Kai vaikai palieka namus

Kai nešiojiesi vaiką po širdimi, nekantrauji nukirpti virkštelę, kad paleistumei žmogų į šį pasaulį. Sakoma, kiekvienas naujagimis praneša žinią, kad Dievas dar tiki žmogumi. Bet kai užaugęs vaikas palieka namus, antrąkart nutraukti virkštelę būna skausminga, lyg tau būtų išplėšę širdį.

Sūnus motinai yra ypatingas vyras, nes jis niekada nepaliks, visada brangins. Mano sūnus net pasakė: „Mama, aš nuo gimimo sergu tavimi.“

Dėl dukrų motinos išgyvena, kad jos nekartotų jų klaidų, kad joms teks patirti moters daliai tenkančio skausmo.

Mane ištiko šokas, kai sūnus netikėtai pasakė: „Ar turi pinigų tarptautiniam anglų kalbos egzaminui?“ Supratau, kad išvažiuos.

Išlydėdama traukinių stotyje apkabinau ir pratrūkau rauda, ir nuo tos dienos ši rauda aidi mano širdyje kiekvieną dieną.

Jis pasakė: „Nesijaudink taip, juk važiuoju savo svajonės įgyvendinti. O juk ir grįšiu per Kalėdas.“

Negrįžo. Protas bylojo, kad vaikui atsiveria pasaulis ir aibė galimybių, atradimų, ir jis jaučiasi kur kas geriau, ištrūkęs iš įkyrios mano globos, bet tai nenumaldė širdperšos.

Kai įsijungus „skypą“, nėra garso, prapliumpi isteriškai žliumbti.

Kai matai jį, kalbiesi, trokšti paliesti, pajusti jo kvapą. Kiekvienas akiai užkliuvęs jo daiktas primena akimirkas, kai buvom kartu. Galiausiai imi analizuoti savo klaidas ir galvoti, kad buvai bloga motina: nepakanti, kritiška, sarkastiška. Pasąmonė kužda: tu kalta, kad jis turėjo išvažiuoti.

Jeigu neturime kantrybės iškęsti savo vaikų, kaip jie patys save iškęs?

Aš nebemoku jaustis laiminga, nes tokia būdavau tada, kai galėjau suteikti džiaugsmo savo kūnui ir kraujui, kai jis juokėsi, kai galėdavau apkabinti ir paguosti.

Niekas manęs geriau nepažįsta, nesupranta, negali taip įskaudinti ar suteikti vidinio švytėjimo.

Gerai sakė Balzakas: yra moterys – patelės, ir moterys – motinos. Kai sumaišai juoda su balta, gali viską paversti pilku kasdienybės purvu.

Sūnus pasikeitė; iš pradžių jam buvo visiškai neįdomu, kuo gyvenu, sakydavo: „Tai, ką man pasakoji, turėtum papasakot savo psichiatrui.“

Dabar jis tapo globėjiškas, sako: „Man viskas gerai, ką daryti, kad patikėtum? Rūpinkis savimi.“ Tai, kas jam buvo atsitikę negero, ką išgyveno, sužinau tik tada, kai jau būna išsprendęs savo problemą.

Negaliu nieko jam patarti, sako: „Kaip tu galėtum, juk esu už tūkstančių kilometrų.“

Kai kas paskambina ir sušneka angliškai, persmelkia siaubas: gal mano vaikui nutiko nelaimė?

Žemė plaukia iš po kojų. Sapnuoju, kad parvažiavo, verkiu iš džiaugsmo, o prabundu – tokia tuštuma atsiveria… Pamatau gatvėje panašų vaikiną – tarsi virbu perveria.

Blogiausia, kad žinau, jog jis ilgisi Tėvynės ir namų…

Kita vertus, būna akimirkų, kai jaučiuosi laiminga, suvokusi, kad jauno žmogaus gyvenimas kas akimirką keičiasi, kaip peizažas, kopiant į kalną.

Kad jis neverda savo sultyse, o kai ilgisi namų, su lietuviais draugais verda cepelinus, keliauja ir pamato tai, ko aš niekada nepatirsiu.

Tada nukrinta akidangčiai. Nesisavink vaiko, kaip sakė Džilbranas, vaikai – strėlės, paleistos iš lanko.

Labai myliu gyvenimą, žmones, meną, gyvūnus ir savo darbą, bet nepalieka jausmas, kad mano esybė susitraukė į adatos smaigalį.

Pykstu ant psichologų, kurie pateikia instruktažą: mokykitės kalbų arba šokti. Kalbų mokytis nėra pinigų nei motyvacijos, o prisišoku aplink silpstančią motiną…

„Norėčiau apsaugot nuo bėdų…“

„Jau pusmetį žinojau, kad dukra išvažiuos, vos ne kryželiais žymėjau kiekvieną dieną, kol dar buvome kartu, – pasakoja Violeta, kurios abi dukros gyvena užsienyje. -Purpt – ir išskrido.

Žinoma, norėčiau kaip paukštė turėti dukrą lizde ir saugoti ją nuo bėdų. Slegia jausmas, kad nieko jau nepakeisiu.

Kiekviena mama, paleidusi vaiką į gyvenimą, nepaliaujamai apie jį galvos. Aišku, tu vaiko gyvenimo nenugyvensi…

Aš dėkoju likimui, kad turiu labai daug darbo, nes jeigu sėdėčiau namie, nebūtų labai lengva tuščiuose namuose.

Išsiųsdavau pagrandukę pas seserį į Paryžių, bet žinodavau, kad rudenį sugrįš. Ir dabar save apgaudinėju: o gal vis dėlto grįš?..

Mes niekada su dukromis nesipykdavome. Negalvoju, kad buvau bloga mama, tiesiog trūksta vaikų, ir viskas. Aštuoniolika metų su žmogumi buvai diena iš dienos…

Bet nemanau, kad iki galo pažinau savo dukras. Visada yra nutylėtų paslapčių. Juk ir aš jų turiu.

Žinai, keista, kai Rasa gyveno Klaipėdoje, aš labiau bijojau, kad jai kas bloga nutiks: vėluodavo grįžti dešimt minučių, ir vaizduotė jau piešė siaubus.

Nematai, ir negalvoji. Galiu tik įsivaizduoti, kaip jai sekasi.

Kai iš namų išėjo pirmoji dukra, nesijaučiau taip prastai, nes ji keletą metų gyveno Vilniuje. Ačiū Dievui, mano tėvai gyvi. Aš iš namų iki vedybų nebuvau išėjusi.

Jaučiausi saugi: žinojau, kad čia mano tėvynė, mano žemė. Man atrodo, kad išvažiavusios dukros neturi to saugumo jausmo: „Kad ir kas nutiktų – čia pat yra mama.“ Juk nesame apsaugoti nuo nelaimių…