„Kiekvienas yra genijus. Bet jei apie žuvį spręsite pagal jos gebėjimą įlipti į medį, ji visą gyvenimą galvos esanti kvaila“, – turbūt šimtą kartų girdėta ir nuvalkiota Alberto Einšteino citata, tačiau ji puikiai tinka apibūdinant Lietuvos ir Britanijos švietimo sistemų skirtumus.
„Jei Lietuvos švietimo sistemoje daugiausiai investuojama į tą dalyką, kuris nesiseka, pavyzdžiui, jei vaikas gerai mokosi matematiką ir nelabai gerai moka lietuvių kalbą, tai jam samdomi korepetitoriai ir daugiausiai pinigų investuojama į lietuvių kalbą. Į tą dalyką, kurio nemoka. Anglijoje yra atvirkščiai. Ten moko to dalyko, kuris tau geriausiai sekasi“, – sako į Anglija emigravusi keturių vaikų mama, rašytoja ir blogo „jakucionyte.lt“ autorė Birutė Jakučionytė.
B. Jakučionytė prabrėžia, kad Lietuvos mokyklose yra sukuriama nesveika konkurencija, kai tuo tarpu Britinijoje vaikai net nežino, kaip mokosi jų bendraklasis. Mokiniai ten vertinami individualiai, klasėse yra apie 20 mokinių, o su jais dirba vienas mokytojas ir du asistentai. Atskirai nustatomas mokinių žinių lygis, kiekvienam skiriamos individualios užduotys atitinkančios jų gebėjimus ir stebima kiekvieno pažanga.
„Anglijoje mokoma, kad šiandien aš geras, man reikia stengtis, kad rytoj būčiau geresnis. Lietuvoj mus nuo pat mažens moko – būk geresnis už aną. Ne už save geresnis, o už kitą. Ir taip yra sukuriama absoliučiai nenormali konkurencija. Ką reiškia, būk geresnis už kitą? Jei jis geresnis už mane, reiškia aš blogesnis už jį. Reiškia aš blogas. Aš kažkoks nepilnavertiškas, man kažko trūksta, su manim kažkas negerai“, – teigia B. Jakučionytė.
Pasak pašnekovės, Lietuvoje vaikus stengiamasi išmokyti visko, kas tik įmanoma, tuo tarpu Britanijoje koncentruojamasi tik į keletą dalykų.
„Mano manymu, angliška sistema yra tokia, kad jei vaikas turi kažkokį gabumą, tai tą gabumą ir lavina. Lietuvoje mums labai plečia akiratį, mes labai plačiai visko mokomės, turim didelį bendro išprusimo kontekstą, bet už tą didelį kontekstą mums reikia sumokėti psichologiniu traumavimu, vaikas galvoja, kad jis kažkoks ne toks, su juo kažkas negerai, nes kitas mokinys vieną ar kitą dalyką moka geriau, todėl yra geresnis. Ir man kaip mamai reikia apsispręsti, ar mano vaikai su platesniu akiračiu, bet psichologiškai traumuoti, ar mano vaikai užauga su siauresniu akiračiu, bet psichologiškai stipresni, geriau manantys apie save. Ir aš nusprendžiau, kad man antras variantas yra geriau“, – sako B. Jakučionytė.
Pašnekovės nuomone, Lietuvoje mokiniai verčiami kalti faktus, tačiau jie neugdomi kaip asmenybės, jie nemokomi praktiškų dalykų, kurie iš tiesų bus reikalingi gyvenime, o mokymosi procesas skiriasi radikaliai.
„Vienas iš mano vaikų, kuris Lietuvoje būtų penktokas, klasėje kūrė produktą, darė verslo planą, visą rinkodarą, kūrė to produkto viešinimo planą. Kai jis man papasakojo visą tai, aš galvojau – ką? Penktoj klasėj jie mokosi tokius dalykus? Jie nuo pat mažens mokosi praktinių dalykų, ko jiems reikės gyvenime. O Lietuvoje kišama labai daug teorijos, kuri po to yra niekada nereikalinga ir ta teorija užgrūda jiems galvą, jie pasidaro nebeišradingi, nekūrybingi, nes jiems galvoje nebėra vietos, nes ten jie atmintinai mokosi eilėraščius“, – sako B. Jakučionytė.
Asmeninio archyvo nuotr. / Birutė Jakučionytė
Problemos egzistuoja, bet šaknys kitur
Vilniaus licėjaus direktoriaus Sauliaus Jurkevičiaus teigimu, Lietuvoje iš tiesų nėra lavinamas mokinių kritinis, analitinis ir vertinamasis mąstymas, tačiau problemos slypi ne tame, kad vaikai mokosi per daug.
„Yra tam tikras niuansas, kad programos kai kuriais aspektais turėtų būti pasiaurintos, bet turėtų eiti į gylį, bet mes nesugebame eiti į gylį, nes tai reikalauja daugiau pastangų negu mokytis platesnę programą ir tai yra konstantinė tiesa. Ir ją reikėtų įsisąmoninti. Mokantis daugiau paslėpi negalėjimą mokytis giliau“, – sako S. Jurkevičius.
Pašnekovo teigimu, net ir dabar esančios programos Lietuvoje nėra tokios sunkios, kaip dažnai kalbama, o didelio krūvio mokiniams nėra.
„Manau, kad šiuo metu nėra nei vienos disciplinos, kurios negalėtų išmokti žemesnių nei vidutinio lygio gabumų mokinys. Taip aiškinant norima paslėpti akivaizdžią problemą, kad yra tingima mokytis, nenorima mokytis“, – sako S. Jurkevičius.
„Lietuvoj taip pat nėra jokio krūvio. Aš matau, kad tai yra imitacinis dalykas ir bandymas kalbėti netiesą apie realią situaciją. Iš esmės 11 – 12 klasėj mokiniai išvis neturi jokio krūvio, jie tiesiog ilsisi. Gal tai drastiškai skamba, bet aš galėčiau argumentuotai pagrįsti. Geriausiu atveju jie mokosi keturis dalykus ir kai kurie iš viso laiko tik tai du egzaminus. Įsivaizduokite, gauti brandos atestatą išlaikius du egzaminus apgailėtiname lygmenyje ir tada kalbame apie brandžias asmenybes, apie tai net kalbėt nevertėtų.“
2012 metais atliktame tyrime lietuvių penkiolikmečiai pagal matematinio, gamtamokslio raštingumo ir skaitymo gebėjimų rezultatus buvo reikšmingai žemiau už Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalių vidurkį. Tuo tarpu Britanijos moksleiviai, nors tyrime ir ypatingai neišsiskyrė, tačiau jų žinios buvo kiek aukštesnės už vidutines.
„Mes didele dalimi išleidžiame dalį mokinių, kuriems išvis nereikėtų duoti brandos atestatų ir praktiškai stengiamės tos problemos nematyti ir tiesiog užgožiame supaprastindami užduotis, supaprastindami ugdymo procesą ir nenorime to matyti, kas yra iš tiesų. Bendras lygis yra tikrai prastas, tą rodo tiek tarptautiniai, tiek nacionaliniai tyrimai ir kai kuriais atvejais jis yra toks prastas, kad reikėtų rimtesnio kažkieno įsikišimo“, – sako S. Jurkevičius.
Pasak S. Jurkevičiaus, problemos šiuo metu nėra sprendžiamos, švietimo sistemoje nekeliami jokie ypatingai aukšti tikslai, o tik imituojamos reformos ir pats mokymasis.
Pirmiausia reikėtų pradėti rašyti atitinkamus pažymius ir nefalsifikuoti pažymių už mokinių žinias. Atitinkamai pakelti reikalavimus, šiek tiek pasodrinti ugdymo turinį ir daiktai pradėtų statyti į savo vietas ir tam nereikėtų jokių finansų. Šiaip finansų šiuo metu švietimo sistemai tikrai nereikia“, – teigia S. Jurkevičius.
B. Jakučionytės nuomone, viena iš rimtų Lietuvos problemų yra tai, kad dažnas Lietuvos jaunuolis mokyklą laiko katorga ir ten eina nenoriai. Anot jos, Anglijoje vienas didžiausių mokytojų prioritetų yra tai, kad mokiniai noriai eitų į mokyklą.
„Kai atvykome į Britaniją, nei vienas iš mano vaikų nemokėjo anglų kalbos. Vienam iš sūnų buvo sunku, jis nenorėjo eiti į mokyklą. Tai sužinoję mokytojai sukilo, darė susirinkimą, nes pirmas kriterijus, kurį išsikelia mokykla, kad vaikas norėtų eiti į mokyklą. Jei vaikas nori eiti į mokyklą, mes jį visko išmokysim. Mano vaikai nori eiti į mokyklą. Jeigu jie serga, jiems yra didelis praradimas, jie dėl to pergyvena, nervinasi“, – teigia B. Jakučionytė.
Pašnekovės teigimu, pradinėse klasėse mokymosi procesas vaikams paverčiamas žaidimu, o mokomi dalykai yra integruojami į skirtingas pamokas. „Iš esmės skiriasi mokymosi kriterijai ir vertinimo sistema ir žinių padavimo principas, kaip jie mokosi Lietuvoje ir kaip jie mokosi Anglijoje. Ir ten nėra tokio spaudimo ir tokios įtampos. Pavyzdžiui, jei mokosi akmens amžių, tai visos pamokos, matematika, dailė, muzika, istorija, anglų kalba, pasakos, kurias skaito, viskas yra apie akmens amžių. Jeigu yra kažkokia kita tema, pavyzdžiui ruduo, tai visuose kituose dalykuose, matematiniai uždaviniai yra apie rudenį. Ir gaunasi visai kitoks statinis mokymasis, kaip jie mokosi“, – pasako B. Jakučionytė.
Patogiau ir pigiau
B. Jakučionytė pasakoja, kad jai kaip keturių vaikų motinai labai patogu yra tai, jog pamokos Britanijoje prasideda ir baigiasi tuo pačiu metu. „Visiems pradinukams yra vienodas laikas nuo devynių ryto iki pusės keturių. Reiškia, jei aš vedu 4 vaikus į mokyklą skirtingose klasėse, aš juos nuvedu ir parsivedu vienu metu“, – sako B. Jakučionytė.
Palyginus su Lietuva, pradinukai Britanijoje mokykloje praleidžia gerokai ilgesnį laiką, tačiau tas laikas jiems neprailgsta.
„Pradinukams pamokos vyksta visai kitaip nei Lietuvoje, nes jų trukmė yra kitokia. Jos gali trukti pusantros valandos arba valandą, nėra jokių skambučių, ir tos pamokos metu vaikai mažomis grupelėmis keliauja į skirtingas veiklas toje pačioje patalpoje. Atrodo, kad ilga diena, bet vyksta labai daug žaidimo ir tuo pat metu mokymosi ir kadangi tas mokymasis vyksta bežaidžiant, jie nepavargsta, jiems nereikia sėdėti suoluose nuo ryto iki vakaro“, – sako B. Jakučionytė.
Pašnekovė pridūrė, kad Britanijoje, skirtingai nei Lietuvoje, mokslas atsieina gerokai pigiau, nes nereikia pirkti jokių priemonių, tik mokyklinę uniformą, kuri kainuoja maždaug 20 svarų (22 eur.)
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą