Kaip COVID-19 serga vaikai? Ar serga sunkiai, kokie to liekamieji reiškiniai? Taip pat – kada vaikai bus pradėti skiepyti nuo koronavirusinės infekcijos? Atsakymų į šiuos ir kitus klausimus Rimvydas Paleckis laidoje „Alfa taškas“ ieškojo su profesoriumi Sauliumi Čaplinsku.
– Visų pirma, koks jūsų požiūris į galimybių pasą?
– COVID sertifikatas (jį taip reikėtų vadinti), gali pasitarnauti tam, kad kiekvienas žmogus galėtų valdyti savo riziką – asmeninę, verslo ar kelionių.
Na, pavyzdžiui, aš norėčiau važiuoti su tokiu taksistu, kuris yra pasiskiepijęs arba persirgęs.
Taip pat, užeinant į restoraną, visiems būtų gerai žinoti, kokia ten yra ventiliacija, kaip dažnai tikrinami darbuotojai ir pan.
Tokiu būdu kiekvienam žmogui suteikiama galimybė valdyti savo riziką.
Kalba neina apie kažkokias diskriminacijas. Iš kitos pusės, visos priemonės turi būti daromos laiku.
– Tačiau testai irgi neteikia šimtaprocentinės garantijos. Be to, atlikus testą galima labai greitai užsikrėsti, kad ir sutikus pasiskiepijusį, kuris irgi gali užkrėsti.
– Aš ne kartą esu sakęs, kad medicinoje niekas neduoda 100 procentų garantijos. Lygiai taip pat ir persirgęs ar pasiskiepijęs žmogus negali būti šimtu procentų garantuotas, jam pilnai susiformavo ir išliko imunitetas. Tai yra galimybė valdyti riziką, ją mažinti.
Europos Komisija ir kiti ekspertai seniai sako, kad turime suprasti, jog, deja, pasaulis pasikeitė ir mes turime išmokti gyventi naujoje realybėje. Ne tokioje realybėje, kurioje pastoviai esame užsidarę.
Juk yra žalojami vaikai, negalintys eiti į ugdymo įstaigas. Juk ne visos šeimos yra darnios, o ypač kai tokia situacija, kuomet visi turi būti namuose.
Skiepai kuo toliau, tuo labiau yra prieinami visiems, jie nuo pat pradžių yra nemokami. O kas trukdo priimti sprendimą, kad nemokami būtų ir testai?
Pavyzdžiui, Prancūzijoje galima kiekvieną dieną gauti nemokamą antigeno testą, o Vokietijoje – 2-3 testus per savaitę. Anglijoje studentai taip pat gali nuolat nemokamai testuotis.
Taigi kyla klausimas, kur investuoti ir kas duoda didesnę grąžą sveikatos, psichologine ir ekonomine prasme.
– Vaikai – plati sąvoka. Paaugliai, deja, platina virusą beveik taip pat efektyviai kaip suaugusieji. Čia bloga žinia. Gera žinia ta, kad vaikai, ypač jaunesni, rečiau serga sunkiai ar atsiduria ligoninėje.
Vis dėlto, nedaug, bet yra registruota įvairaus amžiaus vaikų sunkių ligos atvejų ir, deja, mirčių. Kodėl taip atsitinka, kokie mechanizmai tai sąlygoja, iki galo nėra aišku.
Lygiai taip pat neaišku, kodėl vieni senjorai, nors ir sunkiai serga, bet išgyvena, o kai kurie jauni žmonės neišgyvena. Yra daug įvairių tai lemiančių faktorių.
– Ar jau žinomas skiepų nuo COVID-19 šalutinis poveikis vaikams, jeigu toks yra?
– Šiuo metu yra atliekami tyrimai ir turbūt jau greitai bus patvirtinta galimybė naudoti skiepus vaikams nuo 12 metų. Jaunesniems, kiek žinau, tyrimai dar tik pradedami atlikti.
Manau, kad vyresniems nei 12 metų vaikams artimiausiu metu gali būti patvirtinti skiepai ir juos bus galima naudoti. Tuomet atsivertų kiek kitokios, platesnės galimybės paskiepyti kuo didesnę populiacijos dalį. Tai yra teigiama žinia.
Anksčiau buvo kalbama, kad jeigu paskiepysime 70 proc. populiacijos, tai virusas nebeturės kur plisti ir pasieksime kolektyvinį imunitetą.
Vis dėlto, šiai dienai aišku, kad dėl mutacijų sukelto greitesnio viruso plitimo tempo panašu, kad norint sukurti kolektyvinį imunitetą, reikia, kad būtų paskiepyta didesnė negu 70 proc. populiacijos dalis, įskaitant vaikučius.
Turbūt savaime suprantama, kad kol kas šito pasiekti tikrai nepavyks nei Lietuvoje, nei Europoje, nei pasauliniu mastu.
Antras dalykas, Izraelio ir Amerikos pavyzdžiai aiškiai rodo, kad kai paskiepijama maždaug pusė populiacijos, skiepijimo tempai sulėtėja. Kitaip sakant, prieiname prie tos grupės žmonių, kurie abejoja arba yra nusiteikę prieš skiepus.
Tai čia bloga žinia. Gera žinia yra ta, kad netgi paskiepyjus 40 proc. populiacijos, viruso plitimas ryškiai sulėtėja.
– Prieš vakciną paleidžiant į apyvartą, kaip ji testuojama vaikų atžvilgiu? Ar ant pačių vaikų, tėvams pasirašius sutikimą?
– Be abejo, niekas negali nieko daryti su vaikučiais be tėvų ar globėjo sutikimo. Su vaikais tyrimai atliekami ypač kruopščiai ir tik tuomet, kai tyrimai yra atlikti ant savanorių suaugusių ir įvertinta skiepijimo situacija realiame gyvenime.
Pavyzdžiui, yra etapas, kai tyrimai atliekami ant gyvūnėlių, išbandant toksiškumą, saugumą, veiksmingumą. Paskui tiriama ant sveikų savanorių ir tik tuomet pradedama skiepyti bendroje populiacijoje.
Žiūrėkime, kas atsitiko su kai kuriais skiepais, tarp jų – su „AstraZeneca“.
Pradžioje buvo paskleista informacija, kad nerekomenduojama skiepyti senjorų, o kai tai jau buvo išbandyta, tada jie buvo įtraukti į skiepijamų sąrašą.
Atitinkamai dabar nerekomenduojama skiepyti nėščių moterų, bet buvo pastebėta, kad dažnai moteris paskiepijama nežinant, kad ji yra nėščia. Paskui tai išaiškėja ir dabar jau analizuojami duomenys bei matoma, kad pašalinių nepageidaujamų reiškinių ar komplikacijų nepastebėta. Taip pat ir naujagimiams. Netgi priešingai – jie iš mamos įgyja antikūnus.
Atitinkamai pereinama prie tyrimų su vaikais, kuomet plečiama ta tiriamųjų grupė ir kuo toliau, tuo daugiau lieka neatsakytų klausimų.
Pabrėžiu, kad kai skiepijama labai plati populiacijos dalis, įvairaus amžiaus žmonės su negalavimais, tuomet labai kruopščiai įvertinami pašaliniai reiškiniai ir sunkios komplikacijos. Tik tuomet pereinama prie vaikų.
– Ar vaikams jau yra nustatyti kokia nors sunkūs šalutiniai poveikiai nuo skiepo?
– Kol kas bent man tokių tokių duomenų matyti neteko. Bet viskas dar yra tiktai tyrimo stadijoje ir ne viskas atskleidžiama, kol išsiaiškinamas duomenų patikimumas, saugumas, etikos atitikimas ir pan.
Vis tiktai tikėtina, kad neturėtų būti ypatingo skirtumo skiepijant vaikus nuo suaugusių. Taip pat reikia suprasti ir tėvelius, kad vis tiktai jiems gali kilti papildomų klausimų, ypač matant kas dedasi socialinėje erdvėje, kur pila skiepus neigiančių ar abejojančių jais. Čia lauks didelis iššūkis, netgi jei bus patvirtinta vakcina vaikams.
Vis dėlto, mažesni vaikai koronavirusu perserga daug lengviau ir daug mažiau ją platina tiek tarpusavyje, tiek suaugusiems.
Panašu, kad gali prireikti dar 2–4 metų, kol didesnė populiacijos dalis įgis imunitetą ir virusui bus mažesnė galimybė cirkuliuoti, jis mažiau mutuos, o persirgę lengviau įgis imunitetą.
Labai svarbus dar vienas faktorius. Jeigu bus žmonių, įgijusių tik truputį imuniteto (pvz., bus pasiskiepyti tik viena doze, o paskui negaus antros, arba bus persirgę, o po to jų imunitetas nebus pastiprintas skiepais), tokiu atveju gali sudaryti puiki galimybė virusui mutuoti ir tapti atspariam vakcinai.
– Kita vertus, jeigu vaikai serga labai retai ir labai nesunkiai, tai kyla klausimas, ar apskritai verta vaikus skiepyti, kaip jums atrodo?
– Visai teisingai, užtat reikia atvirai apie tai kalbėti. Reikia kalbėti teisingai, aiškiai ir suprantamai, kad kiekvienas tėvelis ir mamytė galėtų priimti mokslu pagrįstą sprendimą dėl vaikučio.
Reikia įsiklausyti į tai, ką šiandien sako mokslas, o ne šarlatanai.
Kiekvienas medikas, kuris domisi šita sritimi, pasakys, kad būtinai reikia skiepytis, kad nepasiskiepijus yra daug didesnė riziką sunkiai susirgti ir numirti negu pasiskiepijus. Iš kitos pusės, be platesnio skiepijimo masto mes neįveiksime pandemijos.
– Ką manote apie tėvus, kurie nenori leisti savo vaikų testuoti?
– Vaikai turi eiti į ugdymo įstaigas ir rizika bendraujant vaikams išliks, bet vaikai didžiausią riziką kels personalui, savo seneliams, tėveliams ir pan. Tai atitinkamai tėvams reikia pagalvoti, kaip valdyti šitą riziką.
Aišku, kad jokio prievartinio testavimo ar skiepijimo negali būti, bet bendruomenė kartu su tėveliais ir pedagogais turi sutarti, kaip minimizuoti riziką kiekvienoje konkrečioje ugdymo įstaigoje.
Evelina Laučiūtė
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą