„Pastaruosius 10 metų aš gyvenau penkiose skirtingose šalyse“, – pasakoja Manona de Heus.
Tai buvo neįtikėtinas nuotykis, išmokęs mane aibės dalykų. Aš tiek suvokiau apie gyvenimą, meilę, baimę, apie tai, kad išsilavinimas ir savigalba – tai patys svarbiausi dalykai gyvenime.
Sukurti naują gyvenimą toli nuo namų, nuo visko, ką jūs žinojote bei kuo tikėjote, – tai pats keisčiausias dalykas, kurį apskritai galite patirti.
Gyventi svetur išvykę žmonės veikiausiai jau pritariamai linksi man galva.
Jie papasakos jums, kad kelionės bei emigracija praplečia horizontą, paverčia jus naujai patirčiai atviru žmogumi. O juk tai ir yra svarbiausia gyvenime.
Bet jie nepapasakos jums, kad emigracija – tai ir vienatvė, ir susvetimėjimas, ir bauginantys panikos priepuoliai bei slegiantis kaltės jausmas.
Išeivijos pasaka tiesiog neegzistuoja. Štai penki dalykai, kurie būtinai nutiks jūsų gyvenime, jeigu nuspręsite leistis į tolimą kelią paskui savo svajonių paukštę.
1. Jūsų artimieji bus apvilti
Kad ir kaip dažnai jūs pasakodami stengsitės pagražinti savo naują gyvenimą, jie jausis apvilti. Palikti tėvynę – tai gan egoistiškas poelgis.
Puiku, kad jūs siekiate savo svajonės ir kad turėjote ryžto pradėti gyventi kitaip – kaip visada ir norėjote. Bet tuo pat metu jūs nuliūdinote tuos žmones, kurie jus myli.
Net jeigu jūsų nuostabioji šeima ir jūsų nuostabieji draugai jus palaimino šiam žygiui, jie vis tiek jaudinasi. Kodėl jūs to nežinote? Todėl, kad jie iš visų jėgų pasistengė nuslėpti nuo jūsų savo jausmus.
Jie nenori, kad išgyventumėte dėl jų abejonių bei nuogąstavimų. Jie nenori, kad ten, naujojoje žemėje, jūs keltumėte sau klausimą: „O ką aš čia apskritai veikiu?“ Jie visi kaip susitarę kartoja tą patį: „Jeigu tu būsi laimingas, mes irgi būsime laimingi dėl tavęs!“
Mano tėvai tuo klausimu atliko tiesiog milžinišką darbą su savimi. Pirmą sykį, kai aš tik nusprendžiau pabėgti iš Los Andželo, jie labai sutriko. Bet aš tuo metu buvau tiek užsiėmusi savimi, kad paprasčiausiai nekreipiau dėmesio į jų skausmą. O tądien, kai jiedu lydėjo mane į oro uostą, mačiau jų akyse tokį liūdesį, kokio niekados iki tol nebuvau regėjusi.
Per paskutinį mūsų atsisveikinimą aš atsigręžiau ir išvydau du pažeidžiamus žmones, kurie atrodė dešimčia metų vyresni, negu buvo.
Mano nuotykis kainavo jų širdgėlą.
2. Jūs jausitės kalti. Visą laiką
Praėjus dviem mėnesiams po mano išvykimo iš Los Andželo, mano geriausias draugas sužinojo baisią diagnozę: vėžys.
Aš stengiausi palaikyti su juo ryšį telefonu. Rašiau jam laiškus elektroniniu paštu. Bet vis tiek žinojau: iš tiesų jam reikalingi ne mano žodžiai, o mano petys. Ir jo nėra, nes aš pabėgau.
Kai mano aštuoniasdešimtmetė močiutė nuvirto nuo laiptų ir po to paskambino man iš ligoninės, jai buvo liūdna, nes jautėsi vieniša. „Kada tu atvyksi pas mane į svečius, mieloji?“ – paklausė ji. O aš nežinojau, ką atsakyti.
Per kelerius metus, kol buvau išvykusi, aš praleidau beveik visų savo geriausių draugų vestuves. Visus gimtadienius. Nepasveikinau jų su vaikų gimimu. Aš praleidau iš esmės visus svarbiausius jų gyvenimo įvykius.
Ir kiekvieną sykį man tekdavo aiškintis, kodėl negalėdavau atvažiuoti, kai mane kviesdavo į svečius. Kai jūs esate kitame pasaulio gale, paprastai jūs neturite laiko ir pinigų apsilankyti senų draugų vakarėlyje. Bet juk tai tas pasirinkimas, kurį jūs pats ir padarėte!
Gal draugo vestuvės ir ne itin svarbu, bet kaip dėl tėvo šešiasdešimtmečio? Arba kai jūsų jaunesnei seseriai įteikiamas diplomas? Kurį iš šių dviejų renginių jūs pasirinktumėte? Juk veikiausiai neturėsite tiek laiko ir pinigų, kad apsilankytumėte ir vienur, ir kitur.
Net jeigu jūs žinote, kad jūsų gyvenimas – tai jūsų gyvenimas, ir toliau viliatės, jog artimieji jus supranta ir pateisina, vis tiek jausitės esąs baisus, baisus žmogus. Su laiku tai praeina, bet tam prireiks kur kas daugiau metų, nei jūs manote.
3. Jūs jausitės labai, labai vieniši
Man visada sekdavosi: aš nuolatos atsiduriu labai puikių žmonių kompanijoje. Man visada buvo lengva užmegzti naujas pažintis. Lengvai susirandu draugų bet kuriame naujame mieste.
Tačiau kartais būdavau ir viena, ir tuomet pasijusdavau labai vieniša. Kur kas vienišesnė, nei būdavo iki emigracijos.
Aš niekada nepamiršiu savo pirmųjų išeiviškų Kalėdų, kurias sutikau su bendranuomininkiu. Mes abu jautėmės taip, tarsi neturėtume nei šeimos, nei giminės, nei tėvynės.
Kitais metais aš sutikau Kalėdas su svetimos šeimos kompanija. Ir įtariu, kad buvau pakviesta iš gailesčio: kad nesijaučiau vieniša per tokią šventę.
Norint sukurti nuoširdžius santykius, reikia laiko. Todėl sugalvoję išvykti į užsienį atminkite: jums teks sugaišti kur kas daugiau laiko, nei manote, kad susirastumėte tikrų naujų draugų. O kelerius pirmuosius metus neturėsite su kuo pasidalinti net savo prisiminimais.
Tai panašu į patirtį, kai eini į naują mokyklą, persikraustęs su tėvais į kitą vietą. Tik viskas dar sudėtingiau, nes mamos ir tėčio taip pat nėra šalia.
4. Jūs niekada netapsite vietinis
Gyvenimas užsienyje jus pakeis. Teks atsisakyti daugelio senų įsitikinimų bei principų, sužinosite dalykų, apie kuriuos nė neįtarėte, ir tapsite tuo, kas niekada iki tol nebuvote.
Tai teigiamybės. Dabar pasakysiu apie trūkumus. Kad ir kaip jūs pasikeistumėte, pačiame giliausiame savo asmenybės lygmenyje vis tiek jausitės svetimi šioje vietoje ir šiems žmonėms. Tai sudėtinga paaiškinti, bet kartkartėmis jums labai norėsis paskambinti namo.
Jūs išvykstate į užsienį ir jums ant kaktos neparašyta, kad esate svetimas. Bet jūs neaugote vietinėje mokykloje. Jus išauklėjo svetima kultūra. Tad tapti vietiniu visais šimtu procentų – tiesiog neįmanoma.
Jūs surasite savo namus naujoje šalyje, ir tai šiek tiek užpildys viduje jaučiamą tuštumą. Tačiau jums visada trūks jūsų šaknų ir istorijos. Jūs niekada nebūsite „savas“ šimtu procentų, kad ir kaip stengtumėtės.
Štai kodėl beveik visi emigrantai bei klajokliai, kuriuos sutikau daug metų klajodama po pasaulį, kelia vieną ir tą patį egzistencinį klausimą. Kas aš? Kokiai kultūrai aš priklausau? Kur mano namai? Kur aš noriu pasenti? Kuriose kapinėse noriu būti palaidotas?
Ir atsakyti į šiuos klausimus neįmanoma. Nors jie kyla vis iš naujo ir iš naujo. Namų pojūtį tenka neišvengiamai prarasti, kai išvyksti iš savo Tėvynės. Už viską tenka mokėti.
5. Jūs prarasite daugelį gerų draugų
Jūsų draugai turbūt niekada net nesusimąstė, kad gali jus prarasti. Yra žmonių, su kuriais draugavote nuo pat vaikų darželio arba mokyklos. Yra ir tokių, su kuriais kartu keliavote po Europą, nors augote toli vieni nuo kitų.
Bet jeigu jūs norite tapti emigrantu ir įsikurti užsienyje, jums teks paaukoti šiuos draugiškus santykius. Be abejo, kurį laiką jūs toliau bendrausite, bet vargu ar tai bus galima pavadinti draugyste.
Ir dėl to niekas nekaltas. O sykiu visi kalti.
Jūs pamirštate apie jų gimimo dienas, nes esate pernelyg užsiėmę su savo naujaisiais draugais.
Seni draugai jus kaltins dėl to, kad nesugebėjote atvykti į jų vestuves. Jie kaltins jus ir dėl to, kad per retai aplankote savo tėvus.
Ir ši sena draugystė anksčiau ar vėliau pasibaigs. Tai neišvengiama. Tai – gyvenimas. Niekas gi nesakė, kad bus lengva. O praradę draugus jūs neišvengiamai prarasite ir dalį savęs bei savo istorijos.
Manote, kad verta? Aš nesigailiu, kad nusprendžiau išvykti ir gyventi klajoklišką gyvenimą. Absoliučiai nesigailiu. Mano laisvė buvo to verta.
Bet aš skatinu pirmiau susimąstyti, prieš priimant rimtą savo gyvenimo sprendimą. Kelkite klausimus. Domėkitės. Stenkitės perprasti kitų emigrantų patirtį. Ir pagalvokite, kas svarbu būtent jums.
Autorė Manona De Heus
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą