Tvirtas tikėjimas, kad vieną dieną jaukiuose namuose krykštaus kūdikis, dainininkui Linui Adomaičiui (42 m.) ir jo žmonai fotografei Irmai (34 m.) pagaliau padėjo prisišaukti tai, ko jiedu labai troško. Spalio 21-ąją gimusią dukrą laimingi tėvai pavadino jų kasdienybę ryškiai nutvieskusia Saule.
Pora pirmagimę jau pratina prie muzikos. Nuolat namuose tyliai skambančios melodijos kūdikį priverčia suklusti, nurimti. Dainininkas su žmona ilgai lauktos Saulės nepaleidžia iš rankų – delnuose ji net užmiega.
– Susituokėte prieš aštuonerius metus ir visą laiką skyrėte muzikinei karjerai, vaikų globos namų auklėtiniams. Kaip jūsų šeimos gyvenimą pakeitė neseniai gimusi dukrelė Saulė?
Linas: Į mano gyvenimą atėjusi Irma prieš 10 metų nušvietė dienas taip ryškiai, kad man viskas pasidarė aišku.
Nustojau ieškoti gyvenimo prasmės, nes didžiausia prasmė ir buvo sukurti darnią šeimą.
Man labai pasisekė. Irma yra ideali moteris, nuostabiausias žmogus.
O muzikinė karjera man visuomet buvo svarbi tik tiek, kiek išlaisvina kūrybines mintis. Niekada neidealizavau karjeros, nes ji, net ir pati sėkmingiausia, nublanksta prieš šeimos šviesą.
Dabar, kai Dievas mums atsiuntė pačią ryškiausią Saulę, mes tapome dar laimingesni. Jaučiame dar didesnę meilę ir atsakomybę ne tik už save, bet ir už žmogų, kuris mus pasirinko. Tai mūsų ilgai laukta ir beprotiškai mylima dukrelė.
– Ką reiškia būti tėvais?
Irma: Nors viskas dar labai nauja, bet, prisipažinsiu, tai pati nuostabiausia pareiga mano gyvenime. Kai dar laukėmės vaikelio, jau tada daugelis bičiulių sveikino klausdami: „Na, kaip jaučiasi mama?“
Bet tik gimus dukrelei paėmusi ją aš pirmą kartą supratau, kad pagaliau esu ne tik mylima ir mylinti moteris, bet jau mama.
Tai atvėrė dar daugiau durų į beribį jausmų pasaulį. Nemoku žodžiais apsakyti džiaugsmo, kai dukrelė jau seka mano žvilgsnį ir padovanoja šypseną.
– Kaip auga jūsų Saulė?
Linas: Mūsų mažytė auga, stiprėja. Ji apsupta didelės meilės ir mūsų su Irma rūpesčio. Mes pastebėjome, kad jai labai patinka muzika, todėl dažniausiai pas mus nuo ryto iki vakaro tyliai skamba įvairiausi įrašai.
Dar kai ji buvo mamos pilvelyje, dažnai jai niūniuodavau kelias melodijas ir, mūsų nuostabai, dabar ji į šias melodijas reaguoja, suklūsta, nusiramina.
Kol kas Saulė labai mėgsta mūsų dėmesį ir dažniausiai jaukiai snaudžia mums ant rankų. Yra žmonių, kurie sako: „Nenešiokite vaiko, pripras.“ Į tokius patarimus numojame ranka, nes tik mes, tėvai, geriausiai jaučiame, ko reikia mūsų vaikeliui.
– Ar dėl vaiko auginimo tenka ko nors atsisakyti?
Irma: Šiuo metu reikia labai atsakingai žiūrėti į mitybą, nes daugelis maisto produktų tiesiog netinka kūdikį maitinančiai mamai. Bet šios dietos aš laikiausi ir anksčiau, tad tai nesudaro kokio nors nepatogumo.
Šis etapas yra visiškai naminis, tad apie kiną, teatrą ar koncertus pagalvosime kiek vėliau. Tegul Saulutė truputį paauga ir pripranta prie namų aplinkos.Tenka į šalį trumpam padėti ir fotografiją, bet, manau, tai išeis tik į naudą, nes pasiilgus ir darbai bus labiau išjausti. Kol kas dukrytę įamžiname daugybėje nuotraukų.
Linas: Aš visą šį etapą iki pat arenų turo „Vandenynai“ atsisakiau koncertinių pasirodymų, kad tik kuo daugiau galėčiau būti su šeima.
Bus tų koncertų, o šis stebuklas mūsų gyvenime – pirmąkart. Dukrelei Saulei sukurtą dainą irgi pavadinau „Vandenynai“.
– Ar vaikų namų globotiniams skirsite tiek pat laiko bei dėmesio kaip anksčiau?
Linas: Stengsimės ir toliau padėti likimo nuskriaustiems vaikams, norime ir toliau kviesti bendraminčius į vieną didelį būrį, nes padėti mažyliams augti kūrybiškoje ir dvasingoje aplinkoje yra ne tik mūsų, bet ir visų geros valios žmonių pareiga.
Tačiau kilnių labdaringų darbų teks imtis tik kitais metais – mat dabar dieną ir naktį reikia viso laiko ir dėmesio mūsų naujosioms pareigoms.
– Neseniai užsiminėte, kad niekada nebuvote praradę vilties sūpuoti savo atžalą, nors ji neskubėjo ateiti į šeimą.
Kas padėjo neprarasti vilties ir prisišaukti mažylę?
Linas: Mums labai padėjo tikėjimas, meilė ir viltis. Mes nesisielojome, kad tenka laukti taip ilgai, kantriai ieškojome atsakymų ir kelių. Žinojome – kad ir kas nutiktų, mes vis vien būsime kartu. Ir štai vieną dieną sužinojome apie vadinamąjį „NaPro“ (natūrali prokreacijos technologija. – Red.) metodą, kuris mums, Romos katalikams, pasirodė natūralus, teisingas ir gana sėkmingas – net 90 proc. porų pasiekia teigiamų rezultatų – susilaukia mažylio.
Naprotechnologija – tai mokslas apie moters sveikatą, kuris remiasi visų pirma moters vaisingumo požymių stebėjimu.
Tačiau kartu šis mokslas – didžiulė fizinių ir dvasinių dalykų puokštė.
Šis kelias mus su Irma dar labiau suartino, sustiprino ir išmokė ne tik klausyti, bet ir girdėti, ne tik žiūrėti, bet ir matyti.
– Norėtumėte auginti ir daugiau vaikų?
Irma: Žinoma, kad mes norėtume daugiau vaikučių – juk kuo daugiau, tuo linksmiau. Kol kas turime išmokti susitvarkyti su kasdieniais iššūkiais, kuriuos tarsi spindulius pažeria mūsų Saulė.
Linas: Kai mūsų paklausia, kiek vaikų norime turėti, atsakome, kad tiek, kiek duos Dievas. Žinoma, būtų smagu didelė šeima.
Ligita Valonytė „Lietuvos rytas“
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą