PSICHOLOGĖ G. BAČIENĖ APIE BENDRAVIMĄ SU VAIKAIS: „JAUSMAIS REIKIA DALINTIS“

Leidykla „Nieko rimto“ kalbina vaikų ir paauglių psichiatrę-psichoterapeutę Godą Bačienę apie tai, kas gali padėti vaikams klaidžiame jausmų pasaulyje, kas gali atsitikti, kai jausmai slepiami, ir kaip galima padėti vaikams suvaldyti emocijų antplūdį.

Kaip Jums atrodo, kokį jausmą pajaučiame pirmiausia?

Pats pirmas jausmas, kuris mus aplanko ką tik gimus, yra baimė. Tai pati primityviausia biologinio išlikimo baimė. Juk ateiname į pasaulį, kuris mums yra nepažįstamas, nežinome, kas mūsų laukia, ko galime iš jo tikėtis. Tad čia labai svarbus tėvų vaidmuo – parodyti vaikui, kad jis nėra vienas, kad tėvai yra su juo ir yra pasirengę su juo būti tada, kada vaikui jų labiausiai reikia. Vaikui labai svarbu jausti palaikymą, patirti saugumo jausmą.

Kokį jausmą gali būti sunkiausia pažinti vaikui?

Jausti jausmus nėra sunku, nes mes visi juos patiriame. Pradžioje nemokame jų įvardinti, bet jaučiame visi. Čia svarbus tėvų gebėjimas priimti, atspindėti, toleruoti kūdikio jausmus bei nuraminti. Pačioje pradžioje vaikas išreikšdamas savo jausmus bando, stebi tėvų reakcijas. O tėvai bendraudami su vaiku įvardina jausmus, pvz: „verki, turbūt išsigandai, nuliūdai…, matau, kad supykai“ ir t. t. Tuomet vaikas įgauna pavadinimus savo būsenoms išreikšti ir vėliau gali pats įvardinti jas. Tačiau neretai būna, kad vaikas jausmuose ir susipainioja, kadangi tėvai vaikui užpykus sako: „Negalima pykti, turi būti geras, pykti negražu“; „Nebūk bailys, neverk, kaip boba“. Nė vienas jausmas pats nėra nei geras ar blogas, nei gražus ar negražus. Jis yra ir turi būti patiriamas. Galime kalbėti apie netinkamas išraiškas, kurias reikėtų stabdyti, pvz., supykus negalima laužyti daiktų, skriausti kitų vaikų ir pan. Tokį elgesį reikia stabdyti, o ne drausti jausti.

Kas gali atsitikti, jeigu išgyvenami jausmai slepiami?

Jausmai niekur nedingsta. Jeigu juos slopiname ar apsimetinėjame, kad nejaučiame, tai tampame suvaržyti savo pasirinkto vaidmens, kaip nepykstantys, nepavyduliaujantys ar bebaimiai ir galime elgtis sau kenkdami: neapsiginame, nepamatuotai rizikuojame ir t. t. Fiziniai skausmai irgi gali būti slepiamų „blogų“ jausmų nesąmoninga išraiška. Jeigu vaikas pyksta, o jam liepiama tą pyktį slėpti, tai vaikui gali pradėti skaudėti galvą, skrandį, net jeigu jokių matomų priežasčių tam nėra. Ilgai kaupti nepriimtini jausmai gali pratrūkti su neadekvačia jėga netikėtose situacijose ir sutrikdyti santykius, savivertę.

Kaip galima padėti vaikui suvaldyti emocijų antplūdį?

Nuo kūdikystės jautriai prižiūrimas kūdikis patiria saugumą per tai, kad jo poreikiai yra nuolat, laiku ir tinkamai patenkinami, o mama yra šalia ir nuramina, kai reikia. Besirūpindama mama įvardina vaiko būsenas. Sako: „išalkai“ – ir pamaitina, „pavargai“ ir užmigdo, „išsigandai“ ir priglaudžia, nuramina. Kūdikis patiria, kad jo poreikiai ir būsenos yra suprantami ir patenkinami, nurimsta. Augdamas jis mokosi ir palaukti, kol ruošiamas maistas, nes žino, kad alkis bus numalšintas. Per tokį kasdienį rūpinimąsi pradedama dalintis mimikomis, intonacijomis, žodžių prasmėmis, reguliuojamos kūdikio emocinės būsenos. Kai tėvai teisingai atpažįsta ir įvardina vaiko būsenas, vėliau ir sudėtingesnius jausmus, jie gali susikalbėti su vaiku, nes vaikas juos priima kaip patikimus. Vyresni vaikai dažnai patenka į draudimų ar interesų susikirtimo situacijas, kur neretai kyla pyktis. Tokiu metu reikia įvardinti vaiko patiriamą jausmą ir susieti su priežastimi bei parodyti galimas išeitis. Pvz.: suprantu, kad pyksti ant manęs, kad neduodu saldainio dabar, žinau, kad jo nori ir gausi, kai papietausi. Mama tokiu būdu parodo, kad supranta vaiko jausmą, priima jį, bet pati nepyksta, nepraranda pusiausvyros ar dar labiau jo neskaudina grasinimais, bausmėmis, ar pravardžiavimu.

Ar sutiktumėte su teiginiu, kad knygos yra gera priemonė mokyti vaikus pažinti jausmus?

Žinoma. Knygos yra puiki priemonė padėti vaikams pažinti jausmus. Visų pirma dėl to, jog vaikas iš knygų pamato, kad ir kiti (knygų veikėjai) jaučia tą patį, ką jaučia jis. Kad ir kiti turi tokius jausmus, kuriuos ir jis patiria. Vaikui tampa paprasčiau tuos jausmus įvardinti, išmokti, kaip su jais tvarkytis. Vaikas, susitapatindamas su veikėjais, geriau supranta savo jausmus.

Leidykla „Nieko rimto“ išleido Šarūnės Baltrušaitienės knygą „Kaip zuikis jausmus pažino“. Joje kalbama apie liūdesį, pavydą, baimę, pyktį ir džiaugsmą. Kaip Jums atrodo, nuo kokio amžiaus tėvai jau galėtų su vaikais skaityti šią knygą ir vėliau aptarti?

Reikia derintis prie kiekvieno vaiko, nes visi jie skirtingi. Skirtingas jų augimas, brandumas. Tad kalbėti, dainuoti, sekti pasakas vaikams galima jau ir nuo pirmųjų mėnesių, kad vaikai girdėtų tėvų balsus, jaustų jų artumą. Tačiau, jeigu norima, kad vaikas pasimokytų iš knygos, ją suprastų, manau, kad galima su vaiku ją skaityti ir nuo 1,5–3 metų.

Ar aptarti knygas būtina, jeigu norime, kad vaikai dar geriau įsimintų jose pateikiamą informaciją?

Žinoma, tik vėlgi svarbu vaiko nekvosti, ką jis suprato apie knygą, ką ji jam davė. Skaitant knygą yra svarbu derintis prie vaiko. Jeigu knyga skaitoma vakare, norint, kad vaikas lengviau nusiramintų ir užmigtų, tai knygos analizuoti ir ją aptarti iškart tikrai nereikėtų. Tačiau jeigu knygą skaitome su vaiku norėdami, kad vaikas joje rastų daug puikių minčių, tai knygą tikrai rekomenduočiau su vaiku aptarti, apie ją pasikalbėti. Kad ir paprasčiausius klausimus vaikui užduoti: kas tau knygoje labiausiai patiko? Kaip manai, kodėl veikėjai elgėsi vienaip ir kitaip? Svarbu vaiką sudominti knyga ir tik nepadaryti taip, kad skaitymas jam atrodytų didelė prievolė ir kančia.

Kokių jausmų visiems palinkėtumėte jausti daugiau? Kodėl?

Labai linkiu, kad visi daugiau jaustume meilės bei džiaugsmo ir nebijotume dalintis jausmais. Juk sakoma, kad pasidalintas skausmas – pusė skausmo, o pasidalintas džiaugsmas – dvigubai daugiau džiaugsmo.