Kai buvome maži, seneliai ir močiutės buvo mums tikrais herojais. Būtent į juos kreipdavomės palaikymo ir paramos, kai iškildavo nesusipratimų su tėvais. Jie visada stodavo į mūsų pusę. Jie visada rasdavo laiko, kad papasakotų kokią nors istoriją ar ko nors išmokytų, kai prireikdavo pagalbos. Jie buvo mums savotiškais tėvais-draugais. Mums atrodė, jog jie visada žino, ką reikia pasakyti ar padaryti.
Gaila, bes seneliai ir močiutės negali būti su mumis amžinai. Daugeliui jų netektis tampa pirmuoju susitikimu su mirtimi, kai pirmą kartą suvokėme faktą, kad niekas negyvena amžinai. Prarasti mylimą žmogų – labai sunkus išbandymas.
Nežiūrint į tai, kad seneliai ir močiutės kažkada mus paliks, visada yra tai, kas išliks mumyse visą gyvenimą. Tai tas laikas, kurį mes su jais praleidome ir visa tai, ko jie mus išmokė. Mes galime imti iš jų pavyzdį ir panaudoti jų gyvenimus kaip žinių apie tai, kaip reikia gyventi, šaltinius.
Atrasti laimę smulkmenose. Dauguma žmonių pastoviai laukia kažko, kas įvyks ateityje. Ar tai būtų karjera, ar naujausio modelio telefono pirkimas. Susidaro įspūdis, kad norime gauti tai, ko dar neturime ir tuo pat metu visiškai užmirštame tai, ką jau turime. Mūsų seneliai ir močiutės, ir apskritai jų karta, visiškai dėl to nesirūpina. Jie džiaugėsi tuo, ką turėjo ir mokėjo gyventi dabartimi.
Kalbėkite žmonėms apie tai, ką jie jums reiškia. Mes ne visada pasakome aplinkiniams, kokie esame jiems dėkingi ir kiek daug jie mums reiškia. Mūsų seneliai ir močiutės sensta. Tas pats vyksta ir su žmonėmis, su kuriais jie užaugo. Gaila, bet seneliams ir močiutėms tenka stebėti, kaip jų draugai ir mylimi žmonės išeina. Jie žino, kaip svarbu pasinaudoti kiekvienu šansu parodyti tiems žmonėms savo meilę. Tai būtina tam, kad ateityje neabejotume, ar žino aplinkiniai, kiek jie mums svarbūs.
Visada eikite iki galo ir laikykitės savo. Pastoviai besikeičiančiame pasaulyje labai svarbu išlikti žmogumi, kuris liko ištikimas sau, savo principams. Neleiskite gyvenimiškiems nesklandumams savęs pakeisti. Mūsų seneliai ir močiutės įveikė daugybę sunkumų, labai daug patyrė gyvenime. Ir vis dėlto jie visada turėjo kompasą, kuris visada nurodydavo teisingą kursą gyvenime. Vidinį kompasą.
Niekada nieko nelaikykite savaime suprantamu dalyku. Nesuprasite, kaip greitai bėga laikas, kol neateis momentas, kai viskas, kas jums beliks gyvenime – tai atsigręžti atgal ir nusistebėti, kur pradingo visi tie nugyventi metai. Mūsų pasaulyje labai daug blaškančių dalykų. Dėl to pamirštame atkreipti dėmesį į tai, kas išties svarbu. Neleiskite menkniekiams vogti daugiau jūsų laiko, nei jie yra verti.
Neužsiciklinkite ties smulkmenomis. Gyvenime tiek daug įvykių, kad beprasmiška sielvartauti dėl testų rezultatų, nepavykusios šukuosenos ar dėmės ant mėgstamos palaidinukės. Jei kažkas panašaus atsitiko, tai visiškai nereiškia, kad užgriuvo pasaulio pabaiga. Visa tai praeis ir šie momentai netaps jūsų svarbiausiais prisiminimais, kai sulauksite senelių ir močiučių amžiaus. Neužsiciklinkite ties smulkmenomis, saugokite atmintyje tiktai gerus momentus.
Mūsų seneliai ir močiutės niekada nemirs, jeigu juos prisiminsime ir kiekvieną dieną elgsimės taip, kaip išmokome elgtis jų dėka. Jeigu netekote senelio ir močiutės, jūs, be abejo, žinote, kokia sunki tai netektis. Ir tuo pat metu vertėtų pasidžiaugti galimybe jausti jų buvimą greta mūsų kiekvieną dieną. Tai bus įmanoma, jei kiekvieną dieną stengsimės gyventi taip gerai, kaip tik mums gausis.
Iš tikrųjų tai ir yra tas dalykas, kurio seneliai ir močiutės linki savo anūkams ir anūkėms. Jie nori, kad būtume laimingi.
Informacijos šaltinis: http://seimairnamai.eu
Palikti komentarą