Mes žinome, kad iš protėvių paveldime išorės bruožus ir genetines charakteristikas, kartais – materialius turtus. Tačiau daugelis net nenutuokiame apie ryšį tarp to, kaip gyvename, ir to, kaip gyveno mūsų protėviai.
Gimusio žmogaus negalima prilyginti švariam popieriaus lapui. Jau motinos įsčiose mes tampame šeimos sistemos dalimi, paveldime per kartas einančią atmintį, kuri mūsų pradėjimo akimirką įrašoma į mūsų ląsteles.
Su protėviais mus sieja ne tik genai. Tolima ir artima šeimos praeitis veikia mūsų likimą, rašo mums scenarijus, apie kuriuos nė neįtariame.
Žvelgdama per giminės istorijos prizmę, psichogenealogija atskleidžia slaptą mūsų gyvenimo įvykių prasmę.
Dėsningumai
Mūsų pasaulėjauta, laimėjimai ir kryčiai, profesijos ir partnerio pasirinkimas ir netgi amžius, kai nusprendžiame kurti šeimą, gali būti nulemti įvykių, kurie nutiko šeimoje dar prieš kelias kartas iki mūsų gimimo.
Tokį atradimą padarė pasaulinio garso psichoterapeutė, Nicos (Prancūzija) universiteto klinikinės psichologijos profesorė Ana Anselina Šutcenberger (Anne Ancelin Schutzenberger).
Savo knygoje „Protėvių sindromas“ ji aprašė darbo su šeimos palikimu metodą, pavadintą psichogenealogija.
Praėjusio šimtmečio 8-ąjį dešimtmetį, dirbant su onkologiniais ligoniais, A. Šutcenberger kilo mintis, kad kai kuriems iš jų ši liga prasidėjo tame pačiame amžiuje, kuriame kas nors iš jų giminaičių praeityje mirė nuo vėžio arba žuvo per nelaimingą atsitikimą. Ji pabandė išsiaiškinti, ar tai tikrai dėsninga, ir ėmė sudarinėti genosociogramas.
Paaiškėjo, kad beveik kiekvienoje šeimoje egzistuoja įvykiai, kurie daro įtaką ateinančių kartų likimui.
Giminės pasąmonė
Dar 1913 metais Zigmundas Froidas (Sigmund Freud) savo knygoje „Totemas ir tabu“ rašė: „Egzistuoja masinė psichika, kurioje reiškiasi tie patys dvasiniai procesai, kaip ir atskiro žmogaus gyvenime.
Ir, galimas dalykas, kaltės jausmas dėl klaidos, kurios žmonės jau neatsimena, perduodamas iš kartos į kartą per amžius.“
Kitas garsus psichologas Karlas Gustavas Jungas (Carl Gustav Jung) pasiūlė kolektyvinės pasąmonės idėją. O amerikiečių psichoterapeutas Jakobas Morena (Jacob Moreno) nuėjo dar toliau: jis tvirtino, kad egzistuoja šeimyninė bei grupinė sąmonė ir pasąmonė.
Apie transgeneracinį (iš kartos į kartą) neišspręstų šeimos konfliktų ir paslapčių perdavimą rašė ir prancūzų psichoanalitikė Fransuaza Dalto (Francoise Dolto).
Pasak profesorės A. Šutcenberger, bet kuri giminė turi nerašytą „lojalumo įstatymą“ – savotišką rangų lentelę, kur kiekvienam paskirtas vaidmuo ir šeimyninės pareigos.
Šis galingas šeimyninės pasąmonės mechanizmas tarsi prikausto mus prie mums skirtos vietos drausdamas pajudėti iš jos bent per žingsnį.
Psichogenealogija fiksuoja viską, kas pasikartoja giminėje iš kartos į kartą: ligas, nelaimingus atsitikimus, savižudybes, šeimos narių mirties datas ir mirusiųjų amžių.
Genosociogramoje galima aptikti santuokų skaičiaus pasikartojimą įvairiose kartose, tokį patį vaikų amžiaus skirtumą, panašius poelgius.
Genosociograma nuo genealoginio medžio skiriasi tuo, kad joje žymimi ne tik įvykiai, bet ir jų reikšmė šeimos nariams.
Genosociograma schemiškai apibūdina penkių – septynių šeimos kartų gyvenimą, pažymi gimimus, mirtis, santuokas, skyrybas, profesijas, nelaimingus nutikimus, ligas, sėkmes ir nesėkmes.
Bernaro istorija
Kai Bernarui sukako 33-eji, jis ėmė sirgti, dažnai patekdavo į eismo nelaimes.
Kartu su profesore A. Šutcenberger vyras sudarė savo genosociogramą ir aptiko, kad jo vyresnysis brolis Liusjenas mirė sulaukęs 33-erių, o keturiose šeimos kartose devyni vaikai (visų jų vardai prasidėjo „Liu“ (Liusjenas, Liukas, Liusjena) žuvo jauni per nelaimingus atsitikimus.
Paaiškėjo, kad jo prosenelį ir prosenelę (Liusjeną ir Mariją) įsivaikino viena šeima. Užaugę jiedu susituokė („genealoginis incestas“).
Nuo to laiko šeima tarsi baudė pati save, „aukodama“ šios santuokos palikuonis.
Suvokęs, kad ir jis nesąmoningai bando pakartoti jų likimą, Bernaras atsikratė paveldėto šeimos scenarijaus.
Genealoginės istorijos vaisiai
Taigi praeitis, apie kurią dažnai nedaug težinome, nelieka praeityje.
Dažniausiai tai pasireiškia vis dar aktyviu psichologiniu skausmu.
Anksčiau ar vėliau kiekvienas iš mūsų susiduria su abejonėmis, bėdomis, santykių problemomis, vienatve.
Kartais jaučiamės tarsi užrakinti savo pačių elgesyje ir požiūriuose, kurie mums netinka, tačiau kurių atsisakyti nepavyksta.
Tokia savijauta gali būti mūsų genealoginės istorijos vaisius. Kartais ji neįtikimai smulkmeniškai verčia mus kartoti nemalonius įvykius, primeta svetimus vaidmenis ir verčia priimti neteisingus sprendimus.
Kas traukioja virveles?
Kas valdo tai, kad mes renkamės būtent tą profesiją, negalime gyventi poroje, padaryti karjeros, gyventi savo kūne, paprasčiausiai būti savimi?
Mes gimstame sudėtingos mozaikos centre ir visiškai nesąmoningai nešiojamės savyje dalį jos istorijos.
Šeimos mitai – pavyzdžiui, „geri dalykai niekada nesitęsia amžinai“ arba „laimingos meilės nebūna“, – trukdo mums galvoti apie savo pačių troškimus.
Kad atsikratytume šių „šeimyninių normų“, turime pirmiausiai suvokti, kad jos egzistuoja.
Prasmė neegzistuoja atskirai nuo mūsų
Mes neprivalome priimti visko, ką paveldėjome iš šeimos istorijos. Mes turime teisę rinktis.
Lengva pamanyti, kad giminės istorija – tai paslaptis, kurią žūtbūt privalome įminti iki galo. Lengva manyti, kad protėviai kalti dėl visų mūsų bėdų.
Viskas ne taip paprasta. „Mane visada palieka“ ne todėl, kad „mano antros kartos močiutė, būdama penkiasdešimties metų, pabėgo su laiškanešiu.“
Prasmė neegzistuoja pati savaime, atskirai nuo mūsų. Mes galime išsiaiškinti viską tik pradėdami patys nuo savęs, remdamiesi savo pačių vertybėmis.
Šiaip ar taip, kalbame apie sąlygiškas tiesas, kurios taikomos konkrečiai mums patiems.
Akivaizdu, kad visa tai verčia mus keisti savo pažiūras, atsisakyti naivių ir išgalvotų vizijų ir dažnai priveda prie radikalaus vertybių perkainojimo.
Kažkuris iš mūsų protėvių gali netikėtai nulipti nuo pjedestalo, netekti idealaus vardo, kuris jam buvo suteiktas.
Kitas, prieš daugelį metų atstumtas, gali pagaliau užimti savo vietą tarp kitų.
Reputacijos, staigmenos, atradimai…
Visa tai gali tapti kelio pradžia į savo „vidinės“ praeities supratimą.
Savo genealoginiame medyje mes užimame unikalią vietą – tarp praeities ir ateities, dviejų šeimos linijų susikirtimo taške.
Mes galime pasistengti sukurti teisingą pusiausvyrą tarp to, kas sąlygoja mūsų priklausomybę šeimos sistemai, ir to, kas mus daro nepriklausomas asmenybes, kurios kaunasi už savo laisvę ir savo likimą.
Palikti komentarą