Mano tėvai paseno. Jie ir buvo ne tokie jau jauni, kai aš gimiau. Dabar man 27, mano mamai 63, o tėčiui 71 metai. Ir jau treti metai, kai aš savo tėvus laikau senukais.
Nesvarbu, kad jie jau pensininkai… Mano tėtis vis dar dirba ir sėkmingai man skambina skaipu. Mano mama Instagram`o paskyroje mėto piktus juokelius pranešimuose ir su ypatinga pagarba žiūri į torento kūrėjus. Reikalas toks, kad jie virto mano senele ir seneliu.
Aš juos myliu, kaip visada, prašau jų patarimo, kai atsiduriu aklavietėje, jaučiu jų palaikymą silpnumo akimirkomis, bet dabar svarbiausias esu aš. Dabar mano rankose, kamuolys, strėlės ir skydas. Dabar aš reguliuoju eismą.
Nežinau, kas mus padalino į „iki“ ir „po“. Galbūt sveikata, kurios beveik nebeliko, lėta eisena ir sunkus kvėpavimas. Aš matau, kaip mama praranda atmintį. Kaip tėtis tapo lėtesnis ir nebegali spręsti globalių klausimų. Nežinau, kas ten gydo, bet laikas nieko nepasigaili.
Aš pradėjau jiems nuolaidžiauti ir galbūt jiems nemalonu tai skaityti, bet mano tėvai iš tikrųjų paseno. Sumažėjo ūgis, paaštrėjo charakterio bruožai ir jų jėgos nusilpo. Kaip ir anksčiau, jie mane myli, pasiruošę išsiimti paskutinius dantų protezus, kad tik aš būčiau laimingas.
Laiko labai mažai. Aš ėmiau pajausti kiekvienus metus. Bet kurios trys dienos, kurias man pavyksta praleisti su tėvais, tapo švente. Apkabinu juos ir bučiuoju kiekvieną kartą, tarsi atsisveikindamas. „Gerai, tėti! Kaip pasakysi, mama! Aš leidžiu jiems viską. Viską atleidau. Tik gyvenkite.
Mano tėtis – jau nebe kinų siena, mano mama nustojo būti Lao Tzu. Aš bijau pasimesti, ir tai tiesa. Man dažnai trūksta jų patarimų, ir tai tiesa. Man rodos, jeigu jie būtų šiek tiek jaunesni, aš jausčiausi kur kas laisvesnis, – ir tai tiesa.
Kartais noriu jiems paskambinti ir pasakyti, kad sergu ir pavargau, kad šiandien visas pasaulis prieš mane ir taip norėtųsi nulįsti į kampą, bet jie daugiau nebežino, kaip mane apsaugoti. Dabar jie mano vaikai.
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą