Ką daryti kai mama ir tėtis vaiko auklėjimą mato skirtingai?

Ką daryti kai mama ir tėtis vaiko auklėjimą mato skirtingai?

Pirmiausia nusiraminti ir žinoti, kad tai yra normalu. Taip yra visose šeimose. Vienose tėvai žvelgia truputį, kitose kardinaliai skirtingai. Ir tai yra normalu. Jūs ir jūsų šeima su šia problema susiduriate standartiškai kaip ir dauguma kitų tėvų. Elgiantis apgalvotai ir siekiant gero vaikui, ši problema niekaip nepakenks nei vaiko raidai, nei jo psichikai, nei tėvams, nei dar kažkam.

Tad koks gi būtų „apgalvotas elgesys“ siekiant bendro visų sutarimo, gerovės ir problemos sprendimo?

Pirmiausia noriu padėkoti Ugnei, kuri mums parašė ilgiausią laišką, išdėstė savo šeimos problemas ir pasiguodė, kad ji su vyru į vaiko auklėjimą žvelgia labai skirtingai, o esant nesklandumams puola vienas kitą kaltinti: „Matai, čia per tave taip!“. Taip pat esti problema, kad vienas kažką leidžia, o kitas tuo metu draudžia, rezultate vaikas nežino kaip elgtis, t.y. elgiasi netinkamai, o tėvai barasi ir ginčijasi tiesos ieškodami. Ugnę jau laiške nuraminome, kad taip atsitinka dažnai. O kadangi tas atsitinka dažnai, tikėtina, kad ir kitiems mūsų skaitytojams praverstų idėjos kaip namuose susitarti.

VEIKSMŲ PLANAS.

1. Nustoti nervuotis, nebestovėti „ąsotėlio“ poza (rankomis įremtomis į šonus) vienas priešais kitą, nesistengti pasiekti savo tiesos, būti pasirengus konstruktyviai galvoti vardan visos šeimos gerovės, darnos ir ramybės.

2. Iš visos širdies pripažinti, kad antroji pusė turi teisę turėti kitokią nuomonę apie vaiko auklėjimą. Antrosios pusės šeima, vertybės, gyvenimo tikslai ir patirtis visai kitokia nei Jūsų. Jūs gal net ledus mėgstate skirtingus. Tikėtina, kad ir vaiko auklėjime turite daugiau ar mažiau skirtingas vizijas. Ir kiekvienas iš Jūsų turite pilną teisę galvoti skirtingai. Buvime su vaiku nėra vieno teisingo kelio. Deja, o gal valio, bet nėra. Jei atvirai, iš esmės sakau, kad vaikui Coca Colos negalima, bet nesu tikra ar labiau kenkia ją kartais gauti ar negauti visai.

3. Džiaugtis, kad matydamas skirtingus tėvus vaikas auga tolerantiškas įvairiam pasauliui ir įvairiems žmonėms. Jam bus daug lengviau viską priimt kai išeis iš namų ir pamatys koks visoks yra svietas.

O dabar po truputį rimčiau

4. Pirma pagrindinė taisyklė yra nieko tarpusavyje nesiaiškint ir nedėstyti savo tiesų vaikui girdint. Yra konkreti situacija, nepritariate tam, kaip joje elgiasi antroji pusė? Išeikite iš kambario, nematysite, negirdėsite ir širdį mažiau skaudės. Vaikas per tą laiką su vienu iš savo tėvų tikrai nepražus ir jam iš esmės nebus pakenkta. Apie viską pakalbėsite kai vaikai sumigs.

5. Jei matote, kad reikalas yra ne vienkartinis, kad yra daug dalykų, kuriuos matote bei vertinate skirtingai, paskirkite laiką pokalbiui, susitarkite, jog kalbėsite apie vaikus, kad staigmenos ir „užpuolimo“ efekto nebūtų. Paskirtą vakarą pasigaminkite mažų užkandžių, įsipilkite vyno, užsidekite žvakę.

• Pirmiausia pasikalbėkite ir pasidžiaukite kokie Jūsų vaikai nuostabūs, ką moka, kuo džiaugiasi, įvardinkit, kas kiekvieną iš Jūsų džiugina.
• Tada įvardinkite tai, dėl ko vaiko auklėjime sutariate, turite bendrą / vienodą nuomonę. Užtvirtinkite šiuos dalykus.
• Tuomet išsakykite savo viltį, kad tam tikri dalykai bus daromi neginčijamai ir nediskutuotinai, pvz.: ryte ir vakare valomi dantys, drabužiai sudedami, o ne numetami ten, kur nusirengta, iš kiemo namo grįžtama 8 val. Tokių dalykų neturėtų būti be galo, be krašto. Apgalvojus, kas iš tiesų labai labai svarbu, galima sąrašą sutrumpinti iki 5-10 punktų. Sakant kiekvieną iš punktų galima trumpu sakiniu ar keliais teiginiais pagrįsti / užtvirtinti kodėl tas yra svarbu. „Iš kiemo grįžti 8 val., kad spėtų susiruošti, nusiprausti, nusiraminti ir laiku į lovą nueiti, vaikui ir taip rytais sunku keltis, jam reikalingas miegas“. Nesiplėskite į graudžias istorijas ar siaubingų scenarijų modeliavimą „vaikas pervargs, nusilps, košmarus sapnuos, praras imunitetą, susirgs plaučių uždegimu, pateks į reanimaciją..ajajajaj…“ Antrą pusę tik sunervinti galima tokiomis šnekomis.
• Jūsų antroji pusė iš savo pusės taip pat turi teisę išsakyti savo neginčijamus ir būtinus reikalavimus vaiko auginime. Ir Jums teks tą priimti. Diskusija baigta. Antros pusės būtinai norimus dalykus priimti. Na nebent su kažkuo iki pamėlynavimo nesutinkate ir esate pasiryžę dėl to kažką iš savo punktų aukoti.
• Abiems susitarti ir pasižadėti, kad kažkada vėliau kitą dieną, kitą savaitę ar net kitą mėnesį kai atsitiks taip, kad vienas iš Jūsų kažką savo vaikui leisite / neleisite, kitas tylėsite, net jei nepritariate. Dėl vaiko. Ir dėl tolerancijos bei meilės savo antrajai pusei, kuri taip pat turi teisę į vaiko auklėjimą. Sutarkite, kad jei kažkam labai labai iš esmės kažkuris iš Jūsų nepritarsite, vėl susėsite vakar su vyno taure pasikalbėti ir nieko nesiaiškinsite vaikui girdint. Kai iš tikro atsitiks situacija ir reikės pasikalbėti, neverkšlenti ir kaltinti kvailumu bei neapdairumu antrą pusę reikėtų, o konstruktyviai dėstyti: „Turiu kitokią nuomonę nes….., Ką darom?“
• Padėkoti vienas kitam už pokalbį, pasidžiaugti, kad susitarėt, vėl pasidžiaugti kokie nuostabūs jūsų vaikai. Pasvajoti apie tai, kur keliausite per artimiausias atostogas. Aha. Viskas, apie vaikus nebešnekam. Viso didelio vaiko auginimo reikalo visiems gyvenimo atvejams per vieną kartą neišspręsite.

6. Kaip jau minėta, jei atsitinka taip, kad vienas iš Jūsų kažką (ne)leidžia, o kitas nepritaria derėtų patylėti ir viską išsiaiškinti vėliau, vaikui negirdint. Visų pirma dėl tarpusavio santykių, visų antra dėl vaiko (o gal atvirkščiai pirma ir antra). Mažieji velniūkščiai greit viską pastebi ir įgunda gudrauti. Mama neleido, eina pas kitą tėvą kaulyti. Ir gauna!!! Ir tai yra pasekmė to, kad tėvai garsiai vaikui girdint vienas kito auklėjimo metodus peikia. Pasitaiko, nepritariat kažkokiam (ne)leidimui ir vaikas ateina pas Jus perklausti. Ką sakote? „Tau jau į šitą prašymą atsakė tėtis / mama.“ Net jei tam nepritariat! Taip vaikas gerbs abu tėvus. Jūsų antra pusė tikrai labiau vertins ir gerbs Jus, jausdamas pagarbą savo nuomonei, juk iš esmės tai žino, kad manote kitaip. Kitą kartą bus nusileista Jums.

7. Jei šie būdai nepavyksta, galima bandyti kalbėti ne apie savo asmenines pozicijas ir nuomonę apie vaiko auklėjimą, o modeliuoti tai, kokį auginame žmogų, kokias vertybes diegiame, kokią žinią perduodame ir t.t. Iš to kartais natūraliai susidėlioja auklėjimo modeliai. Ir čia jau nekalbam apie „Tavo“ ir „Mano“ auklėjimo modelį, kalbame apie tai, kokį svajojame užauginti savo vaiką ir kokie auklėjimo būdai padėtų tą padaryti.

8. Jei jau visai nepavyksta susitarti, visuomet lieka galimybė abiem padirbėti ties literatūros ir informacijos konkrečiu klausimu paieška. Tai, ką ras abi pusės, aptarti, palyginti ir nuspręsti kaip turi būti. Arba galima kažko iš šono paklausti: tėvų, draugų, kaimynų ar mūsų

Jei jau mama ir tėtis kažkada kartu nusprendė, kad bus šeima, tikrai yra būdas kartu nuspręsti kokia ji bus.