Tą dieną 3-ų metų Karina Chikitova iš Jakutijos susiruošė aplankyti savo tėvą, gyvenantį kaimyniniame kaime. Mergaitės kelias ėjo per mišką, bet mama nepergyveno – vaikas ėjo jau ne pirmą kartą. Bet kokiu atveju, kai ji pasiekė kaimyninį kaimą, ji nerado tėvo namuose, todėl nusprendė paieškoti tėvo miške.
Netgi suaugę vyrai niekada nėjo į miško glūdumą be šautuvų, nes ten buvo ir vilkų, ir lokių. Kai Karina ir jos mažasis šuo po kelių valandų negrįžo namo, tapo aišku, kad mergaitė pasiklydo ir jos gyvybė pavojuje.
Motina ir tėvas kaltino save, neprarasdami vilties surasti savo mažytę. Gelbėtojų grupės viena po kitos šukavo mišką, bet bergždžiai. Jokio rezultato. Po dešimties dienų, tėvai jau beveik susitaikė su mintimi, kad kūdikis žuvo. Tačiau 11 dieną, iš miško namo sugrįžo mergaitės šuniukas. Gelbėtojai pagalvojo, kad gyvūnėlis paliko kūdikį miške, nes ši mirė. Tačiau šuo, sugrįžęs namo, nuskubėjo atgal į mišką. Gelbėtojai nusekė iš paskos
Už kelių kilometrų, gelbėtojai surado mergaitę aukštoje žolėje. Karina, gyva ir sveika, žvelgė į juos išsigandusiomis akimis. Kūdikis buvo labai išsekęs, alkanas ir sušalęs, bet sveiko proto.
Karinos tėvai jos laukė namuose. Vėliau mergaitė pasakojo, jog valgė uogas, lapus ir žolę, kad išgyventų. Tikroji herojė! Mažosios mergaitės šuo savo lojimu baidė vilkus ir lokius ir šildė ją dešimt ilgų naktų, kol vieną dieną šuo negrįžo namo ir neatvedė gelbėtojų.
Dėka šuns, Karinos Chikitovos istorija baigėsi laimingai. Atsidėkodami drąsiam keturkojui draugui, Jakutijos gyventojai pastatė jam paminklą, kuris dabar simbolizuoja draugystę, meilę ir ištikimybę.
Šiuo metu mažoji Karina beveik visiškai atsigavo nuo savo nuotykio. Ištikimasis draugas iki šiol su ja su ja.
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą