Uniforminis švarkelis moksleiviui už 3,5 arba 50 eurų. Prisiuvama emblema ir kaklaraištis už 13,5 euro. Kasmetinis aprangos mokyklai pirkimas tėvų įtampą didina ar mažina priklausomai nuo administracijos požiūrio. Lanksčiau į uniformų variacijas žiūrinčios mokyklos leidžia išsisukti išleidus vos keletą eurų, reikalaujančios skrupulingai laikytis taisyklių gerokai išsekina šeimos biudžetą. Ypač mokyklų taisyklėms jautrios daugiavaikės šeimos.
Nustebino kaklaraiščio ir emblemos kainos
„Preliminariai skaičiuoju, kad savo penkiems vaikams, kurie dar nebaigę mokyklų, teks per savo gyvenimą nupirkti mažiausiai 30 uniformų. Su sąlyga, kad jei pirkti tektų tik kas antrus metus. Kainos lentynose nedžiugina. Ar normalu, kad berniuko uniforma su priedais kainuoja 96 eurus? Vien prisiuvama emblema ir butaforinis kaklaraištukas ant baltos gumytės – 13,5 eurų“, – suskaičiavo septynių vaikų mama, tinklaraščio „7 taškai“ autorė ir komunikacijos agentūros vadovė Sabina Daukantaitė.
Į tokį viešą daugiavaikės mamos pastebėjimą atsiliepė būrys panašioje situacijoje atsidūrusių moterų. Vienos prisipažino nuo uniformų kainų apstulbusios, kitos pasakojo kokybiškų švarkų, kelnių ir sijonų randančios užsienyje, turguje, dėvėtų drabužių parduotuvėse.
„Mokykla sako, kad esame labai demokratiški, privalomas tik švarkelis, o kelnės jūsų nuožiūra – bet tas švarkelis kainuoja apie 40 eurų. Aš šiuo atveju daugiau esu reikli kainai negu kokybei, nes tokį drabužį reikia dažnai skalbti: tai kasdienis darbinis drabužis, kurį vaikas sutepa, apsitaško, ir kai jis po dešimties skalbimų virsta skuduru, tai yra blogai“, – apie uniformų trūkumus Alfa.lt kalbėjo S. Daukantaitė, pastebėjusi, kad siūlomų audinių pasirinkimas taip pat neatitinka vaikų poreikių – dažnai rekomenduojamos vilnos ar pusvilnės šie dažnai nemėgsta dėl odos dirginimo.
Septynis vaikus auginanti vilnietė įsitikinusi, kad švietimo sistema, reikalaudama mokinių dėvėti uniformas, turėtų palikti tėvams galimybę ją įsigyti ne už 40, o už 10 eurų. „Uniforma turi bent truputį palengvinti tėvų gyvenimą, – sakė tinklaraštininkė. – Pas mus, atrodo, viskas priešingai: tėvai apkrauti įvairiomis prievolėmis, atsakomybėmis, ir jiems dar reikia įsigyti brangią uniformą“.
Šiemet sūnų į pirmą klasę išleisianti mama pastebėjo, kad jam mokykloje reikės dėvėti švarkelį, prie jo teks prisiūti ugdymo įstaigos emblemą. Kelnės gali būti ir neuniforminės, svarbiausia – mėlynos spalvos. „Kam kurti sistemą, jeigu ji iš anksto pasmerkta neveikti. Dabar kas antras iš tėvų neišgali ar nemato reikalo pirkti uniformos iš siuvyklos, vieni prisiperka iš užsienio, kiti iš dėvėtų drabužių parduotuvių, vienų vaikai eina su džinsais, kitų ne.
Visa mokyklos švietimo sistema butaforinė, viskas dėl įvaizdžio, imituojamas gėris, grožis ir tvarka, o turinys – kaip buvo sovietinis, taip ir liko. Atrodo, čia smulkmena – uniforma per brangi, kaklaraiščiai kainuoja po keliolika eurų. Tačiau ir emblemos vaikui reikia ne vienos, jeigu turi švarkeli, megztuką. Tai gal padalintų ženkliukų, rastų, kaip pagaminti keletą pigių emblemų, ir tai nekainuotų daugiau nei eurą? Tėvams, kurie augina vieną ar du vaikus, tai gal neatrodo problema, o mano požiūris darosi ciniškas“, – apie situaciją kritiškai kalbėjo S. Daukantaitė.
Uniformų ir apskritai drabužių vaikams ji ieško naršydama po užsienietiškas elektronines drabužių parduotuves. Nors mokyklų bendruomenės dažnai tarpusavyje mainosi dėvėtomis vaikų uniformomis, geros būklės komplektų ji sako ten vargu ar aptiksianti. Papildomų rūpesčių sukelia ir tai, kad kai kurių firmų gaminamos uniformos dalys susidėvi daug anksčiau, negu baigiasi mokslo metai.
Gelbėja tėvų mugė – kartais uniformas net atiduoda
Tuo metu trijų vaikų mama Ingrida Radėnė patyrė, kad į uniformų pirkimo klausimą lanksčiai žiūrinčios mokyklos tėvams atžalų aprangos klausimus itin palengvina. Ji pati savo vaikams oficialių aprangos atributų randa paprastose parduotuvėse arba perka juos iš vyresnių moksleivių tėvų.
„Man patinka, kad yra aprangos kodas, tačiau nereikalaujama visų vilkėti vienodai. Būtų blogiau, jeigu reikėtų pirkti uniformą iš vienos firmos, kaip sovietiniais laikais, tai būtų problema nedideles pajamas turinčioms šeimoms.
Gerai, kad yra liberalių mokyklų, kurios vis tiek laikosi tam tikros tvarkos, suprasdamos, kad uniforma yra vaikus vienijanti, tapatybę nurodanti priemonė. O tai, kad ją galima nusipirkti iš įvairių šaltinių, išsprendžia socialinius skirtumus“, – sakė vilnietė, kuriai patinka Antakalnio progimnazijos administracijos požiūris taikyti į aukso viduriuka – reikalauti laikytis tam tikro spalvinio kodo, rinktis mėlynos spalvos švarkelius, ir nešioti emblemą arba ženklelį.
Dukrai prieš šešerius metus ruošiantis į pirmąją klasę, ji pirko mokyklinį sarafaną ir buvo gerokai pasibaisėjusi kaina – tuo metu drabužis kainavo 90 litų. Po trejų metų nešiojimo sarafanas iškeliavo į mokykloje vykstančią uniformų mugę, buvo parduotas, o vietoje jo mergaitei nupirktas kitas uniforminis drabužis.
„Aš naudojuosi muge. Vienais metais uniformos dalį pardaviau, o man reikiamą radau nemokamai – buvo pakaba, kur tėvai paliko atidavimui. Ir kokybė gera, sarafanas buvo nenunešiotas, medžiaga nesiglamžo, nesipurvino. Kainos mugėse prasideda nuo „atiduodu“, tada kyla iki penkių, dešimties eurų.
Pavasariui ir rudeniui dažniausiai perku medvilninius švarkelius, o žiemai arba vilnonius – nors mano vaikai nelabai mėgsta vilną, arba storos medvilnės, fliso. Kai švarkelių pasirinkimas laisvesnis, jų galima rasti ir turguje, dėvėtų drabužių parduotuvėje, tuo labiau, kad dabar tamsiai mėlyna, mūsų mokyklos spalva, madinga“, – pasakojo I. Radėnė, pasvarsčiusi, kad mokyklos, siekiančios vaikus paskatinti noriai dėvėti uniformas, galėtų netgi sekdamos madomis keisti jų atspalvius.
Pasak jos, Antakalnio gimnazija savo auklėtiniams siūlo įsigyti specialiai jai sukurtą džemperį. Pati I. Radėnė, kartą dalyvavusi gimnazijos tėvų komiteto ir moksleivių tarybos diskusijoje dėl uniformų poreikio, iškėlė mintį, kad jaunuoliai į reikalavimą dėvėti uniforminius atributus galėtų pažiūrėti kūrybiškai, pasirinkti norimą stilių, modelius ir logotipus piešti patys. Mokyklos požiūrio liberalumas, mokėjimas nepulti į kraštutinumus, daugiavaikės mamos manymu, neužkrauna didelės finansinės naštos uniformas perkantiems tėvams, o vaikams – gėdos dėvėti nepatinkančius oficialius drabužius.
Kainos privertė būti išradingą: švarkas už 3,5 euro
„Lietuvės mamos labai išradingos, ir aš tokia pasijutau, kai sužinojau uniformų kainas. Teigi teko suktis – švarkelis panašios spalvos, pirktas už 3,5 euro iš antrų rankų parduotuvės, emblema persiūta iš išaugto megztuko. Sijonas pirktas iš tos pačios mokyklos mergaitės, kuri baigė mokslus, kainavo 10 eurų. Mokykloje mokslo metų pabaigoje vyksta savotiška mugė, kur galima parduoti dar gerą savo uniformą ir nusipirkti kiek didesnę iš tų, kuriems jos nebereikia“, – savo patirtimi pasidalijo trejetą vaikų, iš kurių viena jau lanko mokyklą, auginanti vilnietė Vaida.
Mokykloje ji mato daug vaikų, dėvinčių reikiamo atspalvio švarkelius, bet nemažai jų – ne uniforminiai. „Esu už uniformas, įneša tvarkos ir paprastumo, nėr bėdų ryte, ką rengtis. Tačiau ne visi išgali kasmet ar kas antrus metus pirkti uniformų komplektus. Mokykla į tai žiūri paprasčiau, reikalauja švarkelio su mokyklos emblema ir kad jis būtų panašios spalvos, kokius siuva įmonė, su kuria bendradarbiaujama“, – pasakojo Vaida.
Uniformų gamintojai, pasak jos, dažnai siūlo nekokybiškus gaminius. Leisdama dukrą į pirmąją klasę, pirko naują uniformą, tačiau mažiau nei per metus pradėjo irti rankogaliai, nubluko sagos, ties siūlėmis audinys pradėjo irti. Todėl dabar reikiamų oficialios aprangos dalių ieško įprastose parduotuvėse arba mokyklos bendruomenės rengiamuose turgeliuose.
Kai kurios uniformas siuvančios firmos, gavusios iš mokyklų informacijos apie sunkiau besiverčiančias ar daugiavaikes šeimas, pačios pasisiūlo suteikti joms nuolaidų. Alfa.lt kalbinta vienos iš tokių bendrovių atstovė sakė, jog tokius sprendimus priima savo nuožiūra – tiesa, reklamuotis gerais darbais nėra linkę.
Mokyklinės uniformos/ Nuotr. Raimonda Vyšnia
Rugilė Audenienė
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą