Septynių krikščioniškų organizacijų, dirbančių vaiko teisių bei pagalbos šeimoms srityje daugiau kaip dešimtmetį, atviras laiškas.
Stebėdami šiuo metu Lietuvoje susiklosčiusią situaciją, kai nelengvai priimtas sutarimas dėl smurto prieš vaikus draudimo vėl yra kvestionuojamas ir iš naujo bandoma nustatyti „leistino smurto“ ribas, mes, su pažeidžiamomis, sunkumus, krizes ar nepriteklių išgyvenančiomis šeimomis kasdien dirbančių organizacijų darbuotojai, nuoširdžiai kviečiame atvirai ir pagarbiai diskusijai dėl mūsų visų vaikų gerovės.
Paradoksalu tai, kad turėdami tą patį tikslą – auginti sveikus ir laimingus vaikus, sugebame šitaip susiskaldyti jo siekdami. Nuoširdžiai Jus kviečiame skaityti šį laišką be išankstinės nuomonės ir nusistatymo, drauge svarstyti kylančius klausimus ir siūlyti galimus sprendimus, kurie būtų priimtini ir veiktų ne tik kiekvieno iš mūsų aplinkoje, tačiau pasiektų ir labiausiai pažeidžiamus visuomenės narius.
Svarstydami apie vaiko teisių apsaugą Lietuvoje, turėtume stengtis galvoti ne tik apie savo nerimą ar teises, o ir apie vaikus, kurie kažkur nuolat patiria baimę ir įtampą, nežinodami, ar šiandien saugu sugrįžti namo ir kas ten jų laukia.
Iš savo kasdienio darbo patirties galime drąsiai teigti, jog tuomet, kai situacija susijusi su žmonėmis, tarpusavio santykiais, bendravimu ir bendrais sprendimais, viskas nebūna tik juoda arba balta. Raginimas atšaukti vaiko teisių apsaugos reformą dabar yra toks pats stiprus, kaip kad buvo reikalavimas priimti vaikus ginančius įstatymus po vaiko mirtimi pasibaigusio tėvų smurto. Ir šitoks šokinėjimas nuo vieno prie kito kraštutinumo žalingas visiems, nes žmonių mąstymas, auklėjimo kultūra ir tėvų elgesys negali keistis, kai paliekama nors menka tikimybė, jog po keleto mėnesių „auklėjimas diržu“ vėl bus tinkamas.
teisingas kelias yra tobulėti patiems ir tobulinti sistemą, o ne nubraukti visa, ką pavyko pasiekti iki šiol
Visi suvokiame, jog naujoji sistema turi trūkumų, kad specialistai gali daryti ir turbūt padaro klaidų, jog jos yra be galo skaudžios ir jų galimybė kelia nerimą tėvams, tačiau teisingas kelias yra tobulėti patiems ir tobulinti sistemą, o ne nubraukti visa, ką pavyko pasiekti iki šiol. Kartą sutarę, jog smurtas prieš vaikus yra draudžiamas, turime to sutarimo laikytis be jokių išlygų. Svarstymai, kuo skiriasi sudavimas vaikui nuo sudavimo auklėjant, kad „kepštelėjimas“ ar „pliaukštelėjimas“ yra galimi, o štai „trinktelėjimas“ ar „ smūgis“ jau draudžiami, kalbėdami apie kažkokius menamus smurto laipsnius mes neigiame patį principą, jog mušti vaiką – bet kokiu tikslu ar stiprumu – yra blogai ir reikia ieškoti kitų auklėjimo būdų.
Dažnai minima, jog vaikas, atskirtas nuo šeimos, išgyvena didelį stresą ir yra traumuojamas. Žinoma, tai tiesa, vaikai visuomet myli tėvus ir yra prie jų prisirišę, net jei su jais elgiamasi neteisingai. Tačiau taip pat tiesa yra ir tai, jog vaikas, kurį muša artimiausi ir brangiausi žmonės, kurių pirmoji užduotis ir pareiga yra jį saugoti ir ginti, išgyvena patį didžiausią įmanomą vidinį konfliktą, kai suvokia, jog pasaulis yra baisus ir nesaugus, o pasitikėti negalima niekuo, nes tie, kurie yra jam patys brangiausi, sąmoningai kelia skausmą. Bet kokia žala vaikui ir fizinės ar emocinės jo kančios yra nediskutuotinas blogis, todėl vaiko atskyrimas turi būti taikomas tik visiškai išimtinais atvejais, ginant jo sveikatą ir gyvybę. Tokiose situacijose yra du blogiai, iš kurių privalome pasirinkti mažesnį.
Viena priežasčių, kodėl mums taip sunku susitarti dėl bendrų elgesio su vaikais principų, yra ta, jog šiuolaikinė visuomenė yra susvetimėjusi, susiskaldžiusi, individualizuota. Mūsų patirtys, požiūriai, nuostatos ir vertybės dažnai skiriasi, ir mes neskiriame laiko bandymams pažinti kitą žmogų, perprasti jo mintis, įsiklausyti į nuomonę. Mūsų bendruomeniniai ryšiai silpni, esame nutolę vieni nuo kitų, nepasitikintys, įtarūs. Tokioje visuomenėje būtų be galo sunku išgyventi be socialinio darbo, kaip profesijos, ir ją dirbančių žmonių, kurių užduotis yra megzti santykius, tiesti tiltus, atstoti artimiausius žmones, į kuriuos paprastai kreiptumės pagalbos. Tai, kas vyksta dabar, vadinant šiuos darbuotojus „naciais“, „grobikais“ „parsidavėliais“ yra profesijos šmeižimas ir nuvertinimas, kuris skatina baimę, nepasitikėjimą, uždarumą. Tai labai sumenkina tikimybę, kad pagalbos reikalinga šeima jos kreipsis, kad pavyks užmegzti artimą ir pasitikėjimo kupiną santykį su tėvais ir vaikais, tapti atrama šeimai, kuriai šiuo metu sunku.
Tiek priimant reformą, tiek ją taisant, aktyviai dalyvauja visuomeninių organizacijų, jungiančių šeimas, atstovai. Tai gražus demokratinio sprendimo pavyzdys ir tokia diskusija yra labai naudinga. Tuo pačiu norime atkreipti dėmesį, jog šeimos, kurioms stinga socialinių, pozityvios tėvystės, kasdienio gyvenimo įgūdžių nesiburia į organizacijas ir nedalyvauja kuriant įstatymus. Šios šeimos ir jose augantys vaikai šiuo atveju yra visiškame stiprių ir save atstovauti pajėgiančių šeimų šešėlyje. Nutinka taip, jog savo teisę į privatų gyvenimą ir vaikų auklėjimą gina tos šeimos, kurios bet kuriuo atveju neatsidurtų tarnybų akiratyje, tačiau kartu jos „apgina“ ir tas šeimas bei vaikus, kuriems savalaikis specialistų įsikišimas yra vienintelė galimybė išsigelbėti nuo smurto, nepriežiūros, skausmo ar net mirties.
įstatymas, draudžiantis naudoti smurtą auklėjant vaikus, yra naujas požiūris mūsų kultūroje, natūralu, kad šie pokyčiai kelia nerimą ir įtampas
Vaiko paėmimas iš šeimos nėra vieno žmogaus sprendimas, tai sudėtingas procesas, kuris turi būti taikomas tik kraštutiniais atvejais ir ši nuostata yra įtvirtinta įstatyme. Gana paprasta yra kalbėti apie galimą perteklinį reagavimą, daug sudėtingiau yra įvertinti, kuo galėjo pasibaigti delsimas ar nereagavimas tais atvejais, kai vaikai buvo paimti iš šeimos.
Po vaiko teisių apsaugos reformos visi buvome pakviesti reaguoti, jei matome, kad vaikas galimai patiria smurtą, kad tėvai tam tikromis aplinkybėmis reaguoja per stipriai, nesitvardo. Suprantame, koks nelengvas gali atrodyti sprendimas pranešti apie kitoje šeimoje vykstančius dalykus, kaip sudėtinga pasielgti teisingai, nesijaučiant „skundiku“, tačiau šioje situacijoje svarbu suvokti, jog teisingas reagavimas gali išgelbėti konkretų vaiką ir padėti tai šeimai, taigi ir tėvams, gyventi ateityje.
Reaguoti ne visuomet reiškia kviesti policiją, kartais gana paklausti, ar nereikia pagalbos, užkalbinti, pasakyti, jog su vaikais tikrai būna nelengva, pasiūlyti panešti ar palaikyti krepšius, kad mama ar tėtis galėtų paimti neklausantį vaiką ant rankų. Stiprias šeimas, turinčias motyvacijos ir noro keisti bei įtakoti visuomenėje vykstančius procesus, kviečiame prisidėti prie šalia esančių pažeidžiamų šeimų stiprinimo, mokymo ir palaikymo. Šeimų tinklas, bendradarbiavimas ir mokymasis vieni iš kitų, dažnai gali duoti puikių rezultatų.
Ši reforma buvo reikalinga ir naudinga, nors ir labai nelengva. Taip, ji turi trūkumų, ją reikia tobulinti, jos įgyvendinimui nepakanka resursų, tačiau tai geriausia sistema, kurią iki šiol esame turėję. Įstatymas, draudžiantis naudoti smurtą auklėjant vaikus, yra naujas požiūris mūsų kultūroje, natūralu, kad šie pokyčiai kelia nerimą ir įtampas, su kuriomis turime atkakliai, sąmoningai ir pagarbiai tvarkytis, nepamesdami iš akių pagrindinio tikslo – saugių ir laimingų mūsų vaikų bei šeimų, kuriose jie auga.
VšĮ „Pal. J. Matulaičio šeimos pagalbos centras“, VšĮ „Pal. J. Matulaičio socialinis centras“, VšĮ „Visų Šventųjų šeimos paramos centras“, VšĮ „Socialinis veiksmas“, VšĮ „Betzatos bendruomenė“, VšĮ „DUKU“, VšĮ „Lobių dirbtuvės.
Palikti komentarą