiusių knygą „Užaugti Polinezijoje“ („Growing up in Polynesia“), taip vaikams sudaroma galimybė mokytis vieniems iš kitų, savarankiškai tyrinėjant aplinką. Natūraliai kyla klausimas: galbūt vakariečiai išties pernelyg stengiasi sustruktūrinti vaikų žaidimus, užuot leidę jiems laisvai tyrinėti? Bandydama atsakyti į šį klausimą, rašytoja Mei-Ling Hopgood atskleidžia įdomų faktą iš Afrikos gyvenimo: ten vaikai daug greičiau pradeda sėdėti ir vaikščioti, nes afrikietės mamos, priešingai nei vakarietės, vaikams neduoda jokių palengvinamųjų priemonių (pavyzdžiui, kėdutės su ratukais) ir vaikų užduotis yra suspėti su kitais bet kuriuo įmanomu būdu – šliaužiant ar einant. Be to, knygoje minima ir Švedijoje taikoma suaugusiųjų nesikišimo praktika: pradinių klasių moksleiviai čia žaidžia neaptvertose teritorijose, apie ką amerikiečiai net nedrįstų pagalvoti. Taip mažieji švedai, saugomi „nematomos tvoros“, mokosi savikontrolės ir atsakomybės už savo pačių saugumą.
Natūralu, jei beskaitant šį straipsnį nuo visos auklėjimo būdų įvairovės jums ėmė suktis galva. Vis dėlto gera žinia yra ta, kad, vadovaudamiesi sveika nuovoka ir atsižvelgdami į vaiko raidos galimybes, mes galime atsirinkti, mūsų manymu, veiksmingas auklėjimo strategijas. Juk, nepaisant visų išorinių skirtumų, giluminiai visose kultūrose puoselėjami auklėjimo principai yra panašūs. O domėdamiesi kitose kultūrose priimtinu auklėjimu mes objektyviau galime įvertinti mūsų pačių taikomų nekvestionuojamų auklėjimo strategijų veiksmingumą. Taip galbūt išdrįstame pasimokyti iš kitų kultūrų ir pabandyti auklėti kitaip.
Aš ir psichologija
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą